Юли Цее - Ereliai ir angelai

Tu vis mane stebini, sakau. Norėčiau sužinoti, ar tu drąsi, ar tiesiog kvaiša.

Kodėl, klausia ji. Gal dėl to, kad klausinėju apie mėgėjus verstis kontrabanda?

Šiek tiek pasimėgauju prieš akis išsidriekusia plačia perspektyva ir“ vienodu variklio gaudesiu be pašalinių garsų.

Ne, sakau, nes tu savo nusususį žodyną vartoji tokiems dalykams, apie kuriuos neturi teisės giedoti net angelo liežuviu.

Aš truputį panaršiau internete, sako ji, ir pagaliau radau straipsnį, pavadintą „Italijos pakrantės apsauga perka greitaeigę valtį su reaktyviniu varikliu už du kablelis penki milijono markių“.

Įdomu, sakau aš.

Pietų Italijoje jie skrodžia vandenis tarp Brindizio ir Bario.

Ir kam tau visas tas šlamštas, klausiu.

Papasakojau profesoriui apie tavo nužudymą, sako ji.

Tai nebuvo nužudymas, sakau, o pasikėsinimas nužudyti kartu su nužudymu per neatsargumą.

Jis labai susijaudino, sako ji. Ypač, kai pasiklausė tavo naujo įrašo apie Barį.

Ačiū, sakau patenkintas, tai ir mano mėgstama kasetė.

Jis norįs sužinoti daugiau apie šios istorijos užkulisius. „Panele Miuler, pasakė jis, jūs teisingame kelyje.“

Tada viskas gerai.

Tik vienas dalykas man kelia rūpestį.

Ir koks?

Na, sako ji, visai įmanoma, kad visa tai tave veikia gydomai, kai pliurpi į mano juostas, ir tapsi normalus man dar nebaigus.

Lenktynės su laiku, sakau.

Rimtai, sako ji. Dabar jau žinau, kas esi. Tavo biure man papasakojo, kad per plauką netapai vienu žymiausių tarptautinės teisės žinovų Europoje. Kad su kolegomis iš Prancūzijos ir Lenkijos sukūrei teisinį mechanizmą Rytų bloko integracijai.

Oho, sakau ir nusišypsau. Marija vis dar mane myli.

Tokie kaip tu, sako Klara, kartais būna visai bejėgiai.

Mažyte, sakau jai, viskas praėjo. Viena, kas gali atsitikti, — kad aš tau imsiu ir numirsiu.

Būtų visai neblogai, sako ji, galėčiau apie tai parašyti. Bet patikėk, šitaip neatsitiks. Gerai žinau, čia — pirmo semestro medžiaga. Bepasakodamas atsikratysi kaltės komplekso dėl savo mirusios draugužės, o paskui staiga vėl sparnus pakelsi.

Man niežti rankas ir kojas, lyg mano kūno koridoriais vestų skruzdžių takai, reikėtų kuo nors užsiimti. Horizonte pasirodo šviesi juosta, naktis lėtai pakelia savo riebią juodą subinę, kuria buvo prisėdusi vietovę. Dar kiek palaukiu ir galvoju, ar reikia ką nors pasakyti, bet lūpos nutirpusios ir vangios, nenori prisitaikyti prie žodžių formos. Taigi stveriu vairą ir traukiu jį į savo pusę.

Automobilio galiniai ratai darosi nevaldomi, jis slysta šonu per visas tris kelio juostas. Klaros veidas iš baimės tartum supleišėja, atrodo, kad viena akis aukščiau nei kita. Ji traukia vairą į kitą pusę, girdėti duslus smūgis — Žakas Širakas atsitrenkia į sieną. Tada ji surinka, padangų cypimas ir jos balsas pjaunasi tarpusavyje. Žiūriu pro langą. Miškas, kalvos, užtvara kairėje, važiuojamoji dalis — viskas lyg sulėtintuose kino kadruose sukasi apie mus, kol automobilis sustoja kelio pakraštyje. Žinoma, dar ir važiavimo kryptimi, o mums ničnieko neatsitiko.

Klara užgulusi vairą, jos galva, ritmiškai krūpčiodama kartu su pečiais, spaudo signalą. Tas garsas mane erzina. Sugriebiu ją už sprando ir pasodinu tiesiai.

Mano miela, sakau, aš tau be galo pavojingas, nes spjaunu į savo gyvenimą, o tu į savąjį ne. Taigi, po velnių, žiūrėk, ką kalbi.

Tik pravažiavus Pašau ji liaujasi verkti.

Pasienio kontrolės įrenginiai dar išlikę, skydai su ženklais dalija kelią į juostas sunkvežimiams, autobusams ir lengviesiems automobiliams, miškas aplinkui iškirstas. Bet už didelių langų nedega šviesos, tamsoje lyg sustingę kyšo užkardai. Vis dėlto Klara pavyzdingai laikosi lengviesiems automobiliams nurodytos juostos. Stovėjimo aikštelės tuščios. Praslystam penkiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, aplink nė gyvos dvasios. Čia Šengenas, ir man jis patinka.

Kai sustojame degalinėje, Klara paduoda savo piniginę. Joje randu storą pluoštą banknotų po šimtą šilingų. Apie pinigus visai buvau pamiršęs. Išpešu septynis banknotus benzinui ir cigaretėms. Kol į baką teka benzinas, prieinu prie bagažinės ir pažiūriu į jos vidų. Kartoninė dėžė iš muzikos prekių parduotuvės, joje tikriausiai buvo koks penkiasdešimt kompaktinių diskų. Dabar ji iki viršaus prikimšta banknotų. Svarstau, kada ir kaip Klara nugabeno kartoninę dėžę į Tomo automobilį. Žinoma, ne tada, kai pagrobė automobilį ir mane.

Nors esame dar netoli Bavarijos, nuo degalinės tarnautojo dialekto man kyla skrandžio rūgštys. Aš įsimylėjęs Vienos dialektą, ir viskas, kas jį primena, jaudina. Pakelės užeigoje dvokia gruzdintuvės riebalais, šešta valanda ryto, ant grotelių kepa dešrelės. Laukiu eilėje su tolimųjų reisų vairuotojais, jie tik su apatiniais marškinėliais, kurie raukšlėjasi ant riebių dešromis išvirtusių nugarų. Stoviu per arti, ir kai prieš mane stovintis vyriškis atsigręžia ir mėgina grėsmingai pažvelgti man į akis, matau jo barzda apžėlusiame veide, glebiuose skruostuose ir sutrūkinėjusių kapiliarų tinkle po akimis save ir savo bejėgiškumą. Apkūni pardavėja su gelsva prijuoste atplaukia prie jungiklio, neoninė šviesa mirksėdama gęsta. Pusryčiams nuperku kavos ir dvi bandeles.

Lauke mane suranda įkypi saulės spinduliai, ir mano kūnas užkaista tose vietose, kurių nedengia drabužis. Tolimųjų reisų vairuotojai trina nuogas rankas plaštakomis, laikydami tarp pirštų degančias cigaretes. Po nemiegotos nakties mes visi atbukę, pažeidžiami ir išsekę.

Klara vedžioja šunį po pievutę už užeigos, rankas susikišusi į kelnių kišenes, pakėlusi pečius. Jos sportiniai marškinėliai atrodo nešvarūs, retkarčiais ji pasikaso rankas ar veidą. Nagai palieka raudonus ruožus ant odos. Pamačiusi plastikinius puodelius ir popierinius maišelius šypteli. Susėdam vienas šalia kito ant stalo, kojas užkeliam ant suolo.

Nauja greitaeigė valtis su reaktyviniu varikliu plaukia penkiasdešimt mazgų per valandą, sako Klara, ar žinai, kiek tai yra?

Ne, sakau aš.

Devyniasdešimt du kilometrai per valandą, sako ji. Bet vis tiek ji neturi jokių šansų pavyti lenktyninės kontrabandininkų valties. Jie plaukia pripučiamomis arba lengvomis plastikinėmis valtimis su lenktyninių automobilių varikliais.

Na jau, na, sakau aš.

Ji pučia kavą, kuri ir taip nėra karšta.

Jų keliai eina per Albaniją arba Juodkalniją, tęsia ji, vežami daugiausia kvaišalai ir ginklai. Retkarčiais gal ir koks pabėgėlis. Bet tikrieji pabėgėlių gabentojai dirba didesniuose laivuose, jie ne tokie greiti.

Dangus virš mūsų pilkšvas, lyg tuščias kompiuterio ekranas šviečia iš vidaus. Jei yra Dievas, tai sėdi už jo ir programuoja devyniasdešimt devintųjų rugpjūčio antrąją. Čia aš prisimenu, kad šiandien mano gimimo diena. Žada būti karšta diena.

Šlykščiausia, sako Klara, kad jie plaukioja naktimis, bet nelabai slepiasi. Visa jų darbo sėkmė priklauso nuo greičio. Jie rizikuoja ir lenktyniauja su policija pasirengę taip, kad laimėtų šias varžybas.

Ilgai kramtyta bandelė burnoje išsipučia dvigubai. Svarstau, gal išspjauti ją šuniui, bet per jėgą nuryju. Kai kąsnis įstringa žemiau gerklų, nuo aštraus skausmo akyse ima rinktis ašaros, užgeriu dideliu gurkšniu kavos, kad jį nuplaučiau. Matau Šeršą ir Džesę, abu juodai apsirengę, Džesė susikišusi geltonus plaukus po tamsia kepure, naktis.

Ji vos siekia jo pečius, abu stumia savo nevienodus šešėlius priešais save grįsta gatvele, tokia siaura, kad į šalis pakėlę sulenktas rankas į sienas susibraižytų alkūnes. Eina ramiai, lyg pasivaikščiodami, nesikalbėdami, nesusiliesdami.