Юли Цее - Ereliai ir angelai

Kieme trinkteli automobilio durelės. Į pašiūrę įeina Klara, po pažastimi pasikišusi dokumentų aplanką ir popierinį maišelį iš kepėjo. Su peruku, juodas sijonas dengia kelius, o batai suvarstyti iki kulkšnių, nemačiau, kad tokius avėtų. Aišku, buvo apsipirkti. Nežinau, kur ji diena iš dienos valkiojasi, o aš tuo tarpu iš paskutiniųjų stengiuosi, kad laikas nesustotų, kad viena sekundė šiaip taip nustumtų kitą ir diena žingsnelis po žingsnelio slinktų vakarop. Galima įsivaizduoti, kaip Klara, pasikabinusi nedidelę filmavimo kamerą, apžiūrinėja Hundertvaserio24 namą. Dar labiau tikėtina, kad ji mieste kelia šurmulį.

Klara numeta maišelį man ant pilvo, Žakas Širakas, vizgindamas uodegą, ateina jai iš paskos ir snukiu įsiūbuoja hamaką. Iš merginos ir šuns koncentriškais apskritimais tiesiog plūste plūsta energijos banga, jaučiuosi lyg vyno butelio kamštis, sūpavimo nešamas į pakraštį.

Valio! Išsimiegojai, sako Klara.

Nieko panašaus, bet galvoje kyla mintis, kad kepėjo maišelio turinys galėtų išvaduoti mane nuo skausmų, kuriuos pilve sukelia alsavimas. Vieną po kitos suplėšau bandeles, išskobiu minkštimą ir padarau teniso kamuoliuko dydžio rutulius, nuo mano delnų jie papilkėja. Skrandis urzgia lyg sugedęs klozetas. Klara tupi ant žemės, pramuša skyles prirašytuose lapuose ir sega juos į aplanką.

Kas tai, klausiu jos.

Tavo ligos istorija, sako ji.

Atsikemša apelsinų sultis, o aš paberiu bandelių likučius šuniui, tas tuoj puola prie jų. Kai antrą kartą trinkteli automobilio durys ir sugrįžusi Klara įsikiša raktelius į sijono kišenę, suvokiu, kad askoną ji panaudojo kaip rakinamą spintą.

Guliu nejudėdamas kiek įmanoma ilgiau, bet mane persekioja vaizdas, kad po pašiūre gali būti rūsys su skersai ir išilgai įtemptais tinklais, juose linguoja riebūs vorai. O mes su Klara kaip kambarinės musės gyvename čia, virš jų, ant grindų, ir ničnieko nenujaučiame.

Įsivaizdavau, kad visą laiką buvau užsimerkęs, bet budrus, tačiau pajutęs neaiškų skausmą kažkur tolimame kūno regione, negaliu nustatyti kur, pabundu lyg po narkozės ir sunkiai susivokiu savo nervų sistemoje. Tai veikiau ne skausmas, o erzinantis prisilietimas, perdėtas jautrios vietos dirginimas. Atsimerkiu, Klara atitraukia ranką, o jautrioji vieta yra tiksliai man tarp kojų. Klara išsitraukė mano daiktą per boksininko trumpikių plyšį.

Ar tau galvoj pasimaišė?

Ji neatsako, aš susitvarkau ir sutikęs jos žvilgsnį nusijuokiu.

Viskas mokslui, klausiu jos.

Atsikeliu, apeinu ją ir atsisuku nugara į praviras duris.

Ar nesakiau, kad tai su savimi pasiėmė Džesė?

Nesąmonę pasiėmė, sako Klara, tai nuo kokaino.

Nuo kokaino, sakau, geriau stovi.

Taip, pradžioje, sako ji, o vėliau arterijos susiaurėja, kraujotaka sutrinka, ir baigta.

Tavo požiūris į vyrus kažkoks klinikinis.

Man į laidą vis skambina žmonės su tokia pačia problema, ir jie visi vartoja kokainą.

Tada tu žinai ir tą, sakau, kad kokainas ilgainiui sukelia patologinius asmenybės pokyčius. Nekontroliuojamus agresijos protrūkius.

Nereikia vartoti specialiųjų sąvokų, sako ji, kurių nesupranti.

Bet jas galima pritaikyti praktikoje, sakau.

Kai pasilenkiu, norėdamas nuo grindų pakelti batą, ji pasitraukia į tolimiausią pašiūrės kampą. Ten atsistoja truputį palinkusi į priekį, lyg vartininkas prieš vienuolikos metrų baudinį.

Einam, sakau, suteiksim tavo profesoriui džiaugsmo.

Tiesiog malonumas matyti, kaip ji šnopuodama pasilenkia po hamaku ir pralekia pro mane. Juodas perukas užsikabina už virvių ir pašėlusiai supasi į visas puses, o suvarstomi batai nukaukši per kiemą. Nebandau jos stabdyti. Užsitrenkia sunkūs kiemo varteliai. Dar kelias sekundes juokiuosi, tada su batu išeinu ir išdaužiu askonos keleivio pusės durų langą. Kad pajusčiau dar didesnį pasitenkinimą, įsivaizduoju, kaip techniko Tomo šukuosena, panaši į paukščio lizdą, tai pamačius iš išgąsčio dar labiau pasišiaušia. Nors ir nereikia, išmušu ir paskutinius stiklo gabalėlius iš rėmų ir atidarau duris iš vidaus.

Klaros aplankas pakištas po keleivio sėdyne, kai jį traukiu, kartu išlenda ir kažkoks popieriaus lapas, purvinas ir suglamžytas, taip atsitinka su daiktais, netyčia ilgai vežiojamais automobilyje. Kopija prieš dvejus metus išrašytos sąskaitos už atliktas sistemą prižiūrinčio tarnautojo paslaugas, už interneto išplėtimą ir SAP duomenų banko priežiūrą. Niekuo neišsiskiriantis popieriaus lapas. Jei žmogus jaunas, paikai atrodo ir kaip Tomas tiek pasitiki savimi, gali pamanyti, kad jis puikiausiai nusimano apie kompiuterius. Nesistebėtum, jei sąskaitos adresatas, lyg tyčia, nebūtų Rufo kanceliarija.

Suglamžau lapą ir įmetu į automobilį. Nebesuvokiu, kas čia svarbiau, ką turėjau jau seniai žinoti ar nujausti ar kuo dar turiu stebėtis. Geriau niekuo nesistebėti ir kiekvieną užuominą apie tarpusavio ryšį tuojau pamiršti. Nusinešu Klaros aplanką į pašiūrę.

Turinys surašytas ant geltonų kartono juostų. Pavyzdžiui, skyriuje „Fenomenologija“ perskaitau, kad dažniausiai miegu ant nugaros, įžūliai sukryžiavęs rankas. To nežinojau. Skyrius „Sapnai“ tuščias, didžiausią dalį sudaro „Savęs pateikimas“: iššifruoti garso įrašai užima apie penkiasdešimt puslapių. Tada atsiverčiu „Darbo patirtį“ ir įsiskaitau.

Akivaizdu, kad ji vis dėlto išnagrinėjo kelis dokumentus ir panaršė internete. Randu atspausdintą mažą, vos įskaitomą Europos žemėlapį, pavadintą „Šengeno erdve“, jame brūkšnine linija pažymėti transporto keliai. Vienas iš jų, einantis iš Rusijos per Albaniją, per Adrijos jūrą iki Pietų Italijos, paryškintas raudonu žymekliu. Randu žinutę spaudoje, joje į akis krinta geltonai pabrauktas sakinys: The disappearance of Albanias police forces during the period of worst domestic violence in March and April 1997 left the border-crossingpoints open to drug trafficking. The smuggling remained rampant until the end of the summer. 25 Skaitau straipsnį iki galo ir paskui daugybę Klaros ranka tvarkingai surašytų citatų, tai greičiausiai mano žodžiai, bet didžiosios dalies neprisimenu: „Tik laiko klausimas, kada jie mus suims“, „Ji manė, kad dabar jos eilė“, „Iš tiesų negaliu įsivaizduoti, kad tai susiję su pinigais“. Laužtiniuose skliaustuose žodžiai „sąmokslo teorija“, o po jų klaustukas.

Kai atsibosta ir jau ketinu užversti aplanką, pamatau dar vieną skyrių. Jis pavadintas „Refleksai ir interaktyvios pasekmės“, tik vienas puslapis, o jo viduryje didžiosiomis raidėmis išspausdinta „MAN BLOGA“.

Mirtinai išsigąstu, kai kažkas iš lauko pusės atsitrenkia į langą, nuskamba taip, lyg būtų sviestas į medžiagą suvyniotas grindinio akmuo. Stiklas sveikas, o lauke kažkas nukrinta ant žemės. Kelias sekundes sėdžiu lyg suakmenėjęs, šuo pakelia galvą, bet neloja.

Žinoma, tik laiko klausimas, kada mus čia suras, amžinai nesėdėsi liūto irštvoje nenubaustas. Mane kamuoja vaizdas, kad lauke prie sienos guli granata. Labiausiai kankina klausimas, kodėl man neteikia pasitenkinimo faktas, kad po kelių sekundžių būsiu suplėšytas į gabalus.

Einu prie durų, šuo atsistoja, prilaikau jį už antkaklio. Tai, ką matau — tik stambus strazdas, tupintis po langu, papūtęs plunksnas, virtęs juodu plunksnų kamuoliu, iš kurio kyšo oranžinis snapas. Jis tikriausiai skrido link lango, nors stiklai beveik nepermatomi, o kiekvienas langelis ne didesnis už puodkėlę. Ko gero, galva suknežinta, ir paukštis tuoj nugaiš. Bežiūrėdamas jaučiu, kaip man šiurpsta sprandas, oda žvarbsta, gyvaplaukiai pasišiaušia. Kažkas ne taip, ir tada suprantu, kas yra — paukščiai tyli, neįprastai ramu, kaip prieš audrą. Besiklausant per sprindį prasiveria kiemo varteliai, ir man palengvėja, kai pamatau Klaros veidą, žiūrintį į pašiūrę, tikriausiai nori pamatyti, ar aš dabar sėdžiu ant žemės ir nusuku mažiems vaikams galvas.