Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Gruodį bus lengva gyventi.

24 SKYRIUS

kuriame Danielis patenkintas

Buvau patenkintas.

Mano bute miegojo Liza.

Pasiėmiau ją praėjus kelioms dienoms po to, kai nugalėjau iššūkius. Praleidusi dvidešimt keturias valandas lėktuve atrodė užsimiegojusi ir šiek tiek pavargusi. Virtuvėje plikiau arbatą, kai išgirdau, kad mergina nubudo. Kelios akimirkos, ir pasirodė tamsių plaukų kupeta. Dar beveik mieganti.

— Ei, sveikas, — pasakė.

Sekundėlę šypsojomės žiūrėdami vienas į kitą.

— Arbatos?

— Būtų nemandagu atsisakyti, — tarė Liza. — Vos atvykęs į Angliją nebegali atsisakyti arbatos.

Vėl užkaičiau virdulį, o mergina žvalgėsi po butą.

— Smagu vėl sugrįžti, — pripažino ji. — Susitvarkei manęs laukdamas, tiesa?

— Ne. Čia visada taip. Tikrai, visuomet labai tvarkinga.

— Aha. Nė neabejoju. Ir ant stalo visada pamerkta gyvų gėlių, Taip?

— Ėjau pro gėlių turgelį Romėnų kelyje. Prekeivis garsiai šūkavo, kad baisiai pigu ir būtų gėda praleisti progą, tai aš...

— Taip , Taip , žinoma...

Nusišypsojusi Liza ėmė neskubėdama vaikštinėti po butą — apžiūrinėjo lentynas, jose surikiuotas knygas. Kol ji pro langus spoksojo į skubančius traukinius, užplikiau arbatos. Buvo Taip gera, kad ji ir vėl šalia.

— Koks čia daiktas? — susidomėjo mergina, rodydama į kažkokį keistą plastikinį daiktą kampe.

— Tai, — didžiuodamasis ėmiau aiškinti, — naujoji valymo garais mašina. Nuostabiai paprasta ir paprasčiausiai nuostabi.

— Ar jau naudojaisi ja?

— Du kartus. Pirmą kartą vos neapsiplikiau garais. Tiesą sakant, antrą kartą taip pat...

Nustebusi Liza kilstelėjo antakius ir toliau dairinėjosi. Paėmusi knygą, kuri gulėjo viršeliu žemyn, susidomėjusi apžiūrėjo.

— Mokaisi flamandų kalbos?

— Ja.

— Kodėl flamandų, ne kokios kitos?

Gūžtelėjau pečiais.

— Spreekt du Engels! — smagiai šūktelėjau.

Merginai tai padarė įspūdį.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, kad flamandų kalba yra pati sunkiausia ir paslaptingiausia kalba.

Nieko panašaus nereiškė. Nežinau, ką iš tiesų reiškė ta mano ištarta frazė.

— Ar galėčiau išsimaudyti po dušu? — nusišypsojusi paklausė Liza.

— Tuojau duosiu tau rankšluostį.

Po dvidešimties minučių, baigusi maudytis, mergina grįžo į svetainę šluostydamasi plaukus ir prakvipusi mėtomis. Atrodė be galo mielai. Ir dar kažką nešėsi rankose.

— Kas, po galais, čia?

Tai buvo kruopščiai įrėmintas pažymėjimas. Vienas iš trijų, kuriuos pakabinau vonios kambaryje.

— Tai gailestingojo broliuko pažymėjimas iš Rokvilio universiteto, — paaiškinau.

— Rokvilio? Kur tas Rokvilis?

Geras klausimas. Nė pats nežinau, kur jis.

— Visai nesvarbu, kur Rokvilis yra, — pareiškiau žinovo tonu, nors pažymėjimą buvau nusipirkęs internetu. — Tai reiškia, kad galiu remdamasis gyvenimiška patirtimi ir televizijos žiūrėjimo įpročiais kvalifikuotai slaugyti ligonius.

— Na, žinai. Kur pasisuksi, ten siurprizai. O tie kiti du, kabantys ant sienos pažymėjimai?

— Vienas už labai gerą mokymąsi, o kitas už pasiekimus moksle. Tikrai, puikiai mokiausi. Manau, kad gal net geriausiai mūsų klasėje.

— Kodėl nesakei, kad turi slaugės diplomą?

— Aš ne koks pagyrūnas.

Liza ėmė trauktis atbula. Pamaniau, kad ji nutarė pakabinti pažymėjimą atgal, tačiau stabtelėjusi mergina dūrė pirštu į koridorių.

— Ten, koridoriuje, pastebėjau dar kai ką!

Nelabai supratau, apie ką ji kalba.

— Tu turi didžiulį savo portretą... su šuneliu.

— O, Taip .

— Ir..?

— Ai... Na... supranti...

Nelabai norėjau pasakoti jai apie psichotropinę bombą. Ji galėtų ne taip suprasti. Bet kaip dar paaiškinti?

Sugalvojau!

— Dalyvavau vietiniame laikraštyje paskelbtame charakteringiausio naminio gyvūnėlio konkurse. Prizas buvo šeimininko su gyvūnu portretas.

— Bet tu neturi šuns!

— Teisingai. Konkurse iš tiesų dalyvavo Stiuartas, mano katinas, tik dailininkas nupiešė... neteisingai...

— Bet tu neturi ir katino...

— Ne. Teisingai... Klausyk... gal geriau bus, jei pamiršime tą portretą.

Visa tai merginai pasirodė per daug keista. Galėčiau jai paaiškinti. Žengiau šiek tiek arčiau.

— Bet būtų dar geriau, jei mudu aptartume tokį klausimą...

Liza atrodė susirūpinusi. Lygiai toks pat buvau ir aš.

— Skamba rimtai, — pasakė ji. — Jei nenori, kad apsistočiau pas tave, tai viskas gerai, galiu...

— Ne! Ne, visai ne tai. Visai kas kita. Tai apie mane. Manau, kad kuo anksčiau papasakosiu, tuo geriau. Kartą jau padariau tokią klaidą ir nebenoriu jos pakartoti. Gal tu geriau prisėsk...

Atėjo metas pasakyti jai. Viską papasakoti, atskleisti, kas toks esu.

Liza prisėdo. Ir papasakojau jai. Papasakojau, ką padariau. Viską — nuo pat pradžių visą istoriją. Apie vyrą autobuse, apie Taip manifestą, Jano grasinimus nubausti, mano pasiryžimą ištverti iki galo. Papasakojau apie Džeisoną ir apie Haną su Sebu, kelionę į Velsą ir nuotykius su hipnošunimi, kuris, kaip tikėjausi, turėjo išsklaidyti mano nerimą. Mergina klausėsi, linkčiojo, raukėsi ir vėl linkčiojo ir atrodė, kad, nepaisant visko, supranta. Taigi toliau pasakojau — apie tai, kaip kartais atrodydavo, kad visko jau per daug, kad kartais galvodavau, jog visa tai betikslis laiko švaistymas, gryniausia kvailystė ir dar apie tai, kad kurį laiką ieškojau prasmės Maitrėjos glėbyje, kol supratau, kad viskas tiktai mano rankose. Ir dar apie tai, kad vos tik pagalvojus, jog visa tai beprasmiška, tuojau nutikdavo kas nors, įrodantis, jog verta laikytis duoto žodžio. O paskui, sulaikęs kvėpavimą, išklojau Lizai viską apie Edinburgą — prisipažinau, jog niekada nebūtų užtekę drąsos nupirkti jai bilietą, bet dėl Taip viskas susiklostė kuo puikiausiai. Mergina tyliai linkčiojo galvą, bet negalėjau nuspėti, kokia jos reakcija, tad tiesiog dėsčiau viską toliau — kaip Janas su Hana susimokė prieš mane, kaip juodu nugalėjau, džiaugiausi, kad Liza dabar čia, Londone, su manimi, o jei nebūčiau pasakęs Taip bilietui į Edinburgą, mudu nebūtume ten kur esame... Žodžiu, išdėsčiau merginai viską. Ar bent jau beveik viską. Vienintelis dalykas, kurį praleidau — tai laikas, praleistas su Kristen.

Lizai teko labai daug ką apgalvoti.

Galop, po ilgų apmąstymų, mergina sunkiai atsiduso.

— Na ir, ačiū Dievui, — pratarė ji.

Tikėjausi ne visai tokios reakcijos.

— Ką?

— Na, tikiuosi, kad tik dėl to, jog turėjai sakyti Taip, įsigijai tą penio didinimo aparatą? Radau jį vonios kambaryje.

Šiek tiek paraudau. Ot, mėšlas.

— Ne, — puoliau teisintis. — Tai Jano.

Visai džiaugiausi, kad papasakojau Lizai viską apie Taip — viską kaip buvo.

Mudu sėdėjome Royal užeigoje. Už lango tvyrojo šalto žiemos vakaro sutemos, o aš toliau pasakojau apie savo nuotykius. Merginai patiko Marko čirpavimas, be to, ji sakė, jog būtų visai norėjusi, kad ir ją persekiotų driežai iš Pulau Ubino. Nustebo, kad mečiau vos pradėjusią gyvuoti kampaniją Žąsys už taiką . Žinoma, kad ji šiek tiek mane erzino. Tačiau, kita vertus, mačiau, jog mergina nuoširdžiai žavisi pačia idėja. Oi, ne — ne žąsų už taiką idėja, o idėja sakyti Taip .

— Tik norėčiau žinoti vieną dalyką, — brūžindama pirštu stalą prabilo Liza, — tai, kad atvykau pas tave ir apsistojau tavo bute...