Юли Цее - Ereliai ir angelai

Nieko, sakau, kas ir šiaip jau būna šulinyje.

Ir kas, klausia ji. Nenusimanau apie šulinius.

Šio šulinio ypatybė ta, jog įmetęs akmenį, negirdi, kaip jis nukrinta.

Ką, sako Klara, kalbi nesąmones. Patrauk plokštę.

Nė velnio, sakau.

Ir pasuku prie pašiūrės, o ji bėga man iš paskos.

Maksai, prašau.

Atsiknisk!

Prašau!

Spoksau jai į veidą. Trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Ji nervina mane, tartum būtų vienas iš Džesės ir Šeršos vaikų, dar neįkritusių į šulinį, ir aš neturiu teisės jai nusukti sprandą.

Patrauksiu, sakau jai, jei tu tuojau pat nusivilksi savo susmirdusius marškinėlius ir liemenėlę ir nuoga tris kartus pašoksi ir pritūpsi.

Ji tuoj pat liaujasi trypčiojusi.

Ką, po velnių, tai reiškia, klausia ji, ar tai tave kaip nors jaudina?

Nesąmonė, sakau, ir apsirengusi tu gali sunaikinti visų vyrų potenciją net šimto metrų spinduliu.

Kiek žinau, sako ji, tau to ir nereikia.

Tikrai, sakau, todėl neturiu ko prarasti. Tik dar kartą noriu įsitikinti savo akimis, kad tu neturi nė kibirkštėlės savigarbos.

Ak, šitaip, sako ji, tai prašom.

Susipilu likusią kavą, jos vos per pirštą, bet stipri kaip visas pakelis kofeino tablečių. Kai pakeliu akis, ji iki pusės išsirengusi. Liemuo lieknas, krūtys dailių proporcijų, bet speneliai atrodo lyg skirtingų moterų. Kairysis šviesiai rausvas, plokščias ir mažas, dešinysis tartum brandesnės moters, kiek didesnis, rusvo atspalvio ir nukreiptas į šalį. Klaros kūne tai atrodo lyg apsigimimas. Jos krūtys žvairuoja į mane, taip juokinga, kad turiu nusigręžti, žiūriu pro atdaras duris, matau Heraklio kojas, ant neaukštos mūrinės sienelės matau Žaką Širaką susimąsčiusia mina. Girdžiu, kaip ji man už nugaros straksi, kulnai tris kartus atsitrenkia į medines grindis. Keliais žingsniais pereinu kiemą ir atsuku čiaupą, neprisimenu, kada paskutinį kartą, išskyrus kavą, ką nors gėriau. Greičiausiai prieš dvi dienas. Pakreipiu galvą ir leidžiu vandeniui bėgti per veidą ir į burną, pribėga ir į nosį, užsikosčiu.

Antrą kartą šiandien į panages prilenda purvo, kai rausiu žemę įduboje, kur įleista rankena. Trūkteliu iš visų jėgų, plokštę pavyksta patraukti kelis centimetrus, o kai Klara, pralindusi pro krūmą, užsikabina pirštais už krašto ir padeda, plokštė lengvai pajuda. Šulinys iškvepia vėsą. Klara tuoj suranda akmenuką ir įmeta.

Negali būti, sako ji.

Na, matai, sakau.

Ji leidžiasi ieškoti kito akmens, šiek tiek užtrunka, kol sugrįžta. Tikriausiai Džesė prieš dvejus metus tikrai išrinko visus kiemo akmenukus. Klara prideda pirštą prie lūpų, mes pasilenkiame per šulinio kraštą, tada ji paleidžia akmenį. Girdisi tylus čežėjimas, šnabždesys.

Šiaip ar taip, sako ji, apačioje vandens nėra.

Ir žemės, sakau.

Ant mėnulio užslenka debesis, tamsu kaip maiše. Krūmai, kuriuose mes įstrigę, atsiduoda šlapimu, galbūt čia visą dieną šlapinosi šuo.

Visa kita — rytoj, šūkteli Klara man įkandin.

Visą dieną saulė piešė mažų kvadratinių langelių raštą ant rašomojo stalo ir medinių pašiūrės grindų, o dabar palubėje kabančios lempos šviesa meta į kiemo pusę rėmų šešėlį, išdrykusį ant mūrinės sienelės ir kaštono kamieno. Leidžiu laiką skaičiuodamas kvadratėlius ir kiekvieną kartą gaunu kitą rezultatą. Dideliame durų angos šviesos stačiakampyje kartais šmėkšteli Klaros šešėlis. Ji įeina laikydama priešais save sidabro spalvos padėkliuką, veikiausiai irgi pavogtą iš kavinės.

Ant jo plona linija pabertas kokainas ir susuktas tūkstančio šilingų banknotas — jai visai neblogai pavyko, matyt, išmoko bežiūrėdama.

Gyvenimas, sakau, kaip advento kalendorius, už dvidešimt ketvirtųjų durelių vėl kitas advento kalendorius.

Oh, come on, sako Klara.

Kol aš šniaukščiu, ji atitempia vieną iš kartoninių dėžių, sunkiai neša. Abi viršaus pusės atsidariusios, ant vienos jų storu žymekliu užrašyta 1997. Vienetas — tiesus kuolas, lyg „i“, tik be taško, o septyniukei trūksta skersinio brūkšnelio. Klara išima vieną lapą, paskui susegtą kelių puslapių dokumentą ir paduoda man. Emblemas lapo viršuje atpažįstu iš tolo. Viena — mėlyna baltame fone, vaizduoja laurais apvainikuotą pasaulio žemėlapį, virš jo ornamentas iš langelių, primenantis optinio taikiklio skalę. Kita balta mėlyname fone — supaprastintas vėjų rožės vaizdas.

Padėk atgal, sakau jai.

Kas čia, klausia ji.

Pati iškart matai, sakau, o daugiau tu vis tiek nesuprasi.

Dėžę ji paleidžia iš rankų, šonas plyšta ir dokumentai blizgančiu paviršiumi ir balti kaip sniegas slysta į kiemą lyg nedidelis ledynas.

Ar čia tas šlamštas, klausia ji, prie kurio tu dirbai?

Maždaug, atsakau. Inter alia. 10

Ir kodėl jis čia mėtosi?

To taip pat negaliu tau pasakyti.

Ne, sako ji, esu tikra, kad gali. Tik reikia labai labai pasistengti.

Ji tikrai pasieks, kad padaryčiau bet ką, kad tik baigtųsi tie nervus žudantys tauškalai. Galbūt čia tokia strategija.

Veikiausiai tai informacija žmonėms, kurie čia gyveno, sakau išsisukinėdamas.

Juk čia neįmanoma gyventi.

Priešingai, tu pati tą įrodai.

Aš čia ne gyvenu, sako ji, o užsiimu apklausa.

Ačiū Dievui, nukrypo nuo temos. Kiek įmanoma nepastebimiau bruku dokumentus į dėžę. Čia jiems ne vieta, jie pagrobtieji, įkaitai iš kito pasaulio, ten jie guli paskleisti ant nublizgintų konferencijos stalų, šalia grafinų su atvėsintu vandeniu ir mažų radijo aparatų, palaikančių ryšį su stiklinėmis kabinomis, kuriose sėdi vertėjai prakaituotomis kaktomis, jie kalbėdami įsitveria į stalo kraštą, siūbuoja pirmyn ir atgal, lyg nusilenkdami prieš juos gulintiems popieriams.

In reaction to a steady deterioration in the security situation ,11 sušunka Klara, dabar eisime į miestą. Ką reiškia IDPS?

Internally Displaced People 12 sakau. Nėra čia ko juoktis.

Tiesiog puiku, sako ji, reikės perkrimsti visus dokumentus.

Nekišk ten nosies, sakau.

Nors ji šiuos dokumentus be vargo galėtų susirasti internete, net negaliu pagalvoti, kad ji vartys baltus kaip sniegas nesiglamžančio popieriaus lapus. Kvailas jausmas, bet aš ginu kažkokios religijos, kurios nebeišpažįstu, šventąsias karves.

Šuo stovi prie dvivėrių metalinių durų, jis ir jo be galo išdidintas šešėlis vizgina uodegas. Kaštonas išskečia pirštus ir leidžia pro juos lengvą nakties oro srovę, aš atsistoju, tai visai nesunku, mano galva aiški, o kojos nuo jos labai toli.

Na ir gerai, sako ji, einam, apžiūrėsime įžymybes.

17 Valso taktu

Kai kilsteliu smakrą, iš akių dingsta jos galva, nematau smilkinių ir plaukų pašaknų, išryškėjančių, kai plaukus susiriša į uodegą. Užtat matau miesto traukinių tilto arkas, lyg išvydusi mus artėjant gatvė pakeltų antakius. Dar kiek kilsteliu galvą, žiūriu į lėtai praslenkančią viršutinę fasadų dalį ir į stogus su pasišiaušusių antenų mišku.

Vaizduojuosi, kad šalia manęs žingsniuoja Džesė. Bet tai ne basų kojų žingsniai, nors dabar vasara, asfaltas naktimis kaupia karštį kitai dienai ir paverčia gatves kažkuo gyvu, kuo Džesė nenorėdavo vaikščioti kitaip nei basa. Tik tada apsiaudavo, jei pėdoje įsmigdavo stiklo šukė. Tada namuose atsitūpusi peiliuku prapjaudavo suragėjusią odą, įkišdavo pincetą į žaizdos vidų ir sugriebdavo šukę už galiuko. Bet kitą naktį vis vien eidavo su manimi pasivaikščioti, truputį šlubuodavo ir avėdavo batus.

Girdžiu ritmišką melodingą garsą, kai žingsniuojant tarp šlaunų trinasi džinsai. Su Džese jo negirdėdavau, o kai pakeliu ranką, norėdamas paliesti jos petį, jis per aukštai, ir mano ranką kutena ilgi ploni plaukai. Atitraukiu ranką, įkišu ją į kelnių kišenę. Klaros neišbrauksi.