Юли Цее - Ereliai ir angelai

Squeeze me like a lemon , dainuoja moteris , and mix with alcohol , bounce me hard and dunk me , I‘m just your basketball. 17

Prisimerkiu ir matau, kaip dūmų draikanos slysta saulės spinduliais.

Watch me like a game-show, dainuoja moteris , youre sickening beautiful. 18

Iki apsivėmimo gražus, sakau. Ar tau dar bloga?

Man jau dvi dienas bloga, sako Klara.

Suvalgyk ko nors, sakau jai.

Ne dėl maisto, sako ji, tikriausiai nuo miesto. Manau, man bloga nuo miesto.

Ar čia tau nepatinka, klausiu.

Kaip tik patinka. Nieko daugiau negaliu pasakyti.

Daugiau neklausinėju. Ji paspaudžia kartojimo klavišą, pradeda veikti suvirinimo aparatas, nuspaudžiamas ginklo saugiklis, youre sick and beautiful.

Kai pagaliau sutemsta, nuskubu su Žaku Širaku iki degalinės, nuperku raudono vyno, vandens, du butelius apelsinų sulčių, ėdalo šuniui ir ledų „Magnum Weiss“.

Vyno taurės svirduliuoja ant vilnonės antklodės. Traukiu kokainą gulėdamas ant nugaros, kišu jį į nosį apčiulptu ledų pagaliuku. Žvaigždės blyškios.

Pilnatis, sako Klara.

Tai, ką matai, sakau, yra apšviesta iškaba ant statybinio krano viršaus.

Visą laiką pilnatis, sako ji.

Tik kvadratinė, sakau.

Atsisėdu, atsigeriu vandens ir sviedžiu plastikinį butelį į dangų. Butelis neužsuktas, sukasi apie save ir taškosi vis didėjančiais ratais. Pavieniai lašeliai sutviska, neįtikėtinai ilgai lieka ore. Butelis nepasiekia netgi namo sienos priešais, pasišokėdamas nurieda ir pagaliau ištuštėja.

Vanduo iš tokių butelių, sakau aš, visada truputį atsiduoda lėle Barbe.

Žinau, kad toks sakinys būtų patikęs Džesei, garantuotai būtų virtęs ištisa istorija apie Barbę ir Keną, kaip jie šantažuoja visą pasaulį grasindami prišlapinti į mineralinį vandenį. Klara nereaguoja, dar kartą paleidžia muziką, įžūliai atsukdama garsą iki galo. Vartausi šalia aparato, kol mano sveikoji ausis paliečia plastikines aparato groteles. Muzika suskaido mane į miltelius, leidžiuosi verpetu pakeliamas į orą, apsuku kiemą, miestą, kraštą, planetą, ir tai, ką dar girdžiu, yra skrydžio vėjas ausyje, šniokštimas besisukant Žemei.

Tik tada, kai Klara pasilenkia virš manęs išjungti aparato, pastebiu,“ kad daina jau kelios sekundės kaip pasibaigusi. Dabar jau tikrai tylu.

Pakyla lengvas vėjelis, kedena šuns barzdą ir atneša česnako kvapą iš puodo su makaronais. Buvo nelengva pagaminti ką nors ant mažos elektrinės viryklės, bet nė vienas iš mūsų taip ir nepalietėm valgio.

Užmetusi rankas už galvos ji žiūri į Didžiuosius Grįžulo Ratus, grėsmingai balansuojančius ant ienos smaigalio tiesiai virš kaimynų namo kamino.

Daug žvaigždžių, sako Klara, kurias ten matome, mirė jau prieš tūkstantį metų, o jų šviesa vis dar skrieja per Visatą.

Taip, sakau, ir kai mes mirsime, dar ilgai mūsų vaizdas skries kosmosu, ir po tūkstančio metų mus matys iš tų aukštybių.

Puiku, sako Klara, tai pagulėkime šitaip ir užsikonservuokime amžiams.

Vėl pripilu taures.

Ar tau pažįstama tokia mintis, sakau jai, kad visiška nesąmonė yra ką nors padaryti kitų žmonių labui, nes pats esi žmogus ir žinai, kaip mažai jie to nusipelnė? Ir kaip dėl to žlunga bet kokio darbo prasmė? Kartais manau, kad krikščionys su tuo „mylėk savo artimą“ yra tikri pragmatikai. Tik tą „kaip patį save“ derėjo praleisti. Ar supranti?

Nejaugi, sako ji. Ne.

Taip ir galvojau, sakau. Tu kaip žemės riešutų maišelis. Įkiši ranką ir galvoji, kad paėmei pilną, bet iš tikrųjų jie visi tušti.

Aš nesu tuščia, sako Klara, bet išgaubta. Tu atsispindi manyje ir matai save daug storesnį ir stipresnį nei iš tikrųjų esi.

O kas aš esu tikrovėje?

Vargana skylė sėdynėje, sako ji, ištisas savaites lauki, kada tave įskųs.

Skylė, sakau jai, bent tūri šį tą išorėje. O į tave žiūrint aišku, kad galima būti ir tik skylės vidumi.

Ji guli ir gūžčioja pečiais.

Ak, sako ji, man visiškai tas pats.

Tai savotiškas miegas, nors akys atmerktos ir visos juslės budrios. Mėnulis apvalus, dėmėtas kaip išvalgyta lėkštė. Klara traukia iš puodo makaronus ir dėlioja juos pagal ilgį ant betoninių grindų. Kai baigia, prislenka šalia manęs ir nusivalo į mano sportinius marškinėlius česnakuotus pirštus. Žinau, tai švelnumo ženklas. Jį atsigula taip arti, kad kiekvieną kartą, kai iškvepia, ant kaklo jaučiu dvelksmą. Keli jos plaukai, judinami vėjo, kutena mano ranką aukščiau alkūnės. Neprieštarauju. Tai panašu į miegą.

Ar tu jo nepasigendi, kai galvoji apie senus laikus?

Iš kur žinai, klausiu, kad ką tik pagalvojau apie senus laikus?

Ar kada nors galvoji apie ką kita?

Ne, atsakau.

Taigi, sako ji, ar jo pasigendi, ar ne?

Ko?

Šeršos, sako ji.

Kas tas Šerša, klausiu.

Ji suvaitoja ir apsiverčia ant nugaros.

Nagi, sako.

Mano cigaretės dūmų debesis akimirką tvyro gražiai išsidriekęs ore, kol vėjas jo neišdraiko. Aiškiai jaučiu, kaip cementinės grindys mane sūpuoja.

Kai Džesė telefonu man pranešė, kad jis negyvas, sakau, iškart patikėjau. Tačiau visiškai nieko nepajutau.

Džesė tau pasakė, kad jis negyvas, paklausė Klara.

Ji atsiremia ant alkūnės ir žiūri į mane iš viršaus. Pučiu dūmus jai į akis, bet ji net nemirksi.

Taip, atsakau, Džesė manė, kad dabar jau jos eilė. Norėjo, kad ją saugočiau.

Ar tai, klausia Klara, paranoja?

Tai visų pirma dėl to, sakau, kad jie iškrėtė nedidelę kvailystę.

Ir tu saugojai Džesę?

Taip, sakau, ir nužudžiau Šeršą.

Jai tuojau sprogs galva, matau iš žvilgsnio, jis kietas, lyg tarp vokų būtų įspraudusi plieninius kubelius.

Gyvenimas, sakau piktdžiugiškai, kupinas paradoksų. Aš ją saugojau nuo visai ko kita, nei ji prašė. Nuo daug didesnės grėsmės.

Jos alsavimas tankesnis, gal tai ženklas, kad jos mąstymo aparatas ima veikti.

Vaikystėje turėjau katę, sako pagaliau, ir naktimis negalėjau miegoti iš baimės, kad ji išbėgs į gatvę ir ją suvažinės. O kai taip atsitiko, kai radom ją darželyje, kur atšliaužė nugaišti, man buvo vis tiek.

Su Šerša buvo kitaip, sakau. Aš ir taip visą laiką buvau įsitikinęs, kad jis nesulauks trisdešimties. Nebuvo tam sukurtas.

Nesąmonė, sako ji, paauglystės romantika.

Gali būti, sakau, bet aš buvau teisus.

Paprastas reikalas, sako ji, jei pats to sieki.

Nusijuokiu. Ji sąmojinga ir visada atsako dar pašnekovui nepabaigus sakinio. Tikriausiai būtų gera juristė, ne tarptautinės teisės, bet tarptautinės civilinės teisės srityje; galėtų atstovauti daugiataučiam verslui, derėtis dėl Austrijos valstybės biudžetui prilygstančios sumos.

Kai pasikeliu, atšlyja nuo manęs, akimirkai praranda pusiausvyrą ir vos nenuvirsta ant nugaros. Vėl tvirtai atsiremia alkūne, bet grimasa veide, kai buvo apsvaigusi, dar tvyro ore lyg žaibo švystelėjimas, pasiekęs vyzdžius, akims dar nespėjus sumirksėti.

Vyno likutį išgeriu tiesiai iš butelio. Neblogas, bet, kitaip nei tikėjausi, neperkelia manęs į vieną iš tų naktų, kai abu su Džese ir dviem tokios pat rūšies vyno buteliais sėdėjome ant grindų tuščiame kambaryje ir fantazavome apie šunų traukiamas roges, lekiančias per milžiniškus smulkių snaigių debesis neaprėpiama balta lyguma, kuri beveik išnyksta akinančios šviesos jūroje. Mes čiulpėme taukus per žuvėdrų plunksnų kotelius, kurių forma priminė rašiklį, ir nudobėm suvyniotos antklodės dydžio ruonių; visa tai dėl to, kad įveiktume kritines valandas tarp antros ir penktos ryto, kai jai užeidavo priepuoliai. Jei dabar liežuviu vėl pajusčiau šito vyno skonį, gal galėčiau pasijausti esąs šios scenos dalyvis, o ne žiūrovas priešais kino ekraną. Galbūt vynas kitas, tik pilstomas į tokius pat butelius.