Юли Цее - Ereliai ir angelai

Ar čia nėra miesto centro, klausia ji.

Yra, atsakau, visur.

O Pirmasis rajonas?

Ne šiąnakt ir ne mums, sakau, jis jau pažengusiems.

Dėl Rufo biuro?

Sunkiai apverčia liežuvį. Aš neatsakau ir atrodo, kad ji pamiršo, ko klausė. Po vienu iš tiltų sustoja.

Anksčiau, sako ji, po tiltais visada įsivaizduodavau, kad lauke lyja. Laukdavau, kol lietus liausis, todėl namo grįždavau per vėlai.

Po tiltu šviesa krinta įstrižai ir dalija jos veidą į dvi dalis, tamsiąją ir šviesiąją. Paimu jos rankas ir atsuku delnais į viršų. Nuo gatvės purvo jie patamsėję, panagės juodos, patapšnoju jos skruostą ir šypsausi, šauniai tai darai, dar tik plaukus nurėžiam, truputį sutrumpinam kojas, tada bus panašiau.

Pasakok toliau, sakau.

Anksčiau, sako ji, visada norėjau turėti arklį. Kad įtikinčiau tėvus, jog galiu juo rūpintis, per balkono turėklus permečiau rankšluostį ir kiekvieną rytą bei vakarą jį šukuodavau, šerdavau ir girdydavau.

Ir, klausiu.

Jie galvojo, kad žaidžiu.

Šitos istorijos, sakau, man patinka labiau nei apie šaltą vandenį vonioje.

Buvau nelaimingas vaikas, sako ji, balkone iki mano dienų galo kabos rankšluostis.

Taip, sakau, visada turėsi balkoną.

Ji girta, regis, tuoj apsibliaus. Tai Viena, miestas taip suima už pečių ir apgręžia, kad žiūri atgal, į praeitį.

Grįžkime, sakau jai, jau nebelyja.

Nepastebimai ištraukiu iš jos rankų degtinės butelį ir, kadangi niekad negalėjau išmesti maisto produktų, pastatau jį prie miegančio ant suolelio valkatos galvos.

Ji taip svirduliuoja, kad vaikštinėjame ankštomis gatvelėmis susikibę rankomis, tiesiog tylėdami, sekasi, lyg seniai taip darytume. Tai tarsi šokis, choreografija rankoms ir kojoms, judesiai ir žingsniai; abu kartu aplenkiam šaligatvį užgriozdinančius automobilius, šunų išmatas, statybviečių užtvaras, išmuštas duobes, šiukšles, medžių šaknis ir tarp šaligatvio plytelių žiojinčius plyšius. Reikia nepaleisti vienas kito, reikia nesumaišyti žingsnių, laikytis tempo, kai tik įmanoma, susiglausti. Man ateina į galvą, kad šokis — viso labo mokslas, kaip dviese aplenkti purvyną. Mokslas apie tai, kaip kartu apeiti kliūtis.

Stovime Alserio gatvėje prie metalu įrėmintos stiklo plokštės, vertikaliai kyšančios iš žemės. Tai Visatos centras, čia tvirtai įaugusi mano asmeninė Žemės ašis. Tik dabar suprantu, kodėl šią naktį man reikia Klaros.

Pastatau ją kitoje stiklo plokštės pusėje. Ji šypsosi, atrodo laiminga, žiūri į mane per stiklą, lyg ketintume susituokti. Už jos nugaros kampinis namas, kuriame gimė poetas, o gal mirė, nes čia Viena, visada galvodavau, kad tokio namo pusrūsyje turėtų būti maža kavinė, bet ir vėl nustembu, nes tokios čia nėra. Atsikrenkščiu ir pradedu.

Yra, kas yra, perskaitau.

Mūsų žvilgsniai plokštėje susitinka. Ji nesupranta. Užrašas išblukęs ir matomas tik tada, kai atidžiai įsižiūri, o kitoje pusėje stovintis žmogus pasitarnauja kaip tamsus fonas.

Yra, kas yra , ištariu lėtai.

Pučiu dūmus, jie srūva tiesiai į stiklą, paliečia jį ir išdryksta lyg atominis grybas. Klara žiūri. Tada pakelia akis ir juokiasi.

Ary sak, sako ji, ary.

Jaučiu pilve dūrį, visiškai neaišku, ar iš džiaugsmo, ar iš skausmo, o gal todėl, kad pusantros dienos nevalgęs. Traukiu cigaretę, žarija giliai graužiasi į filtrą, susitvardau.

Yra, kas yra , sako meilė, sakau.

Ėliem okas, ary sak ary, sako Klara.

Taip perskaitom visus posmus, atsitupiam prie paskutinių eilučių, o aš nepastebimai palenkiu veidą prie kelių ir šluostausi skruostus į kelnes. Kai skaitom antrą kartą, nutylu. Taip ir lieku pritūpęs.

Užteks, sakau, gerai.

Klara prieina prie manęs iš kitos stiklo pusės.

Iareg, sako tyliai.

Nors taip niekur neparašyta.

Tada man prie šono kažkas trakšteli, pašoku. Tai diktofono mygtukas, iššokęs pasibaigus kasetei. Nepastebėjau, kada ji įjungė tą aparatą. Galbūt po tiltu per Dunojaus kanalą. Jaučiuosi, lyg kas būtų šovęs man į nugarą.

Mes vėl po miesto geležinkelio tilto skliautais, jau ištisą valandą ignoruoju Klarą, bet ji vos laikosi ant kojų, ir kai keliai sulinksta, ją pagaunu. Pasodinu ant suolelio prie požeminės perėjos sienos, atsiduoda šlapimu, todėl atsistoju tolėliau, užmerkiu tai vieną, tai kitą akį, suolelis kartu su Klara šokčioja prieš mane kairėn dešinėn. Toje pusėje, iš kurios atėjome, dangus šviesiai rausvas tartum išgerta stiklinė braškinio pieno, man tai atrodo visai nepadoru. Virš Šešioliktojo rajono, kur ketinome eiti, gūžiasi nakties likučiai.

Ačiū, nelauktai sušnabžda Klara.

Tikriausiai kliedi. Kol dar neužmigo, sugriebiu už kasos ir lošiu galvą atgal. To ji beveik nepastebi. Nenoriu prie jos liestis, bet viena paeiti negali, tenka ją beveik nešte nunešti prie taksi stovėjimo aikštelės, dešinėje jos kelnių kišenėje graibydamas pinigus nykščiu paliečiu gaktikaulį. Likus dviem namų blokams iki įvažiavimo į mūsų kiemą liepiu taksi sustoti, mielai palikčiau ją ant užpakalinės sėdynės ir pamirščiau. Ji suglebusi ir sunki it šlapias maišas, kad būtų greičiau, paimu ant rankų, o ji apsikabina mano kaklą.

Apima stipri nuojauta, kad ji visiškai budri, tik simuliuoja.

18 Pusiausnūda

Tas daiktas dar padengtas skaidria plėvele, Klara neša jį apglėbusi ranka lyg prie upės rastą šunytį, kurį motina tikrai po akimirkos išmes iš namų.

Kitaip negalėjau, sako ji, man tiesiog jo reikėjo.

Nereikia atsiprašinėti, sakau, pinigai, kuriuos leidi, ne mano.

Gerai, kad ji neatsako, nenoriu gilintis į šią temą. Nuplėšia plėvelę. Aparatas atrodo itin bjauriai, iš plastiko, nevykusiai imituojančio matinį sidabro spalvos metalą, su visai nereikalingais tamsiai mėlynais ir pusiau persišviečiančiais intarpais šonuose. Šiek tiek primena žaislinį akvariumą japonų vaikams, jame ir ekranas, kuriame plaukioja skystų kristalų žuvys, ir gali būti užmuštos tariamos katės.

Be galo seniai klausiausi muzikos. Mūsų bute Leipcige buvo Hi-Fi garso aparatūra, ją vieną naktį išsirinko Džesė, parodžiusi vitrinoje į ją pirštu, bet tik retkarčiais uždėdavo kompaktinį diską. Aparatūra naudodavausi tik tada, kai Džesė užsidarydavo miegamajame ir man būdavo draudžiama įeiti. Atsisėsdavau labai arti jo ir leisdavau laiką mėgindamas įvairia veido išraiška įjungti judesio daviklį, kuris atidarydavo diskų leistuvo stalčiuką.

Klara iškart randa juostelę skaidriam apvalkalui nuplėšti, ji nepasiekia tokios būsenos, kai įpykus kyla noras sulaužyti diskelį lyg „Rittersport“ šokolado plytelę. Greičiausiai šie įgūdžiai įgyti darbe. Jos pirštai drėgni, ant blizgančio paviršiaus palieka pėdsakus, kurie bemat išnyksta.

Kelios sekundės tylos, tada sušnypščia suvirinimo aparatas. Po to įstoja bosai, dunda lyg presavimo mašina, metalo pjūklas džeržgia, kalamos kniedės, galandami ašmenys, įsukami varžtai. Girdžiu, kaip šiurpiai trakšteli nuspaudžiamas ginklo saugiklis, prislopintas moters juokas.

Tada ji pradeda dainuoti, ramiai, iškvėpdama šaltus kaip ledas garus iš atidaryto šaldiklio, ir aš jaučiu, kaip atsipalaiduoju. Klara, atsirėmusi nugara, slysta siena iki slenksčio, pakelia akis į viršų ir suvaitoja. Atsisėdu šalia jos pavėsyje ir ištiesiu kojas, vakaro saulės spinduliai kaitina blauzdas ir pėdas.

I‘llou lay down in your ash-tray, dainuoja moteris, I‘m just your Marlboro. Light me up and butt me, youre sick and beautiful 16

Klara paduoda cigaretę ir ugnies. Pastarosiomis dienomis dažnokai atkiša man du pirštus, kad įsprausčiau tarp jų savo cigaretę ir leisčiau patraukti.