Юли Цее - Ereliai ir angelai

Maksai, sušnabždėjo Klara, nebeištversiu, man REIKIA namo.

Dar nebaigiau, pasakiau.

Ruošiu jai labai mažą kokaino porciją, o pats kalbu toliau.

24 Tigras (du)

Džesė turėjo įprotį pirštais čiupinėti lūpą, ją kramtyti, pešioti plaukus ir draskyti atšerpetojusią odą prie nagų, sunku būdavo žiūrėti. Savo kūne ji ieškodavo nedidelių žaizdelių, kurias būtų galima praplėšti, kišdavo vieną nagą po kitu ir krapštydavo purvus, gremždavo pleiskanas galvoje, krapštinėdavo nosį, viską darydavo viena laisva ranka, o kita rūkydavo, čiupinėdavo žvakę arba tiesiog laikydavosi už stalo krašto. Atrodydavo, lyg jai norisi pačiai save po gabalėlį sunaikinti ir būti išnešiotai vėjų. Mane tai nervino, mielai būčiau ją supančiojęs. Kartais pasilenkęs į kitą stalo pusę popierine servetėle valydavau kurią nors kraujuojančią vietą ant veido arba ant rankų.

Tada jos nelauktai paskambino, pasakė ji.

Kas tos „jos“, paklausiau.

Taigi senutės, atsakė ji.

Iš pomidorų salotų paėmė vieną raudoną gabalą ir įsikišo į burną. Nekramtė.

Nežinau, iš kur jos sužinojo mano numerį. Tikriausiai iš Herberto.

Pomidoro gabalas trukdė jai kalbėti, girdėjau šliurpsėjimą.

Žinoma, pasakiau.

Herbertas man pranešė, kad turiu nuvažiuoti, kad joms reikia mano pagalbos. O gal tai buvo Šerša?

Palauk, pasakiau, kas kam paskambino ir ką pasakė?

Senutės paskambino jam, Šeršai.

Tai Herbertui ar Šeršai, paklausiau.

Taip, atsakė ji.

Patraukiau nuo jos pomidorų salotas, lankytojai nuo gretimo stalo nesiliovė į mus žvalgęsi. Atėjo kelneris, atnešė vyno ir kreipėsi į Džesę sakydamas „jūs“.

Taigi, tariau, tau skambino ir pasakė, kad turi kažkur nuvažiuoti.

Taip, tarė ji, ir žinai, ko jos norėjo?

Ne, tariau.

Viskas gulėjo ant žemės, pasakė ji, drabužiai, stalo įrankiai, popieriai. Jos neturėjo antklodžių, kad sušiltų, šakučių, kad susišukuotų, margarino, kad pasiteptų veidus. Jos negalėjo pasilenkti.

Džese, paklausiau, kodėl tos moterys negalėjo pasilenkti?

Juk nežinau, atsakė. Jos viską darydavo stovėdamos: kalbėdavo, šlapindavosi, miegodavo, viena stovėdama net mirė, kai vienas tigras mėgino įeiti į kambarį. Todėl joms reikėjo manęs. Senutės su niekuo, išskyrus mane, negalėjo pasikalbėti.

Kelnių kišenėje suspaudžiau popierinę nosinę su nedidelėmis kraujo dėmėmis. Nuo mano delnų prakaito ji sudrėko ir ėmė plyšti į skutelius. Susiėmiau ir prisiverčiau iš lėkštės išgriebti kelis makaronus ir įsidėti sau į burną. Prisiminiau, kaip elgiamasi normaliai šnekantis, ir atrėmiau alkūnes į stalą.

Ar tai netoli nuo čia, paklausiau jos.

Taip, atsakė ji. Pirmiausia lėktuvu, paskui visureigiu. Keli tigrai mus pasitiko oro uoste. Rosas ištisai laikė įsikibęs man į kairę ranką. Pirmą kartą buvo ir Herbertas, jis laikė mane už kitos rankos. Lyg negalėčiau pati eiti. Roso ranka prie mano alkūnės drebėjo, jis nelaidė juokų, o tai reiškia, kad bijojo. Ko bijojo, nežinojau. Niekas neištarė nė žodžio.

Ar tigrai buvo apsiginklavę, paklausiau.

Žinoma, atsakė ji.

O jūs?

Greičiausiai ne, tarė ji.

O tigrai buvo labai jauni ir švariai nusiskutę, paklausiau. Ir stipriai kvepėjo losjonu po skutimosi?

Taip, pasakė ji nudžiugusi, iš kur žinai? Gal ir tu ten buvai?

Galbūt, tariau paslaptingai.

Ji nusišypsojo man, aš pasveikinau save dėl šios sėkmės, viskas klostėsi gerai. Paėmiau dar kelis makaronus, nors mieliau būčiau juos tuoj pat išvėmęs, ir suvaidinau, kad esu taip įnikęs į valgį, jog beveik nesiklausau.

Visur dvokė, pasakojo ji. Prastas oro uostas, ne toks kaip Baryje. Jokių parduotuvių, vos keli pastatai, o iš tikrųjų tik purvynas.

Nieko malonaus, pasakiau lyg galvodamas apie ką kitą.

Taip, pasakė ji, norėjau greičiau į automobilį ir išvažiuoti, bet kai įsėdome, jie paleido bjaurią muziką, neišpasakytai garsiai. Turbofolkas. Žinai, kas tai yra?

Neįsivaizduoju.

Moters riksmas, greita smuikų muzika ir sintezatorius.

Šit kaip, pasakiau.

Tai turbūt vienas iš Cecos diskų, žinojau, kad Arkanas naudoja savo žmonos muziką kaip atpažinimo ženklą. Kaip ir visur, čia reikėjo su kuo mažiausiomis sąnaudomis sukelti ant kojų kuo daugiau žmonių, ir jie tai atlikdavo taip gerai, kad žmonės, vos išgirdę šitą muziką gatvėje, pašokdavo nuo vakarienės stalo ir lėkdavo pilnom burnom pro užpakalines duris iš namų, sprukdavo į miškus. Kas nebėgo, pasigailėdavo.

Todėl, pasakė Džesė, pabaksnojau mūsų vairuotojui per petį ir paklausiau, ar negalėtų išjungti šitą baisų triukšmą. Tas liepė užsičiaupt. Po to jį aprėkė šalia sėdintis žmogus, o aš dar jam įsikibau į plaukus ir smarkiai timptelėjau. Visureigis pavažiavo kelis metrus skardžio pusėn, aukštai ištiško purvas, tada jie automobilį vėl nuvairavo į kelią. Rosas suspaudė man ranką, nors pats buvo išsišiepęs. Dabar muzika nutilo. Herbertas sėdėjo kaip sėdėjęs, lyg nieko nebūtų pastebėjęs. Per visą kelionę pasisukęs šonu žiūrėjo pro langą, su melsvais marškiniais atrodė lyg išsiruošęs atostogauti.

Dabar tikrai nebegalėjau nuryti nė vieno makarono, todėl pasiėmiau krapštuką ir ėmiau krapštinėti dantis. Prie stalo vėl priėjo kelneris nurinkti lėkščių. Kad jis kur prasmegtų, reikėjo eiti į pigesnį restoraną, kur aptarnavimas blogesnis. Laimė, Džesė nebuvo baigusi minties ir nesileido trikdoma.

Tada įvažiavome į miestą, pasakė ji, ir sustojome prie viešbučio.

Nuo pat pasakojimo pradžios nekantriai laukiau vietovės pavadinimo. Išdrįsau pabandyti.

Ar tai buvo viešbutis su terasa ant šaligatvio, paklausiau daug negalvodamas.

Tikrai, sušuko ji. Ar buvai ten?

Kaip čia pasakius, atsakiau. O kaip vadinosi miestas?

Tai buvo seniai, pasakė ji. Žinau tik, kad panašiai į „Sunkist“33, bet jokių sulčių ten nebuvo.

Sanski Most, pasakiau.

Teisingai, patvirtino ji.

Dabar sužinojau vietovės pavadinimą ir tai, jog visai įmanoma, kad mes kalbėjome apie 1995 metus, kai šiame mieste buvo įsikūręs svarbus „Tigrų“ štabas. Iš to, kad Džesė paminėjo purvą, spėjau, kad buvo pavasaris, taigi mažiausiai pusę metų iki Deitono34 sutarties.

Tiesą pasakius, visi stalai terasoje buvo tušti, ir gatvėje nieko nebuvo. Netgi automobilių. Atsisėdome. Po kelių minučių iš viešbučio atėjo žmogus, beveik Herberto amžiaus. Su skrybėle ir su akiniais nuo saulės ant nosies, tokius nešioja proletarai. „Ray Ban“ firmos.

Nepasakiau jai, kad tokius turiu kažkuriame stalčiuje. Matyt, tai liga, kuria užsikrėtę vyrai visame pasaulyje.

Tigrai tuoj pašoko, pasakojo Džesė, ir kumščiu trinktelėjo sau per krūtinę. Netgi Herbertas pakilo su juo pasisveikinti. Vyriškis nenusiėmė nei skrybėlės, nei akinių ir dėl to atsiprašė. Kalbėjo vokiškai. Herbertas pasakė: „Pone Simatovičiau, visų pirma norėčiau paaiškinti, kad susirinkome čia be jokių politinių užmačių.“ Vyras atsakė: „Malonu. Vadinkite mane tiesiog Frenkiu“.

Man darėsi sunku, velniškai sunku neišsiduoti. Ant stalo nebuvo nieko, kuo būčiau galėjęs užsiimti, tik pomidorų salotos, bet jų reikėjo Džesei, ji dėliojo baziliko lapelius į vainiko formos ornamentą. Būčiau viską atidavęs, kad nors sekundei galėčiau pažvelgti į jos galvos vidų ir pamatyti, kiek ji pati suvokia, ką pasakoja. Ar sąmoningai, ar tik iš dalies sąmoningai ji pasinaudojo savo ypatingu gebėjimu atmintyje išlaikyti įvykius ir juos atpasakoti, net neieškodama priežasčių, neinterpretuodama, nutolusi nuo informacijos, kurią, būdama izoliuota, kažkaip turėjo gauti iš radijo, laikraščių ar televizijos. Tik viena žinojau, kad negaliu išsiduoti, jei noriu, kad ji ir toliau kalbėtų. Reikėjo sėdėti ramiai, jokiu būdu nenušveisti nuo stalo salotų ir neužrikti: „Džese, tu matei Franką Simatovičių35, žmogų, kurio nuotraukų nėra visame pasaulyje ir už kurio išvaizdos aprašymą Haga sumokėtų milžiniškus pinigus.“