Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kieme, sakau kimiu balsu, prie durų priekinėje namo dalyje yra čiaupas.

Kai vėl atsibundu, šviesa jau nekrinta tiesiai pro mažus servetėlės dydžio stiklus, iš kurių sudėtas langas. Man pasirodo, kad sapnuodamas jaučiau kondicionuojamą Herberto darbo kabinetą per keturis gyvenamuosius kvartalus nuo čia, prie Aukštutinio turgaus, name su storomis lyg kalėjimo sienomis. Didžiulis niūrus šaldiklis, įmontuotas karščiu tvoskiančiame mieste, patalpa tik su stačiais kampais ir baltais kaip sniegas popieriaus lapais, prirašytais plonu pieštuku ir šlamančiais tartum šviežiai iškrakmolyti skalbiniai.

Prie durų slenksčio sujuda šešėlis, girdžiu lekuojant šunį. Sunkiai pasikeliu. Tylus plekštelėjimas, bandau nuo gomurio atplėšti liežuvį, reikia tučtuojau atsigerti. Ant vienos iš dviejų spintelių stovi dubuo, šalia jo ant baltai tinkuotos sienos raibuliuoja šviesos atspindžiai. Veikiausiai dubenyje kažkas plaukioja, kartais pasigirsta krepštelėjimas į emalę. Tikriausiai pelė. Ištvers dar kokį pusvalandį, o paskui paskęs, jeigu niekas neišgelbės. Aš atsikelsiu.

O, ne, ne!, šaukia Klara.

Vėl užmigau, nežinau, kiek miegojau, bet lauke beveik tamsu. Klarai ant galvos turbanas iš rankšluosčio, rankomis ji užsidengusi veidą ir pro pirštus žiūri į dubenį. Matyt, jai pavyko po čiaupu, vos kyšančiu iš žemės, išsiplauti galvą. Pastatau abi kojas ant žemės ir atsistoju. Hamakas atšoka nuo manęs ir siūbuoja tuščias.

O kas kitoje pašiūrėje, klausia ji tyliai.

Balsas dar kiek nedrąsus. Visos nosinės prisigėrė vandens, mažas kūnelis guli įvyniotas į beformį, ištežusį gniužulą. Nebūčiau pagalvojęs, kad vienos pelės kailiuke tiek daug vandens. Pelė guli mano ištiestame kairės rankos delne, dešine ranka žemėje rausiu vagą, ji tampa pailga duobute, į panages prilenda žemių. Klara sėdi šalia manęs ant žemos mūrinės tvorelės, mūsų keliai beveik remiasi į askonos sparną. Žiūriu į savo veidą, atsispindintį dideliuose languose už automobilio variklio gaubto. Jie užima pusę kitos pašiūrės sienos.

Ten dirba menininkai, sakau jai, tai savotiška dirbtuvė.

Dirbtuvė, ne ilgesnė kaip dešimt metrų, užima visą kitą kiemo pusę. Kiek prisimenu, daiktai buvo daug didesni, man atrodo, lyg būčiau sugrįžęs pažiūrėti tik į šios vietos lėlių kambario dydžio maketą. Pirštai užčiuopia supuvusį tulpės svogūnėlį, iškrapštau jį iš žemės ir metu šalin.

Kokie menininkai, klausia Klara.

Kai Džesė mane atvedė čionai, sakau, šito irgi paklausiau. Ji pasakė: „Galerijos savininko dailininkai“.

Kokio galerijos savininko, klausia Klara.

Tą, sakau, tu pati ir sužinosi.

Ji atsistoja, apeina askoną ir prisidengusi delnais akis bando pažvelgti pro dirbtuvės langą. Aš užsimoju, sviedžiu nugaišusią pelę į krūmus už kaštono, nusišluostau vieną ranką į šortus, o kita užverčiu duobutę.

Ant elektrinės viryklės stovi įveržtas per liemenį itališkas kavinukas, šnypščia kaip drakonas. Žakas Širakas pagaliau pasikėlė nuo slenksčio ir uostinėja kaštono kamieną. Ant žole apaugusio plotelio jis vos gali apsisukti, o iki mūro sienos tereikia platesnio žingsnio. Per tarpą tarp dviejų sienų danguje matyti stovintis Heraklis, plačiai pražergęs kojas.

Maksai, pašaukia Klara, ar nori kavos.

Man nepatinka, kai ji mane vadina vardu, dar labiau nepatinka, kai įtraukia mane į savo namų ūkį. Bet kava stipriai ir gardžiai kvepia, paklustu kvietimui, prieinu prie jos ir žiūriu, kaip į stiklinaites pila juodą blizgantį skystį. Atpažįstu stiklines, jos pavogtos iš kavinės „Havelka“, ten į jas pildavo vandenį ir paduodavo su tamsiu alumi.

Jei nori cukraus, sako ji, tai pirma išrink iš jo pelių spiras.

Nereikia, sakau.

Ar atsigavęs, klausia ji.

Juokauji, klausiu jos.

Kartu išeinam į kiemą. Tamsa lyg tepalas žaizdoms slopindamas skausmus gula ant viso nudegusio kūno.

Noriu nuvažiuoti į miestą, sako ji.

Kam, klausiu.

O dėl ko mes čia?

Ir TU manęs klausi?

Stovim visai arti vienas kito ir žiūrim. Jos akys, viena lyg vanduo, antra lyg dangus, bejausmės kaip spalvotas stiklas.

Klausyk, Desperado9, prisišniaukšk kokaino iki ausų, o paskui pasivaikščiojimas naktį. Kai ką parodysiu kaip atpildą.

Ji veda mane pro kaštoną prie namo kampo ir rankomis praskleidžia krūmo šakas. Manau, kad erškėtrožė, bet be žiedų, ją tankia neįveikiama siena apsivijęs kažkoks parazituojantis vijoklinis augalas šviesiais lapais. Matau į nosinę suvyniotą pelę, kabančią krūmuose kelių aukštyje. Atrodo, Klara jos nepastebi. Ji praskleidžia šakas ir atsitraukia į šalį, kad leistų man pažiūrėti. Tamsoje įžiūriu kelis akmenis, kai kur jų tarpuose cementas, o ant viršaus sunki rumbuota metalo plokštė.

Čia šulinys, sako Klara.

Primerkiu akis, ji teisi.

Žinau, patvirtinu aš.

Tik netikėjau, kad jis egzistuoja. Jau pačioje pradžioje apie šulinį man pasakojo Džesė, kai dar galvodavau, kad jos istorijos — tai fantazijos vaisius: pievos ir laukai, įtempti lyg audeklas, ant kurio gali nušokti iš didelio aukščio, kelionės į tokias vietas, kur surenkamos niekam nereikalingos senutės. Bet pamažu jos plepėjimo detales atpažindavau aplinkoje, ir man paaiškėjo, kad matytus ir patirtus dalykus Džesė gerokai pakeisdavo, kad priderintų prie savo pasakų pasaulio. Ji niekad nieko neišgalvodavo. Galbūt esu čia tam, kad surasčiau paskutines sudedamąsias dalis, sudariusias jos vidinį kraštovaizdį, gal tada jausiuos užbaigtas. Ir pagaliau pasiruošęs eiti.

Palijo, telefonu pranešė Džesė, ir kieme pilna šliužų, jie primena išpjautus liežuvius.

Ką tokius, paklausiau.

Angelų liežuvius, pasakė ji, nukritusius su lietumi. Daugiausia prikibo prie šulinio. Sėdžiu ant jo krašto, mėtau akmenis ir laukiu, kol dunkstels. Bet nieko nesigirdi, visiškai nieko.

Žaisdamas su įvairiais daiktais ant rašomojo stalo noriu atsispirti norui pasakyti ką nors protinga ir stengiuosi galvoti, jog ji šneka tik nesąmones, pateikiamas kaip orakulo pranašystės.

Tikriausiai nepakankamai ilgai laukei, pasakiau.

Laukiau valandų valandas, tarė ji. Žemė visai pažliugo. Iškapsčiau visus akmenukus ir sumečiau į šulinį.

Ir toliau mėtyk, pasakiau, tada vieną dieną jį pripildysi ir galėsi pamatyti dugną.

Tada jo vidus bus pilnas, pasakė ji, ir kaip kaminas stovės giliame krateryje.

Nieko neatsakiau, stumdžiau staliuką su ratukais — tokiais ryte po biurus išvežiojamos bylos — į kambario vidurį ir vėl atgal.

Taip bus saugiau, prabilo ji, jei kada nors turėsime vaikų. Jie negalės užlipti ant šulinio, o jei ir užlips, tai neįkris.

Juokinga, bet aš apsidžiaugiau pagalvojęs, kad ji nori su manimi vaikų. Tada susivokiau, kad „mes“ jai, ko gero, reiškia Šeršą, o ne mane.

Bet vaikai į kraterį gali įkristi iš viršaus, pasakiau.

Mes turėsime tris, pasakė ji, jei vienas įkris, liks dar du.

Ar Šerša dabar pas tave, paklausiau.

Reikėjo įveikti save, kad to paklausčiau, nes bijojau atsakymo, bet Džesei patiko į tai nekreipti dėmesio. Abu tylėjome.

Turiu baigti, pasakiau galų gale. Vėl atsisėsk ant to savo šulinio krašto.

Juk sėdžiu, tarė ji. Įmesiu dar vieną akmenuką. Šįkart lauksiu tol, kol išgirsiu, kaip jis sušnypš degdamas, kai pasieks Žemės gelmes.

O kai ateis žiema, pasakiau, nebegirdėsi šnypštimo, nes tavo ausys bus užšalusios.

Padėjau ragelį ir pagalvojau, kad labai tikėtina, jog ji paskambino iš Marso, o ne nuo šulinio krašto.

O kas ten viduje, klausia Klara.