Юли Цее - Ereliai ir angelai

Klausykit, šūkteli senis, ieškau tokio skersgatvio.

Sustoju ir pykstu ant savęs dėl tokio gero išsiauklėjimo.

Kokio skersgatvio, klausiu.

Per vėlai ateina į galvą, kad šito jis seniai būtų galėjęs paklausti kavinukės šeimininkės.

Romėnų skersgatvio, sako jis.

Abi rankas pakeliu prie veido.

Kas jums, klausia jis.

Kelintas numeris?

Dvidešimt pirmas, sako jis.

Kaip apie tai nepagalvojau? Jau ištisas savaites viskas iki menkiausios detalės ir ta pačia orbita sukasi tik apie mane, bet kiekvieną kartą pritrūksta laiko susivokti.

Tada einam, sakau tyliai.

Norėdamas pastatyti puodelį ant šaligatvio senis pasilenkia į priekį ir suspaudžia krepšio šonus, jame pamatau metalinį blizgantį daiktą. Lėkštelė ir šaukštelis tarkšteli ant asfalto, tada jis atsitiesia, nuo pasilenkimo veidas išraudęs.

Iš kur jūs, klausiu jo.

Nemanau, kad jums turėtų rūpėti, atsako maloniai.

Jūs ne iš Vienos, sakau. Bet su tokiu bagažu nekirtote ir išorinės Europos Sąjungos sienos.

Puiku, kad jūs taip gerai informuotas, sako jis, informacija — svarbiausias dalykas pasaulyje. Svarbesnė už pinigus, meilę ir cigaretes.

Pajudame, bet jis eina dar sunkiau nei aš, po poros metrų paimu iš jo krepšį. Vos ne amžinybę pėdinam kelis žingsnius gatvele į priekį, bet neturiu jokio noro prisiliesti prie dėmėtų jo rankų ir jį paramstyti.

Senis atsiremia į namo sieną, o aš tuo metu atrakinu ir eidamas per visiškai tamsų tarpą tarp abejų vartų girdžiu, kaip jis už manęs garsiai ir sunkiai kvėpuoja.

Tuoj, sakau.

Prasibrauname pro žalią askoną, iš krūmų atnešu vienintelę kėdę, surūdijusią metalo konstrukciją iš plonų vamzdžių, ir pastatau po kaštonu. Senis klesteli ant jos.

Ar čia Lizos Miuler automobilis, klausia jis ir rodo į askoną.

Kiek užtrunka, kol suprantu, kad jis turi galvoje Klarą.

Jau pačioje pradžioje jūs keliate svarbiausius ir neišspręstus klausimus, sakau.

Tai turėtų reikšti, sako jis, kad jūs nežinote.

Iš išorės, sakau, jis panašus į Lizos pažįstamam priklausantį automobilį. Bet jau imu priprasti, jog išorė apgaulinga.

Labai svarbus žingsnis, sako jis. Kai jį būsit įveikęs, priartėsite prie supratimo, kad kiekviena tiesa, prie kurios galų gale prieiname, glūdi paviršiuje, o dalyko branduolys — tuščias. Bet viskas savo laiku.

Nesu filosofas, sakau, ir netikiu filosofija.

Nieko tokio, sako jis, ir filosofija jumis netiki.

Taip mes priėjom prie bendros nuomonės, sakau ir ištiesiu jam ranką, Maksas.

Šnicleris, sako jis, ne Artūras29, bet sielomis giminingi.

Bet juk tai netikras jūsų vardas, sakau daug negalvodamas.

Jūs geriau informuotas, nei galvojau, sako jis. O jūs irgi be pavardės?

Priešingai, sakau, bet nemanau, kad ji turėtų jums rūpėti.

Kaip norit, sako jis, aš tik studentus vadinu vardais. Bet, jei ketinate man paklusti, tai mielai.

Dingstu pašiūrėje suvartoti kokaino porcijos, o jį trumpam palieku su savomis mintimis. Jis man patinka. Galbūt dėl ypatingos arogancijos, o gal tik dėl to, kad jau be galo seniai nesikalbėjau su protingu žmogumi. Laikiausi tos nuomonės, kad jį siunčia Herbertas, ir džiaugiausi, kad jis, o ne kas kitas.

Kokainas veikia gerai, prieš grįždamas į kiemą surūkau dar vieną senio cigaretę ir nužvelgiu save miltelių likučiais pasidengusiame veidrodyje. Galbūt jau pats laikas savo vidine akimi per kelias sekundes pamatyti visą praplaukiantį gyvenimą, bet nepavyksta. Užtat pamatau, kad mano veidas įgauna kubistinę iš šešėliuotų plokštumų sudarytą formą, kokios visada troškau. Mokykloje, norėdamas užčiuopti kaulus, turėjau pirštais spaudyti mėsą ir prieš užmigdamas įsivaizduodavau, kad man švirkštu iš po odos ties žandikauliais siurbia riebalus, o jie plastikiniu vamzdeliu teka į kibirą. Juos matydavau tąsius ir drumstus it žąsies taukai, ir kibiras pilnėdavo, ir vis labiau ryškėdavo veido bruožai, išnirdavo kaip dugne gulintis paskendęs laivas, kai iš ežero pumpuojamas vanduo.

Tokios fantazijos priversdavo mano širdį plakti dažniau, o mano riebius skruostus šypsotis, taip vakarais ir užmigdavau, ganėtinai pasimėgavęs kanapėmis.

Ir dabar šypsojausi. Štai aš. Apčiupinėju pirštais kietus skruostikaulius, antakius, kurių plaukeliai auga tarsi ant paties kaulo. Mano veidas kažką primena. Manau, kad Šeršą.

Su kita degančia cigarete tarp pirštų einu iš pašiūrės pasirengęs pasitraukti. Šnicleris susmukęs kėdėje, lyg jį paslapčia ir tyliai būtų ištikusi apopleksija. Žakas Širakas guli išsitiesęs prie jo kojų.

Gražu čia pas jus, mane pamatęs sušunka Šnicleris.

Gal norite stiklinės vandens, klausiu.

Jei jums nesunku, sako jis.

Vargais negalais atsitiesia kėdėje, aš einu prie čiaupo kitoje kiemo pusėje ir pripilu metalinį puodelį. Jis išgeria vienu mauku.

A-a, sako jis, puiku. Nieko nėra geriau, kaip patenkinti kankinantį poreikį.

Tikra tiesa, sakau jam, kuo daugiau kankinančių poreikių, tuo geriau.

Jei taip galvojate, sako jis, tai neabejotinai esate „tasai, kuris“.

Tokios banalybės iš jo nesitikėjau. Net linksma darosi, kaip jis erzina. Mane užvaldė bjauri mintis — galą man stilingai padarys žmogus, paisantis stiliaus.

Kadangi jūs įveikėte tokį varginantį ir tolimą kelią, sakau jam, tada aš „tasai, kuris“, bent jau jums.

Jūs žinote, kas aš, klausia jis.

Maniau, sakau jam. Bet kai į jus žiūriu, nesu toks tikras.

Jo kelioninis krepšys ranka pasiekiamas, bet net neketina imtis kokių nors veiksmų. Atvirai pasakius, nelabai tikėtina, jog Herbertas šiam darbui išrinko tokį seną laužą. Tikrai yra kitų.

Pastatau pusę pėdos ant mūrelio ir užspaudžiu cigaretę į askonos stogą.

Iš kur gavote adresą, klausiu.

Jis šypsosi.

Norit viską žinoti, sako jis.

Žinoma, noriu. Noras viską žinoti glūdi žmogaus prigimtyje, bet tikriausiai žmogaus protas priešinasi šitam poreikiui. Aš tuo ir užsiimu.

Jis juokiasi.

Dievas žmogui davė skonio pojūtį, sako jis, kad žmogus maitintųsi, davė ir lytinį instinktą, kad daugintųsi. Iš to galima spręsti, kiek nuo pat pradžių buvo vertas protas.

Gal verčiau mums turėjo paaiškinti, sakau aš, kam reikia tokio sumauto gyvenimo. Galbūt tada patys šį tą darytume norėdami jį išsaugoti.

Mačiau, kad jam be galo smagu.

Dangau, apsaugok mus nuo supratimo, sušunka jis. Dėl jo mūsų pyktis praranda jėgą, mūsų neapykanta — orumą, mūsų kerštas — pasimėgavimą, o mūsų atmintis — palaimą. Jei leisite tokią citatą.

Gerai, sakau. Pakaks. Baikime tas nesąmones.

Mes tylime, pokalbis išsikvėpė. Senis pasilenkia ir glosto šunį, ir jo poza surūdijusią sodo kėdę paverčia krėslu, askoną — atviru židiniu, o apleistą dogą — medžiokliniu šunimi. Žakas Širakas išskečia kojas lyg patyrusi mergšė.

Kai baigsite rūpintis gyvūnais, gal imsitės reikalo, klausiu.

Kaip jūs manote, koks jis galėtų būti, klausia Šnicleris.

Peršasi miglota mintis, sakau, kad atvažiavote norėdamas kažką pavėluotai atlikti, ko prieš dvejus metus nepadarėte tausodamas mano draugę.

O ko, klausia jis.

Mano egzekucija, sakau.

Jūs tikrai labai įdomus atvejis, sako jis.

Taip jau yra, sakau.

Tiesiog žavu, sako jis, kad jūs savo tariamam žudikui nešat krepšį namo ir vaišinat jį stikline vandens.

Patarnauti tokiam laužui kaip jūs, sakau, reikalauja padorumas.

Taigi, taigi, sako jis mąsliai, padorumas. Bet turiu jus nuvilti. Žmogžudystei neturiu reikiamų priemonių.