Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tačiau lauke karšta. Jei Klara ir toliau taip darys su galva, prasidės migrena, skausmas bjauresnis nei pjaunant diskiniu pjūklu, ir ji vems, bet aš nešluostysiu. Jei išvis joje yra to, ką reikėtų šluostyti.

Po pietų randu ją kieme, gulinčią kaitrioje saulėje. Pakeliu už pažastų ir nutempiu į šešėlį prie namo sienos. Akys pramerktos, bet beveik nereaguoja. Vyzdžiai po blakstienų priedanga atspindi miniatiūrinį mano veidą, išgaubtame paviršiuje šiek tiek ištemptą į ilgį, nosis per didelė, po ja barzda lyg didelė purvina dėmė. Matydamas save Klaros akyse nejaučiu, kad kažkas, kaip paprastame veidrodyje, stebėtų mano veidą iš kitos atspindinčio paviršiaus pusės.

Maksai, sako ji silpnu balsu, man negera.

Aiškiai matyti, sakau. Tai nuo karščio.

Tu nesupranti, sako ji. Toks jausmas, lyg merdėčiau.

Kad ją suprasčiau, turiu laikyti sveikąją ausį prie jos lūpų. Nosį pasiekia iškvepiamas oras, atsiduoda vandeniu iš vazos, iš kurios ką tik ištraukei apipuvusius gėlių kotus, mirkusius ten tris savaites. Kai pamatau ją gulinčią, į mane plūsteli jėga, pasijuntu stiprus kaip niekad.

Tas tavo solidarumas su manimi, sakau jai, darosi perdėtas.

Ji nesupranta juoko, gal jo ir nebuvo. Atsistoju ir nueinu atnešti kokaino iš savo atsargų. Pirštų galais pasemiu vaikišką dozę, kita ranka praveriu jos burną ir paberiu lyg prieskonius sriubai. Ji nesipriešina, tik liežuvis susitraukia ir susiriečia lyg šliužas, į kurį dūrė degtuku. Netoliese stiklinė, ją panardinu į Žako Širako dubenėlį su vandeniu ir atsargiai įpilu truputį jai į burną, smakrą pakeliu į viršų, užspaudžiu burną ir judinu jos žandikaulį, kol įsitikinu, kad prarijo.

Šaunuolė, sakau, tai vaistai.

Atsisėdu sukryžiavęs kojas, užsidegu cigaretę ir laukiu. Po dviejų minučių Klara ima šypsotis. Po penkių minučių uždedu jai ausines ir įjungiu muziką, garsiai. Šypsnys platėja, tada ji pasikelia.

Neseniai suradau būdą, kaip išsirengęs iki apatinių kelnių ir atsisėdęs po čiaupu ant apsamanojusios žemės galiu leisti vandenį sau ant pilvo ir kojų. Jau beveik patogu. Po keturių penkių minučių, ar vanduo būtų be galo karštas, ar šaltas kaip ledas, kol nejudi, jauti tik ekstremalią temperatūrą, bet nebežinai, kokia ji iš tikrųjų. Po dešimties minučių ima skaudėti galvą. Atsistojus sutrinka kraujotaka.

Po dvidešimties minučių mes jau pakeliui į miestą. Atrodo, kad muzika išsunkė paskutines Klaros jėgas, tarsi druska pabarstė nudvėsusią žuvį. Ilgam jų nepakaks.

Klara, klausiu jos, ką, po velnių, mes vėl veiksime mieste?

Kaip visada, šnabžda ji, svarbiausia tave prakalbinti.

Diktofonas su kiekvienu žingsniu atsimuša man į šoną, bus didelė mėlynė. Kelis kartus persegu dirželį į kitą pusę, kad skaudėtų simetriškai. Išskyrus greitosios pagalbos automobilius, kelyje beveik nėra mašinų, perpildytuose tramvajuose tiesiog juoda nuo žmonių, jų kūnai vagonuose sulipę į krūvas. Galbūt jie ten visi nusibaigę ir važiuoja lyg statmenų lavonų blokai iš vienos galinės stotelės į kitą. Mes einame pėsti, šuo velkasi iš paskos, sunkiai neša savo galvą.

Vieno viešbučio markizės šešėlyje Klara priversta sustoti, ji kiek palinkusi į priekį. Aš tuo metu žaidžiu jos ausimis.

Ar tau neatrodo, klausiu jos tyliai, kad Šerša skaniai kvepėjo?

Klara neatsako. Man pasirodo, kad ji springsta.

Prie artimiausios telefono būdelės liepiu jai laukti ir paimu taksi.

Štai ten, sakau jai.

Klara išlipdama užkliūva už šaligatvio krašto, sugriebiu jos ranką, nors prisilietimas nepakeliamas. Mūsų kūnai įkaitę, lyg ore sklistų mikrobangos, tolygiai troškinančios mus iš vidaus.

Kuris namas, klausia ji.

Abi rankas ji prispaudusi prie pilvo, lyg antraip pilvo sienelės atšoktų ir kažkas, kas turėtų būti viduje, išbėgtų per bambą. Stovi taip susirietusi, kad galvą turi pasukti į šalį ir perkreipti akis, kad galėtų pažiūrėti į kitą gatvės pusę.

Štai tas kampinis namas, sakau, butas buvo pačiame viršuje, penktame aukšte.

Gražu aplinkui, sako ji sukandusi dantis.

Priklauso Antrajam miesto rajonui, sakau.

Tada padedu jai atsisėsti ant laiptų prie namo, prie kurio stovime.

Mieloji, sakau, tu nemirsi. Papasakosiu tau kai ką, ir kol dar mane girdėsi, žinosi, kad esi gyva.

Prašau, maldauja ji, pūsk cigaretės dūmus į kitą pusę.

Šuo nuslenka kiek įmanoma toliau į šešėlį, o aš atsisėdu taip, kad viena koja prilaikyčiau Klarą, jei ji virstų. Gatvėje neįprastai tylu, ir kai įjungiu diktofoną, jis aštriai spragteli.

Nuo tada, kai įsikrausčiau į butą, jame pasikeitė kelios detalės, ir tuo didžiavausi. Prie buto durų įkaliau vinį, ant kurios įėjęs galėjau pasikabinti švarką. Virtuvėje stovi elektrinis virdulys ir du puodeliai ant šaldytuvo. Gatvėje prie turgaus nupirkau visą dėžę knygų, jos atsidavė rūsiu ir viena prie kitos nederėjo. Bet tai netrukdė. Pastebėjau, kad kartais Džesė nusiramina, kai jai garsiai skaitau, ir jai nesvarbu, kokį tekstą. Svarbu, kad mano ištarti žodžiai visiškai tiksliai atitiktų tuos, parašytus popieriuje, tai ji pedantiškai tikrindavo nuolat ištiesdama kaklą ir sekdama kiekvieną knygos eilutę. Atrodė, lyg tikslus parašyto ir perskaityto žodžio atitikimas jai suteikdavo tvirtybės, kai visa kita aplink ją — daiktai, aš, kambario lubos ir grindys, jos kūno dalys, pati knyga ir mano žodžiai — keisdavosi nuo kietos, skystos iki dujinės būsenos, o ji likdavo su savo iškankinta sąmone viena. Dėžė su knygomis trečiajame kambaryje buvo po ranka lyg kokia pirmosios pagalbos vaistinėlė, kurios turinys blogiausiu atveju kartais palengvindavo, bet niekad nepagydydavo.

Šaltam metų laikui nupirkau jai panešiotus kareiviškus batus, jie stovėjo koridoriuje, Džesė vis nueidavo ten jų aplankyti. Buvo dar ir naujas suvyniojamas turistinis čiužinys iš sporto prekių parduotuvės. Su tikru čiužiniu ji manęs nebūtų įsileidusi į namus.

Vieną drąsiausių naujovių ištraukiau iš statybininkų konteinerio prie Štubenringo, užsiverčiau ant nugaros ir tempiau per visą Pratero gatvę iki namų. Skambinau prie durų tol, kol Džesė persisvėrė per pirmojo kambario langą.

Nusileisk žemyn, sušukau, padėk užnešti.

Niekada, ėmė šaukti, neleisiu nešti jo į butą.

Jos balsas aidėjo visoje gatvėje, žmonės stabteldavo ir užvertę galvas žvelgdavo į viršų.

Prašau, sušukau kiek galima dusliau, prisiekiu, tai paskutinis daiktas, kurį atnešu.

Ne, spiegė ji dar garsiau, nešdinkis ir geriausiai pats nebeateik. Nenoriu daugiau tavęs matyti!

Darėsi pavojinga. Kai Džesei kildavo kokia užgaida, galėdavo sukryžiavusi rankas ir ištempusi smakrą kristi aukštielninka ant asfalto ir prasiskelti pakaušį, buvo per daug užsispyrusi, kad griūdama atsiremtų. Aiškiai pajutau, kad atėjo tas laikas. Ji vis šaukė, mačiau ją šėlstant lango angoje, viršum stogo kraigas, o toliau mėlynas dangus, kuriame ratus suko žuvėdros, lyg netoliese būtų jūra, bet jos atskrido tik nerti į gatvių purvą. Reikėjo ką nors sugalvoti, greitai surasti puikią mintį. Kol Džesė buvo persisvėrusi per langą, dar turėjau laiko. Ir tada Dievas man pasiuntė mintį.

Jis senas, jis miršta!

Šaukiau taip garsiai, kad prarėkiau ją. Džesė akimirksniu nutilo.

Lipu žemyn, pasakė ji.

Langas trinktelėjo. Beveik tuo pat metu, taip bent man pasirodė, Džesė iš vidaus atidarė duris, tikriausiai nučiuožė žemyn laiptų turėklais. Aš šypsojausi, ji išliko rimta. Stalas buvo senas ir sunkus, prisigėręs vandens, nieko daugiau, tik stalo įvaizdis. Keturios kojos ir plokštė.