Юли Цее - Ereliai ir angelai

Žinoma, noriu, pasakiau, tik sekundę buvau mintimis kitur.

Džesės elgesys keitėsi, ji nebesisukinėjo ant kėdės, sėdėjo visai ramiai, suspaudusi plaštakas tarp šlaunų, ir pamačiau, kad dreba visu kūnu, tirta net plaukų galiukai, o blakstienos virpčioja.

Greit pabaigsiu, tarė ji. Kartą senutėms vėl pasakojau apie savo darbą, ir viena paklausė, ką gi mes darome. Pasakiau, kad mes iš Italijos plaukiam valtimi, ir ji pasakė, kad visą gyvenimą norėjo į Italiją. Jos vardas Marta, labai maloni. Pažadėjau, kad ir ją kada nors pasiimsiu kartu. Staiga ji suėmė mano rankas ir sušuko, kad turiu prisiekti tuo, kas man brangiausia. Tą akimirką ji atrodė taip baisiai, kad išsigandau ir prisiekiau Šeršos gyvybe. Išėjusi pasakiau Rosui, kad mums reikia kai ką pasiimti. Rosas atsakė, kad neįmanoma. Nesuspėjau nieko atsakyti, nes prie mūsų priėjo vienas iš vyrų ir nusiėmė skrybėlę ir kaukę. Jis buvo ledų pardavėjas, apie kurį tu vis klausinėji. Jis pasakė, jokių problemų, parodyk man kuri. Kartu įėjome į vidų, ir aš pasakiau, tai Marta. Jis pačiupo ją už ausies, išsitraukė peilį ir nupjovė ausį, visai paprastai, antrą taip pat. Marta net nesuriko, tik bandė prispausti rankas prie galvos. Ledų pardavėjas numetė man ausis ir pasakė, dabar galiu joms toliau meluoti. Tada iššovė Martai tiesiai į veidą, ir ji susmuko. Viena ausis prikibo prie mano megztuko vilnos ir bėgant nukrito į dulkes. Rosas jau ėjo manęs link, sugriebė, ištempė į ilgį mano rankoves ir surišo užpakalyje. Tada nuvilko mane į artimiausią visureigį ir išvažiavome. Visą kelią garsiai šaukiau, nes galvojau apie tai, kad prisiekiau Šeršos gyvybe.

Siaubo filmas, pasakiau, kad jį kur velniai, koks siaubo filmas.

Vėliau Vienoje sutikome Herbertą ir pasakiau jam, kad daugiau nedalyvausiu. Jis pasakė, kad čia nurodinėja jis ir toliau dirbsime kartu.

Šitie šikniai, tariau, šitie prakeikti šikniai.

O aš pasakiau — ne. Rosas irgi pasakė — ne. Tada visi trys ėmėme rėkti, aš ilgiausiai. Herbertas paklausė, gal noriu, kad mane vėl uždarytų, o Rosas pakėlė ranką, lyg norėdamas jam trenkti, ir suriko, kad visa Balkanų afera nuo pat pradžios buvo beprotystė. Pagaliau Herbertas pasakė, gerai, tada nuo šiol Džesei vėl teks tik plaukioti. Aš pasakiau, gerai, vien dėl to, kad galėčiau išeiti. Išvis norėjau viską baigti, norėjau pas Šeršą, paaiškinti jam, kad mums reikia išvažiuoti. Negalėjau laikytis priesaikos. Žinojau, kad Šerša mirs, ir kad mirs dėl mano kaltės. Norėjau į Grenlandiją.

Kai Džesė pakėlė akis, pamatė mano veide neapykantą ir tuoj nuleido galvą tarp rankų. Kelios plaukų sruogos nuslydo į pomidorų salotas, ištraukiau jas. Neapykanta buvo maloni, geriau nei kokainas, ji ūmai išlaisvino mane nuo visų minčių apie Rufą, apie Luizą, visą tą Olimpą ir pasaulio politiką, staiga praregėjau. Jaučiau pasišlykštėjimą kiekvienu, prisidėjusiu prie to, kad tokie žmonės kaip Džesė būtų įstumti į šitokį pragarą. Vienu vieninteliu apgalvotu judesiu peržengiau ribą. Į reiškinius nebežiūrėjau iš viršaus. Aš buvau išorėje. Neskausmingu judesiu tapau privačiu asmeniu.

Gal dabar galime sugalvoti ką nors gražaus, paklausė Džesė dar užsidengusi rankomis.

O Šerša, paklausiau, ar jis norėjo į Grenlandiją?

Ne, ne, ne, ne.

Ji vėl taip pakėlė balsą, kad visas restoranas sužiuro į mus.

Š-š-šš, raminau ją. Džese, ar jis norėjo važiuoti kartu?

Kai ji atsitiesė, pamaniau, kad geriau jau būtų likusi užsikniaubusi. Per kaktą ėjo linijos, nuo žvakių šviesos atrodė įsirėžusios kaip grioviai, burna lyg vartų anga žiojėjo tarp raukšlių, akys tuščios. Akimirką mačiau kaukę, Džesės veido parodiją, apsuptą tikrais jos plaukais ir žiūrinčią į mane, pravertomis lūpomis.

Aš norėjau į Grenlandiją, tarė ji. Šerša norėjo važiuoti su manimi. Pasakė, kad prieš kelionę dar reikia gauti šiek tiek daugiau pinigų. Mažiausiai tiek, kiek turėdavome dirbdami valtyje.

Jos veide pasirodė keista šypsena.

Tai kodėl jūs taip ir nenuvykot į Grenlandiją?

Ne, ne, ne, ne, vėl pradėjo ji.

Per petį pamačiau prie mūsų stalo besiartinantį vyriškį, gal restorano savininką, gal vyriausiąjį virėją ar kelnerį, nežinau, pakėlęs ranką pirštais jiems parodžiau žingsnelius, kurie turėjo reikšti, kad mes jau einame, ir jis lūkuriuodamas sustojo.

Gerai, viskas gerai, pasakiau Džesei. Einam kur nors kitur.

Nuo jos veido neišnyko toji šypsena, ji buvo tokia liguista, kad nusprendžiau daugiau neklausinėti, nes jau nebesvarbu. Džesei reikėjo globos, nieko daugiau, tik globos ir žmogaus, kuris ja rūpintųsi. Padėjau ant stalo tūkstantį šilingų, paėmiau ją už rankos ir išstūmiau priešais save pro restorano duris. Gatvėje ji išspjovė pomidoro gabalą, apie jį išvis nepagalvojau, jau buvo praradęs spalvą. Džesė stovėjo sulinkusi, šiek tiek persisukusi, lyg negerai suvarstytas batas. Man jos be galo pagailo.

Jis nevažiavo kartu, nes jis negyvas, pasakė ji, jie jį nužudė.

Neprieštaravau, nors tuo netikėjau. Galėjo būti, kad jis šiuo metu jau miręs, bet kad jis rimtai ketino išvažiuoti su Džese, nepatikėčiau. Veikiau norėjo pasinaudoti proga ir pasitraukti, žinoma, tik tinkamai finansiškai apsirūpinęs. Galbūt bijojo, kad Džesė visiškai kuoktelės ir jis praras gerai apmokamo jos bendražygio darbą negavęs kompensacijos. Tikriausiai jau seniai nebenorėjo tuo užsiimti, bet nežinojo, ko griebtis. O gal darbas Balkanuose ne jo nosiai? Veikiausiai viskas kartu. Šiaip ar taip, jis paliko Džesę, galvojančią, kad ji kalta dėl jo mirties.

Gerai, Džese, pasakiau, nusiramink. Dabar sugalvosime ką nors kita.

Ji išsivadavo iš mano rankų. Apsivijo viena koja kitą ir siūbavo lyg pritvirtinta prie stiebelio.

Galbūt, pasakė ji, galerijoje jau turi jo atvaizdą.

Nesupratau, apie ką ji šneka. Nežinojau, kaip jos to ir paklausti.

Skulptorius kieme, pasakė ji, daro tokius dalykus.

Hic gaudet mors succurrere vitae , sako Klara.

Turbūt kažkokie kliedesiai, gal kokainas blogas, nors aš pats, atsižvelgiant į aplinkybes, jaučiuosi puikiai. Klara, atsirėmusi į mano koją, sėdi kaip sėdėjusi — tiesi prie, sienos palei laukujės namo duris, ir kalba užsimerkusi lyg mediumas.

Tavo sluoksniuose, sako ji, juk moka lotyniškai.

Čia mirtis tarnauja gyvenimo tėkmei, atsakau daug negalvojęs.

Taip pavadinta statula, kurią jie padarė iš Šeršos. Žinau, kad tada jos galerijoje neradai.

Nueik pažiūrėti, tarė Džesė, gal ten jį pamatysi. Tada ir sužinosi.

Baik, pasakiau jai.

Ji pakėlė smilių ir įsikišo į dešinę šnervę. Nespėjau sulaikyti jos rankos ir ištraukti piršto, kraujas nubėgo per viršutinę lūpą, palei burną ir susikaupė smakro duobutėje. Jos nosyje jau kelios savaitės buvo vieta, kur reikėjo tik krepštelti nagu, kad imtų kraujuoti, ir tuo ji sumaniai naudojosi.

Nueik, tarė ji.

Dabar, paklausiau.

Ji neatsakė.

Ar į tą galeriją prie Operos žiedo?

Tai buvo galerija, prie kurios durų mudu su Šerša prieš dvylika metų turėjome laukti kelias minutes, o Džesė kalbėjosi su galerijos savininku. Prieš tai vitrinoje parodė man mėgstamus paveikslus, rėkiančių spalvų moterų portretus. Ištemptos į ilgį, labai lieknos, galvos grakščiai ir droviai palenktos, veidai fatališkai panašūs į skruzdėles. Paveikslai pavadinti „Nuostabūs sodai“, „Fu myli Fulą“ arba „Karaliai ir planetos“. Visą laiką ketinau nupirkti jos gimtadieniui vieną iš jų.

Tai netoli, pasakiau, palauk čia.

Eisiu kartu, tarė ji.