Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ūmai mano akiratyje prašmėžuoja šešėlis. Strazdas suklykia ir išskleidžia sparnus, didelis paukštis teškia jį į sieną. Platūs sparnai pliaukšteli į mūrą, strazdas nurieda į šalį, jo sparneliai traškėdami lūžta kaip degtukai. Plėšrūnas pagriebia jį ir man pasirodo, kad šviesiai geltona akis žvelgia į mane. Kelis kartus mostelėjęs sparnais plėšrūnas pakyla ir laikydamas grobį naguose dingsta už priešais stovinčio namo kraigo. Plėšraus paukščio įvaizdis. Jei būtų didesnis, nusineštų ir besiraitančią gyvatę ar princesę. Arba Džesę.

Klara kitoje kiemo pusėje užvertusi galvą žiūri įkandin, aš kažkodėl džiaugiuosi, kad ir ji tai matė.

Čia kaip tikrame miške, šaukia man. Ar eisi su manim į miestą?

Sėdam į tramvajų. Nuperku bilietus mums ir šuniui, nors Klara dėl to plyšta iš juoko. Važiuoti zuikiu — ne mano nervams.

Žmonės laikosi draudimo važinėti automobiliais, traukiniai sausakimši. Visi jaunesni nei septyniasdešimt stovi, karšta, tvanku lyg šiltnamyje. Klara slepiasi užsidėjusi peruką ir akinius nuo saulės, bet aš matau, kad jai negera, sąnariai suglebę, ranka laikydamasi už kilpos ji siūbuoja kaip pakabinta marionetė. Grynas atsitiktinumas, kuris iš mūsų pirmas kris apalpęs, ji, aš ar šuo.

Gal dėl sakalo ar vištvanagio, ar dar kaip jis ten, ant dulkėto stiklo užrašau „Džesė“, paskui apžiūrinėju piršto galiuką, kiek tas vardas reikšmingas. Pati Džesė dažnai taip save įamžindavo rašydama pirštu ant automobilių stiklų, vitrinų ar veidrodžių, ir nors dauguma šitų paminklų tikriausiai jau seniai nuplauti lietaus, gali atsitikti taip, kad kuriame nors nuošaliame, saugiame miesto kampelyje keletas išliko. Kuo ilgiau žiūriu į dulkėtą stiklą, tuo smarkiau ima spengti mano kurčiojoje ausyje. Tai malonu. Tam tikra prasme Džesė mums abiem šovė į galvą ir aš toks pat miręs kaip ir ji. Staiga kairėje išnyra Parlamento rūmai, pasuku galvą, kad kuo ilgiau juos matyčiau. Už jų Rufo biuras.

Kai Klara „Škotų vartų“ stotelėje pastumia tris pirkinių maišeliais čežančias senutes ir iššoka iš traukinio, nežinau, ar mes pasiekėme kelionės tikslą, ar ji tiesiog nebeištvėrė. Aš džiaugiuosi, tuoj sprogsiu nuo to jausmo, beveik šimto metrų atstumu jaučiu Rufą. Stengiuosi sau įteigti, kad jis darbo reikalais išvykęs į kitą pasaulio galą, bet ir toliau jį jaučiu; staiga pajuntu ir kitų žmonių buvimą, Šeršos, Džesės, o tada pasirodo, kad tarp turistų matau ir raudoną techniko Tomo beisbolininko kepuraitę. Paimu Klarą už rankos ir sustoju.

Duok man diktofoną, sakau.

Ji pasiėmė jį ir naują kasetę, skuba palei rotušę į parką ir pakeliui prijungia man mikrofoną. Atsisėdam viduryje milžiniškos baltų sulankstomų kėdžių bandos, sutemus kino ekrane priešais ją rodomi koncertai iš filharmonijos. Dabar aikštė nutvieksta saulės ir tuščia, kėdės lyg sniego pusnys atspindi šviesą, net akis graužia.

Ar man eiti šalin, klausia ji.

Ištaria taip, lyg man reikėtų išsivemti ir pabūti vienam.

Pasilik, sakau, ne toks jau svarbus reikalas.

Ji paskambino man į biurą, sakau, ir nepasakė savo vardo. Visai nesitikėjau kada nors vėl išgirsti apie ją, todėl neatpažinau balso ir pokalbis netruko nė minutės.

Klara nusigręžia nuo manęs, glosto šunį, nevikriai įsitaisiusį pusiaugula ant nevykusiai prijungtų ilgų kojų. Diktofonas visai sušlapo nuo mano rankų, padedu jį šalia ant kėdės.

Kitą dieną vėl paskambino, ir šįkart atspėjau, kad čia ji. Jai buvo visai nekeista su manimi kalbėtis po dvylikos metų, tik paklausė, ar niekas jai nepalikęs kokios nors žinutės, ir padėjo ragelį. Nuo tada dažnokai skambindavo, daugiausia vakarais, kai sekretorės jau būdavo išėjusios namo ir prie pagrindinio telefono budėdavo teisės studentė. Džesė norėjo sužinoti, ar Rufas paprastai įrašo visus telefonų skambučius, o man kilo klausimas, iš kur ji pažįsta Rufą. Jai paprašius suradau įrašus, nors tai griežtai draudžiama. Pirmiausia paklausdavo apie kokią nors žinutę jai, o paskui truputį paplepėdavom. Ji pasakodavo keistas istorijas apie permatomus žmones, kurie nejudėdami stovi ant pjedestalų, apie žuvis, tigrus ir šulinius. Aš apsimesdavau, kad pokalbis paprastas, klausdavau jos, lyg žinočiau, apie ką kalbama. Nors nieko nesuprasdavau, jos pasakojimai buvo man truputį pažįstami, lyg nuotrupos pasakų, kurias man skaitė vaikystėje ir kurias neaiškiai prisimenu. Kuo dažniau jos klausiausi, tuo labiau man patiko, atsistodavau prie atviro lango, užsimerkdavau ir prispausdavau prie ausies belaidį telefoną taip tvirtai, kad implantuočiau jos balsą į savo galvą.

Kartais ji paskambindavo ir tylėdavo, tik sunkiai alsuodavo į ragelį. Aš klausydavausi šio garso, einančio iš jos plaučių, ir į galvą neateidavo nė vienas žodis, kurį galėčiau ištarti. Kai pagaliau ji padėdavo ragelį, negalėdavau toliau dirbti, eidavau namo ir ilgai nenurimdavau. Bet kai ji išvis nepaskambindavo, dar labiau nerimdavau, dirbdavau toliau, laukdamas telefono skambučio, ir išeidavau iš biuro tik po vidurnakčio.

Nežinau, kodėl kartą jos paklausiau, kokią žinutę turi galvoje, kurią turėčiau jai gauti. Jau seniai pripratau prie ritualo, kai ji klausia vis to paties.

Ak, atsakė ji, ji vis vien jau neateis.

Kodėl gi, paklausiau.

Mudu su Šerša, tarė ji, nutarėm, kad tu, esant būtinam reikalui, būsi mūsų ryšys. Jis ketino apie save pranešti.

Taigi jis galų gale pasirodė. Nepasakyčiau, kad apie jį negalvojau. Iš tiesų galvojau visą laiką, Šerša tykojo nuošalėje kaip Fortinbrasas Hamlete. Tačiau leidau sau absurdiškai manyti, kad Džesė, kai jie abu dingo iš mokyklos, tiesiog prarado su juo ryšį.

Bet jis mirė, sako ji. O teiraujuosi žinutės tik dėl to, kad truputį save pradžiuginčiau.

Ranka užsidengiau burną, ne iš siaubo, bet kad sulaikyčiau klausimus, kurie tuoj prasiveržtų — kada, kur, nuo ko. Nenorėjau to žinoti, taigi nėra ko ir klausti. Jis miręs, aš gyvas, ir to pakanka.

Gal žinai, kur čia yra vandens, klausia Klara.

Skubiai spaudžiu mygtuką „Stop“, nenoriu juostelėse kitų balsų. Suku atgal: „ranka užsidengiu“, per toli, vėl pirmyn — „yra vandens“. Dabar gerai.

Dunojaus kanale, sakau nekantriai, bet jis ne taip arti.

Tada pamatau šunį, nuslinkusį į pavėsį ir gulintį ant šono, liežuvis tyso dulkėse, prie jo prilipę keli sausi lapai, kurie jam lekuojant virpa. Kokia turėtų būti jo snukio spalva po kailiu, sprendžiu iš Klaros.

Nežinau, kaip tu ištversi, šnabžda ji, paskui mes tave pasiimsime iš čia.

Bet tau reikia eiti per Škotų žiedą, šaukiu jai įkandin.

Ji neatsisuka ir svirduliuodama eina Operos link, šuo iš paskos.

Noriu vėl įjungti diktofoną, bet atsistoju, lyg traukiamas virvelių, ir seku paskui ją. Įsivaizduoju, kad ji už kito kampo turėtų atsitiesti, ištiesinti nugarą ir nužingsniuoti kita eisena, kaip artistas, kuris iš scenos grįždamas į persirengimo kambarį eina savo įprastu žingsniu. Nieko panašaus neįvyksta, Klara net nenusiplėšia nuo galvos peruko, po kuriuo smegenys turėtų būti lyg kietai išvirtas pusryčių kiaušinis. Vienas paskui kitą kertam rotušės parką ir išeinam pro metalinius vartus, aš nesistengiu slėptis. Nei ji, nei šuo neatsigręžia.

Štai ir jis, perdėm graikiško stiliaus fasadas su privažiavimo rampa ir juokingomis raitelių skulptūromis priekyje. Mano žingsniai lėtėja, lyg oro pasipriešinimas orbitoje apie Parlamentą stiprėtų. Klaros ir šuns vos nesuvažinėja tramvajus, bet jie pasiekia kitą gatvės pusę ir eina palei šiaurinę pastato sieną. Visur ant grindinio mėtosi lapeliai, ant jų — dulkėtų batų atspaudai, atsirėmę į kolonas policininkai saugo įėjimą, keli rumunai oranžiniais darbo drabužiais renka stiklinius butelius. Ant vienos skrajutės atpažįstu blogai nupieštą Jorgo Haiderio26 veidą su Hitlerio ūsais, aiškus faktas — austrai vėl bando politikuoti. Prasimušu į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę ir nueinu iki Bartenšteino skersgatvio, čia tenka sustoti. Neturiu nė menkiausio noro sutikti senų pažįstamų. Tvirtai sumūryta Habsburgo laikų siena, kurios link eina Klara, švyti geltona spalva; kaip gražu, galvoju, pagaliau pastatą perdažė.