Юли Цее - Ereliai ir angelai

Šuo čia, tiesą sakant, tikrai gerai jautėsi.

Ji įsikimba man į rankovę. Džiaugiuosi grynu oru. Mėnulis visai dingo, išlygino paklodę ir užsimetė ją ant galvos. Šiek tiek prasišviečia toje vietoje, kur jis slepiasi.

Bėgame iki sankryžos, apsigręžiame, grįžtame ir vėl bėgte apie namų bloką.

Aha, sako Klara.

Tik kai sustojame priešais žalią automobilį, pamatau, kad jis Tomo. Klara stumia šunį ant užpakalinės sėdynės, mane pasodina šalia savęs, o kelioninį krepšį padeda man ant kelių. Lengvas smūgis, Klara atsitrenkia į automobilį, stovintį už mūsų.

Greitkelyje ji įjungia radiją ir kinkuoja galvą į taktą. Tamsoje matau, kad šypsosi.

Gyvenimas yra keistas, kužda ji, tiesą sakant, susideda iš veiksmų ir žingsnių. Tik keli žingsniai, ir jau viskas kitaip.

Vėl jaučiu, kaip trūkčioja mano diafragma.

Viena 15 Pirmojo semestro medžiaga

Neklausiau jos, kur važiuojame, o ji manęs, ar aš ten noriu. Mano atsakymas būtų „Ne“, bet ir kitaip neatsakyčiau į klausimą, ar noriu atgal į Leipcigą, ar į kurią kitą vietą pasaulyje. Kai tokie reikalai, nieko kita nelieka, tik žiūrėti, kaip žalias automobilio variklio gaubtas ritmiškai įsiurbia į mus lekiančias baltas juostas.

Šuniui nuo salotų paleido vidurius. Jis inkščia, kiša savo didelę galvą tarp mano sėdynės atlošo ir lango ir ragina baksnodamas snukiu į ausį. Kas dvidešimt minučių besikartojantis inkštimas toks įsakmus, kad sukame į automobilių stovėjimo aikštelę. Tada atidarau jam duris, neišjungę variklio sėdime ir laukiame, kol jis atliks reikalus ir vėl įlips. Laukdamas toliau žiūriu pro priekinį stiklą ir mėginu įsivaizduoti, kad važiuoju.

Kai kelyje nuolat sustoji, sunku patirti tą snaudulio būseną, kuri apima tik greitkelyje ir tik naktį, kai lekiant dideliu greičiu pradeda nykti pats judėjimas ir tau vis vien, kada ir kur buvai ar dar būsi. Galėtum būti bet kas ir bet kur, gali apie viską svajoti.

Žinoma, vis dėlto žinau, kur mes važiuojam. Į tą miestą, kur kartais galėdavau jaustis palyginti gyvas, kai begėdiškai liguisto vidurdienio valandomis visi namai atrodė lyg mauzoliejai, o jų gyventojai lyg prisikėlę numirėliai iš anapus. Kai kojos išmoko po nelygiu grindiniu pajusti kapinių, kurių link mes visi judame, kauburėlius. Tikriausiai mano grįžimas į Vieną būtent dabar paklūsta būtinybės logikai.

Tamsa už langų vis labiau panašėja į pietų vokišką. Tarp medžių blykčioja vis retesnės šviesos, retai kada visas kaimas slėnyje patraukia dėmesį savo apšviestomis gatvėmis. Vietomis visiškai tamsu, o žmonės tartum išsijungę.

Tolumoje įvairių atspalvių tamsa išsiskaido dalimis ir tampa panorama, mėlynai juodame danguje išryškėja juodai juoda kalvų virtinė.

Kaip tik šiuo keliu mes važiavome su Džese, bet priešinga judėjimo kryptimi, į kitą pusę. Kalvų virtinė tada buvo dešinėje, o ne kairėje, kaip dabar. Šiandien tenka žiūrėti pro Klaros profilį, lyg iškirptą iš juodo popieriaus, kad pamatyčiau kalvas; tada, pats sėdėdamas prie vairo, mačiau Džesės profilio fragmentą. Sunku patikėti, kad čia tos pačios kalvos ir visai toks pat nakties dangus, ir tada, ir šiandien, ir kad tik Džesės profilį pakeitė kitas. Tada jutau esąs kelio pradžioje, dabar — pabaigoje ar net gerokai toliau, sėdžiu čia lyg teatro žiūrovas, po spektaklio kiek užtrukęs savo kėdėje ir stebėdamasis supratęs, kad vaidinimas tęsiasi, kad po pabaigos niekas nė neketina liautis. Bet koks gi skirtumas, jeigu jis net nesugeba išvaikyti kelių kalvų tartum karvių bandos, nuvyti tiesiog kelio pakraštyje riogsančio miško, kaskart apsirėdžiusio vienodai.

Mudu su Klara nebesiklausome muzikos, mes tyliai kvėpuojame. Mus apšviečia prietaisų skydas. Iš išorės gaubia tamsa. Mes esame kapsulė kelyje per priešišką, nes nepakitusį, pasaulį.

Man vis kildavo klausimas, sako Klara netoli Niurnbergo, kas lemia sprendimą studijuoti teisę.

Jau ilgokai nuobodžiaudamas svarstau, ką gi ji mąsto, kai sėdėdama prie vairo žiūri įbedusi akis į tuščią greitkelį, gal jos galvą užplūdę žodžiai, o gal garsai ir spalvos, gal ausyse monotoniškai šniokščia kaip kriauklės viduje.

Aš tik todėl klausiu, kad šiaip jau nepažįstu nė vieno juristo.

Nesu tipiškas pavyzdys, sakau. Tiesiog pasirinkau studijas, kur labiausiai nepasitikėjau savo jėgomis.

O kodėl, klausia ji.

Pagalvojau, kad taip išnaudosiu savo paskutinį šansą.

Ar pasiteisino?

Kaip matai, sakau. Kai du kartus likęs antrus metus pagaliau atsitiktinai išlaikiau abitūros egzaminus, studijuoti teisę atrodė taip juokinga, kad ėmiausi jų lyg anekdoto.

Abi rankas laiko ant vairo ir be paliovos žiūri tiesiai priešais save. Perukas lyg negyva juoda katė guli prie priekinio stiklo.

Vieną gražią dieną, pasakoju jai, Federalinės žemės teisingumo ministras man įteikė raštą už geriausius baigiamuosius pažymius iš visų mano laidos studentų. Tai buvo viršūnė, anekdotas baigtas, atėjo laikas juoktis. Juokiausi tiesiai jam į veidą, jis irgi juokėsi, paplekšnojo man per petį ir dar kartą paspaudė ranką.

Tu buvai šaunus vaikinas, sako ji.

Tau nesuprasti, sakau. Po mokyklos buvau toks pat nutukęs, plaukai iki juostos, o spuogai ant nugarom kaip vėžlių kiaušiniai.

Vėžlių būna įvairių dydžių, sako ji.

Būtent, sakau. Odos gydytojas skyrė kažką panašaus į chemoterapiją, plaukus nukirpo armijoje, o antsvorį palikau taktinių pratybų aikštelėje padidinęs apsisukimų greitį. Parodyčiau tau nuotraukas „prieš“ ir“ po“, jei tokias turėčiau.

Nereikia, pasakė ji, pažįstu tokį.

Ir kaip jis dabar, klausiu.

Vis dar storas ir spuoguotas, turi mielą žmoną ir vaiką ir yra labai laimingas.

Ką nori tuo pasakyti?

Ji nuleidžia negirdomis šitą klausimą ir pavyzdingai žiūrėdama per petį aplenkia sunkvežimį.

Ar niekad negalvojai apie teisingumą, sako ji.

Ne, atsakau.

Apie tai, kas teisinga ir kas neteisinga.

Ne, sakau.

Kas gera ir kas bloga?

Ne, sakau.

Ar visi juristai tokie?

Taip, sakau.

Kitoje stovėjimo aikštelėje išleidžiame šunį, jis tuoj dingsta tamsoje, ir girdžiu, kaip skystos išmatos kartu su išeinančiomis dujomis tyška iš jo vidaus į žolę. Pamindžikuoju, surūkau cigaretę ir matau danguje Kasiopėją, didžioji M parašyta kaip ir vardo Maksas. Klara stovi man už nugaros prie keleivio durelių, ji pakeičia sijoną ir motociklininkės batus džinsais ir sportiniais batais.

Kairėje, prie pat horizonto, po truputį blykštantis dangus atrodo lyg nusitrynusi medvilnė. Klara tai irgi pastebi, ima bruzdėti ant sėdynės. Tik dabar, kai ji šitaip sėdi šalia manęs, be ausinių, laidų ir mikrofono, pamatau, kokia ji jauna, ir kad net Džesė, taip, būtent Džesė buvo penkeriais metais vyresnė. Jos plaštakos ant vairo atrodo labai smulkutės, vieną akimirką net susimąstau, ar šiame pasaulyje iš viso galima išgyventi su tokiomis mažomis rankomis.

Truputį pasikalbėk su manimi, paprašo ji.

Rausiuosi kelioniniame krepšyje, ant kurio buvau susidėjęs kojas. Jame pilna Klaros drabužių, kiekvieną iš jų pažįstu, kelis net dėvėjau. Jie švarūs ir sulankstyti.

Šoniniame skyrelyje, sako ji.

Randu visas savo kokaino atsargas, maždaug šimtą gramų, saują skirtingo dydžio kramtytos gumos gumulų.

Puiki logistika, sakau. Atsilygindamas padėsiu tau pasirinkti pokalbio temą. Gal nori pakalbėti apie savo ketinimus?

Ne-e, nutęsia ji. Bet ar tu nors kartą paklausei savęs, ką jie ten nuveikė Baryje?

Kas, paklausiu.

Tavo draugužės šeimos verslas, atsako ji.