Юли Цее - Ereliai ir angelai

Nejaugi iš pradžių nepapasakosi, ką veikei tuos dvylika metų, paklausiau jos.

Kaip visada, atsakė. Namuose turiu knygą su Arkties vandenyno nuotraukomis, kada nors tau parodysiu. Jūra tamsiai pilka, blizga ir atrodo labai tiršta. Joje plaukioja ledkalniai, tikros pilys ir rūmai, su bokštais, skliautais, balkonais ir dantytomis sienomis. Eskimų laiveliai šalia jų tokie maži ir spalvingi lyg lapai pilies griovyje. O tyla, žinai, kokia yra tyla?

Begalinė, sakau.

Būtent, tarė ji. Begalinė tyla.

Ji pasuko į Muitinės gatvę, eidama braukė ranka per metalo tvorelę, už jos palei trijų metrų aukščio mūro sieną tekėjo Viena. Esu matęs ir stipresnę šios upės tėkmę, vanduo siekė abi sienas, ji buvo srauni ir labiau panašėjo į tai, ką būtume linkę vadinti „kanalu“ Dabar nusekusi tekėjo išgrįsta plačia vaga per pakopas, siekiančias kelius.

Džese, prakalbau atsargiai, po pusvalandžio turiu grįžti.

Taip balta ir tylu, pasakė ji, Kuperi, ar gali tai įsivaizduoti?

Šis vardas buvo gryniausias nusileidimo takas į prisiminimus. Kaskart, kai jį ištardavo, pajusdavau, kaip artinasi kita eskadrilė. Aš svarsčiau.

Taip, atsakiau, galiu.

Gerai, tarė ji. Noriu tau kai ką parodyti. Šiaip ar taip, jau einam į metro stotį.

Kitus penkiasdešimt žingsnių ėjome tylėdami. Tada ji staiga sustojo, sugriebė mano švarko kamputį ir prisitraukė mane prie savęs.

Tik pažiūrėk, tarė ji, ar supranti?

Ji parodė žemyn į upę. Ten, virš trijų pakopų vandenyje, buvo susispietęs juodų žuvų būrys, taip arti viena kitos, galvomis prieš srovę, kad vanduo latake liejosi per kraštus, per žuvų nugaras ir tvindė betoninius laiptelius kairėje ir dešinėje. Begalė kūnų, vos vinguriuojančių, kad nenuneštų srovė, priminė didelio žvėries virpėjimą. Visos jos sudarė galingą, energijos kupiną masę, dešimties metrų ilgio, trijų metrų pločio ir tikriausiai sveriančią daug centnerių.

Gražu, ar ne, paklausė Džesė.

Bjauru, pasakiau.

Ką jos ten veikia, paklausė Džesė.

Nežinau, pasakiau. Keliauja. Neršia. Nenutuokiu.

Sustojome, atsirėmėme alkūnėmis į turėklus. Žuvų guotas nepajudėjo iš vietos, tiesiog stovėjo sau.

Jos jau kelios dienos čia, tarė Džesė.

Tikriausiai netoliese gyveni?

Ji atsakė ne iškart, o kol delsė, stebėjau ją iš šono. Veidas patamsėjęs, išryškėję skruostikauliai. Ji ne tik prarado vaikišką putlumą, ji sulyso. Lūpos pasidengė balzganu sluoksniu, kažkokiu sekretu, seilių likučiais. Pastebėjau patinusią apatinę lūpą, per vidurį einantį tamsiai raudoną sukietėjimą, užsitraukusį įskilimą.

Na taip, pasakė vėliau, gal tikrai kada nors užeisi.

Ji pasakė adresą, Pratero gatvė 61, netoli gatvių išsišakojimo, ir dar kiek laiko pastovėjome. Man ant alkūnės nusileido boružė, ant sparnelių po vieną tašką. Vaikystėje man sakydavo, kad vabalėlio metus galima sužinoti iš taškų skaičiaus, bet niekas negalėjo pasakyti, kodėl nėra vienų metų boružių. Paliečiau ją smiliumi, kad atneštų man laimę; boružė nuslydo nuo alkūnės ant žolės kuokšto prie turėklų papėdės, bet ir čia praradusi atramą nukrito ant asfalto. Gulėjo ant nugaros, judino kojas ir negalėjo apsiversti. Pasibjaurėjęs nusisukau.

Ką veiksi Grenlandijoje, paklausiau.

Būtų gerai mano akims, tarė Džesė, ir mano galvai.

Ji palietė akių vokus, tada kaktą.

Būtų labai brangu, pasakiau. Gal tau reikia pinigų?

Iškart pasigailėjau to paklausęs, bet ji lyg ir nematė čia nieko bloga.

Prisiminiau, kad ji, ko gero, turtinga. Tikriausiai pastaraisiais metais dirbo Herbertui. Neįsivaizdavau, ką dar galėtų veikti.

Ar pasiimtum mane į Grenlandiją, paklausiau.

Na, Kuperi, pasakė ji, tu juk visiškai nenori. Nelaikyk manęs mažu vaiku.

Ir daugiau nė nežvilgtelėjusi į žuvis apsisuko ant kulno ir nubėgo gatve į tą pusę, iš kurios buvom atėję. Nestabdžiau jos. Vienoje vietoje dėl juoko ėmiau skaičiuoti žuvis, smiliumi baksnojau ore, bet nesisekė, žvilgsnis slysčiojo blizgančiais kūnais. Kai lioviausi ir pakėliau akis, už kelių metrų pamačiau stovint Džesę. Ji mane stebėjo.

Šiandien vakare pas mane, šūktelėjo ji.

Tada įsiliejo į srautą ant tilto.

Vieninteliai šiame mieste juda turistai, slenkantys nuleistomis galvomis lyg konvojaus lydimi pabėgėliai. Kai šiaip jau juodaplaukių keliautojų būryje pastebiu kažką ryškiai geltona, krūpteliu. Dar kartą žvilgtelėjęs į merginą, kurios šukuosena mane išgąsdino, suprantu, kad jos šviesūs plaukai dažyti visai kitaip nei Džesės, ji praeina visai pro mane, žiūriu į jos nieko nesakantį, be išraiškos veidą, jame nei skausmo, nei džiaugsmo, tik bereikšmis nuovargis. Matyt, esu pasiekęs tokią būklę, kai galiu įtikėti, kad Džesė, kurią mūsų bute Leipcige radau su peršauta galva, sugrįš pas mane su italų turistų grupe.

Trumpam sustabdau diktofoną, noriu pailsėti. Vieta, kur man per ranką ėjo mikrofono laidas, šviesesnė, nors čia sėdėjau vos pusę valandos. Saulė neša mirtį, o aš klausiu savęs, ar Klara su Žaku Širaku surado prieglobstį Rufo patalpose su kondicionieriumi ir ar užsinorės ten pasilikti likusią vasaros dalį. Neklausiu savęs, ką jie iš tikrųjų ten veikia. Du kartus patraukęs cigaretę numetu ją, atsiduoda sudegusiu dyzeliniu kuru, o ir liežuviui dūmai per karšti.

Džesė laukė manęs apačioje prie namo, nepasisveikinome. Įlipę į geležinį narvą pakilome į viršų, pats liftas buvo iš medžio, o jo sienose įrėžti užrašai kaip mokyklos suole. Tarp jų radau ir „M + D“, panašiai kaip Maksas + Džesė, prie jų Antrojo pasaulinio karo metai.

Džesė stovėjo priešais mane, o aš žiūrėjau į pečių kaulus ir stuburo griaučius, išryškėjančius po plonais marškinėliais. Ji gal nesvėrė nė keturiasdešimties kilogramų. Kai užmečiau jai ant pečių savo švarką, suspurdėjo ir kurį laiką atrodė, lyg norėtų man įkąsti į ranką, pakėlė viršutinę lūpą, o veide nesuvaldomas pyktis. Švarkas nuslydo ant grindų.

Kuperi, sušnypštė ji, gali ateiti į svečius. Bet jei bandysi globoti, daugiau manęs nebematysi. Ir nesiliesk prie manęs.

Nieko nesakiau, pasiekėme viršų, ji atrakino buto duris ir įleido mane pirmą. Koridoriuje blizgančios grindys, ištįsusios lyg veidrodinis ežero paviršius, kai ore visiškas štilis, tuščia, nei baldo, nei besimėtančio laikraščio, nei batų — niekas nedrumsčia jo paviršiaus. Nereikėjo nė žvalgytis po kambarius, kad paaiškėtų, jog butas tuščias. Jame tas ypatingas aidas ir nuasmenintas patalpų kvėpavimas, kai įeini jo apžiūrėti su nuomos sandorių tarpininku.

Gali ramiai dairytis, pasakė Džesė.

Trijuose kambariuose, atskirtuose dvivėrėmis durimis, teradau ant sienų ir lubų kelias dėmes nuo drėgmės ir vienodą šviesaus parketo žvilgesį. Ketvirtame kambaryje kitoje koridoriaus pusėje stovėjo krėslas, kušetė, šalia lova ir lyg naktinė spintelė, viskas taip nevykusiai sustatyta. Visas kambarys atrodė netikras, tartum prasta gyvenamojo kambario imitacija, kiekvienas baldas — netikusi citata. Buvau tikras, kad ji nesinaudojo nė vienu daiktu.

Dar buvo penktasis kambarys, veikiau kamarėlė, įsprausta į tolimiausią buto kampą. Vienintelis kambarys, kuriame gyvenama. Prie sienų ant grindų krūvelėmis sudėti drabužiai, keletas jų sumesti vietoj pagalvės ant išskleistos antklodės galo. Pamačiau porą tuščių vandens butelių, skardinį puodą, matyt, naudojamą vandeniui gerti, laikraščių ir lipnia juosta užklijuotą kartoninę dėžę.

Dar kartą sustabdau diktofoną, žiūriu į orą virš asfalto, raibuliuoja, lyg gatvė būtų užlieta vandeniu, ir mąstau.