Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kai už žmogžudystę sumokėta, sakau, paprastai žmogus nužudomas.

Jūs juristas.

Tai nebuvo klausimas ar teigimas, taip buvo pareikšta pagarba. Jis pradeda mane nervinti.

O kas tada krepšyje, klausiu.

Po kelių akimirkų jis suprato.

Ak, štai kas, juokiasi jis. Čia jūs apsirikote. Turėtumėt jį žinoti.

Jis trukteli užtrauktuką, ir šį kartą vos žvilgtelėjęs atpažįstu metalinį daiktą. Tai diktofonas, ir gana panašus į Klaros aparatą. Koks aš idiotas.

Gerai, sakau jam, jūs norite pamatyti Klarą.

Ką, klausia jis.

Lizą.

Klara, pakartoja jis, vaidmuo psichologiniuose eksperimentuose. Gal ji ir jums davė kitą vardą?

Nusiraminkite, sakau, ir papasakokite, kas jus čia atvedė.

Jūsų Klara man paskambino, sako jis, kai tik čia atvažiavo, ir pranešė adresą. Labai didžiavosi, kad ėmėsi tokio darbo, ir padėjo ragelį man nespėjus pareikšti savo nuomonės. Džiaugiuosi su jumis pagaliau susipažinęs asmeniškai.

Džiaugiatės, sakau, kad nužudžiau žmogų.

Esu psichologas, sako jis, o mano tyrimų sritis — nusikaltimų patologija. Grybautojas irgi džiaugiasi radęs grybą.

Iš lėto ir vangiai linkčioju krapštydamas iš pakelio naują cigaretę.

O neseniai įvardytas sunkus nusikaltėlis, sakau, džiaugiasi nauja auka.

Mūsų žvilgsniai susitinka, ir tikrai nesitikiu, kad jam tai padarys įspūdį. Aišku, jis matęs daug blogesnių nei aš. Tačiau man pasirodo, kad matau, kaip keičiasi jo vyzdžiai, greitai išsiplečia ir vėl susitraukia, lyg pulsuotų. Padidėjęs dėmesys glosto mano savimeilę, nors jo lūpos tuo pat metu ironiškai išsišiepusios.

Maksai, sako jis, man labai gaila. Perskaičiau pirmus penkiasdešimt Lizos darbo puslapių, graži istorija, bet su mano dalyku ji neturi nieko bendra.

Tada Liza susikirs, sakau.

Būtent, sako jis, bet pas mus taip nebūna. Profesorius turi pasirūpinti, kad diplomantas parašytų tinkamą darbą.

Gali būti, bet ji NORI parašyti šitą darbą. Nori pabaigti, kad ir ką būtų pradėjusi.

Taip, sako jis, tai visai normalu. Be to, ji šiek tiek užsispyrusi. Todėl aš čia.

Ne, sakau, aišku, kad ne dėl to jūs čia. Nė vienas profesorius nevažiuos aštuonių šimtų kilometrų dėl diplominio darbo, ko gero, dar per Prahą.

Tai turėjo būti pokštas apie blogus kelius Rytų Europoje, bet nesijuokia.

Lizą pasiimsiu su savimi į Leipcigą, sako jis.

Nieko nebus, sakau. Ji čia reikalinga.

O kam, klausia jis.

Mieste ji kelia nemažą šurmulį, sakau, ir atkreipia į mus dėmesį tų žmonių, kurie čia turi surasti mane.

Baikite tas nesąmones, sako jis.

Ji drumsčia vandenį, sakau, trypia žolę ir taip ilgai gadina nervus, kol žmonės įsitikina, kad turi imtis priemonių.

Nelaikykite manęs kvailiu, sako jis.

Šnicleri, sakau, nenoriu grįžti į Leipcigą, nenoriu, kad Liza išvažiuotų.

Tai, ką jūs patiriate su panele Miuler, sako jis, yra dalis jūsų terapinės simbiozės santykių. Tik negalvokite, kad tarp jūsų abiejų užsimezgė asmeniniai ryšiai.

Kaip norit, taip ir galvokit, sakau, ir galit būti tikras, kad jūs visiškai neteisus. Reikalai klostosi puikiai. Jei Klarai patinka šliaužioti ant išdegusios mano egzistencijos žemės ir raustis griuvėsiuose, tai tiesiog leiskime jai. Netrukus viskas baigsis ir jūs atgausite Klarą.

Ne apie tai kalba, sako jis.

Abiem rankomis jis sugniaužia kelnes ties keliais, glamžo ir suka audinį, kol medžiaga ima styroti. Dairosi po kiemą, atrodo, sunkiai tramdo įniršį.

Į miestą atvykau visai atsitiktinai... pradeda jis.

Aišku, intonacija ne ta, meluoja.

Tikrai ne, sakau jam.

Panelė Miuler, sako jis, už šį darbą negaus diplomo. Ir būkite tikras, kad ji važiuos su manimi į Leipcigą, jei rimtai ją paraginsiu.

To aš ir bijau.

Laikas atsipeikėti ir sužinoti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Iš to, kaip jis į mane žiūri, suprantu, kad derybos pradedamos.

Gerai, gerai, sakau, buvau šiek tiek per lėtas. Jūs man grasinate ir greičiausiai siūlote mainus. Klarą už kažką kitą.

Jis išlygina raukšles ir patogiau įsitaiso kėdėje.

Mano dabartinė tyrinėjimų sritis, sako jis, yra organizuoto nusikalstamumo patologija. Prasidėjus Balkanų karui visuomenės susidomėjimas šia tema neišpasakytai išaugo.

Į jūsų sritį man nusičiurkšt, sakau. Noriu čia gauti galą, ir Klara turi būti šalia. Su jumis aš visiškai atviras.

Jis staigiai pasilenkia į priekį, daug vikriau nei iki šiol.

Ir aš būsiu labai atviras, sako jis. Žmonių, kurių pasakojimai labai pasitarnautų mano tyrinėjimams, nepaprastai mažai. Jie arba tarptautiniu mastu ieškomi nusikaltėliai, arba jų aukos, ir vieni, ir kiti nelabai šnekūs žmonių giminės atstovai. Bet jūs ir Džesė...

Jo galva tarp mano rankų lyg didelis vaisius, gal kokoso riešutas per ilgais plaukais. Tvirtai suspaudžiu ir tol verčiu Šniclerį su visa kėde medžio link, kol pakaušis atsitrenkia į kaštono kamieną, o kėdė laikosi tik ant vienos kojos. Jokio vargo jį dar kartą trinktelėti į medį ir atbulą išversti ant žemės, palikti gulintį ir užmiršti. Kada nors ant jo užaugtų samanos, jis taptų sodo dalimi.

Šnicleri, sakau jam, jūs suktas gudreiva, bet jau senas. Pasakykit, kurioje šalyje jūs gimęs.

Mano pone, sako jis, jau seniai nieko nebebijau.

Gerai, sakau, kitaip suformuluokime klausimą: ar Albanijoje?

Ne, atsako jis.

Paleidžiu jį, kėdė visa jėga lekia į priekį ir vos neišsviedžia Šniclerio ant vejos.

Ką reiškia šitas cirkas, švokščia jis.

Tik bandau išvengti nesibaigiančių užuominų savo gyvenime, sakau.

Jis vėl tęsia pradėtą pokalbį, bet springdamas ir ties kas antru žodžiu stabtelėdamas.

Jūsų, sako jis, ir jūsų mirusios mažosios draugės padėtis buvo YPATINGA... Tyrimui ji turi neįkainojamos vertės...

AŠ, rėkiu jam, YPATINGAI MAŽAI turiu ką prarasti. VELNIAI GRIEBTŲ, saugokitės!

Užtikrinu, šnabžda jis, jūsų laukia ilgas ir laimingas gyvenimas, jei su tuo susidorosite. Reikia tik kelių teisingų sprendimų.

Vėl tiesiu rankas prie jo galvos, toks jis man bjaurus.

Jei besiartinanti mirtis nukreipia savo veidą, cituoju aš, tai reiškia, kad pasveiksim.

Atrodo, jis tai sunkiai pakelia, akys truputį išsiplečia ir suteikia veidui pamišėlio išraišką, jis keičia taktiką ir griebiasi už širdies. Aišku, vaidina. Atrodo kaip lavonas, bet nuo karščio, išties yra kietas it uola.

Man nedaro įspūdžio, iškošiu pro dantis.

Jis patraukia rankas nuo širdies, suspaudžia kėdės ranktūrius ir koja spiria į Žaką Širaką, o šis atsistojęs neramiai dairosi, norėdamas įsitikinti, ar viskas gerai.

Maksai, sako jis greitai, jūsų išgyvenimai ypatingi. Papasakokite juos profesionalui, o ne MĖGĖJAI!

A-ū, a-ū, šaukia Klara, tik pažiūrėk, ką atnešiau.

Negirdėjau jos ateinant. Staiga išdygsta kiemo viduryje, rankoje maišelis iš „Shell“ degalinės, jame tikriausiai alkoholis ir cigaretės, ko gero, reikia ką nors atšvęsti. Jos veidas pagyvėjęs, išmuštas raudonomis dėmėmis ir drėgnas lyg karščiuojant. Balažin ką ji vėl veikė mieste ir iš kur semiasi tam energijos. Pamačiusi Šniclerį griebiasi už galvos, pačiupinėja juodo peruko plaukus ir nuleidžia rankas. Spokso į senį, mažą ir susitraukusį ant surūdijusios kėdės, tada į mane, stovintį tiesiai su cigarete lūpų kampe ir įrėmusį rankas į klubus.

Vaje, sako ji, tai bent spektaklis.

Panele Miuler, sako Šnicleris, visad malonu jus matyti.

Ką jūs čia darote, klausia ji.

Tai aš einu, sakau.