Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Kaip suprasti?

— Turėsi kai kam pasakyti Taip .

— Kas tai?

Liza nusišypsojo.

— Ką manai, gal galėtum atvykti į Australiją per Kalėdas? Susipažintum su visais mano draugais. Galėtume kartu sutikti Naujuosius metus. Su manimi.

Nežinojau, ką atsakyti. Labai gera mintis. Tačiau galva kažko apsunko. Taip, gerai pagalvojus, galėčiau paaiškinti tėvams, kaip nors sukrapštyčiau pinigų skrydžiui ir praleisčiau Kalėdas šalyje, apie kurią tik pasvajodavau. Ar teisinga šitaip elgtis? Tai ne šiaip sau Taip . Tai didelis Taip . Nes toks Taip gali, ir tikriausiai taip ir padarys — įskaudins mane.

— Klausyk... tarkime, kad atvykstu. Kas bus paskui?

— Paskui? Spėju, kad paskui ir pamatysime...

Aha. Pamatysime... bet aš jau ir dabar matau. Paskui grįšiu namo, į Londoną. Ir liksiu čia vienišas. Vėl vienas kaip pirštas. Vėl visiškai tokioje pat situacijoje, kokioje atsidūriau prieš metus. Visas mano triūsas perniek. Jei bent kiek daugiau suartėsiu su Liza, manęs laukia didžiausias gyvenime nusivylimas. Ir aš išsigandau.

— Gerai, jei negali atvykti per Kalėdas, tai gal sausio mėnesį? Vasarį?

— Sausio mėnesį pradedu naują darbą, — prabilau šalčiau nei pats norėjau. — Tada jau nebegalėsiu elgtis taip, kaip dabar. Teks visa tai mesti. Tapti atsakingu. Daryti protingus pasirinkimus. Be to, manau, kad greitai negausiu atostogų, kad galėčiau nuskristi į Australiją pasimatyti su tavimi.

— Aišku... tai išeitų, kad dabar arba niekada, tiesa?

Gūžtelėjau pečiais ir įbedžiau žvilgsnį į grindis. Jaučiausi siaubingai.

Nesupraskite neteisingai — norėjau vykti. Tikrai labai norėjau. Bet paprasčiausiai negalėjau. Jei būčiau leidęs sau tikėtis, kad kas nors išeis, kad mudu turime ateitį, kad toks atstumas ničnieko nereiškia, tai tik dar labiau pabloginčiau tai, kas neišvengiamai nutiktų. Tiesa ta, kad tarp mudviejų nieko negali būti, ir kuo ilgiau draugystė tęsis, tuo skaudžiau bus paskui. Šie santykiai — Taip gyvenimo dalis, o Taip gyvenimas beveik baigiasi. Būtų nesąžininga bandyti perkelti juos į normalų gyvenimą. Kartais tenka priimti tokius sprendimus, kad apsisaugotumėte. Kartais geriau paaukoti pėdą, kad išsaugotumėte koją.

— Negaliu, — pasakiau, o paskui prisiminiau, kad turiu dar vieną kozirį. Galiu pasakyti dar kai ką, kad viskas atrodytų paprasčiau.

— Yra dar vienas dalykas... Neseniai pradėjau su kai kuo susitikinėti. Ir... nežinau, gal iš to nieko neišeis, bet, supranti, ji... bent jau gyvena Anglijoje ir...

Liza atrodė labai įskaudinta. Nekenčiau savęs, nors ji linktelėjo, norėdama parodyti, jog supranta. Vengiau žiūrėti jai į akis.

— Tai... ačiū, Liza, — sumurmėjau, — bet sakau Ne.

Palietusi mano ranką, mergina pasakė, kad supranta.

— Tik gaila, kad tavo pirmasis ištartas Ne turėjo būti pasakytas man, — tai pasakiusi liūdnai nusišypsojo.

Po valandos nunešiau Lizos lagaminus į taksi automobilį, ir ji išvažiavo.

25 SKYRIUS

kuriame Danielis pripažysta siaubingą dalyką, ieško savo sielos ir galų gale sutinka, kad nusipelnė bausmės

Praėjus kelioms dienoms po Lizos išvykimo, Yorkshire Grey bare Janas atrodė beveik toks pat nusiminęs, kaip ir aš. Daug labiau nusiminęs nei tada, kai išgirdo, jog didysis Taip nuotykis baigtas. Pasakiau, kad pasiduodu. Štai taip — pasiduodu, nes pasakiau Ne.

— Negaliu patikėti, kad Liza išvyko, — purtydamas galvą kalbėjo Janas. — Kodėl viskas turi būti būtent šitaip?

Palingavau galva, tačiau iš tiesų mane truputį erzino Jano demonstruojamas sielvartas. Norėjau užuojautos, bet visai nereikėjo, kad kas nors liūdėtų kartu su manimi.

— Turbūt labai pagyvino tavo butą, tiesa? — kalbėjo Janas. — Tokia ypatinga mergina. Ir linksma. Ir protinga. Ir dar toks šaunus akcentas.

Janas tikrai nepaguodė. Tačiau klausydamas jo postringavimų linkčiojau.

— Na... Už Lizą...

Pakėlęs bokalą gurkštelėjo alaus. Kurį laiką sėdėjome tyloje.

— Juk teisingai pasielgiau, tiesa? — paklausiau.

— Oi, žinoma. Absoliučiai teisingai. Pasielgei labai gerai. Taip.

— Gerai, kad pasakiau Australijai Ne?

— Taip. Gerai padarei, nė neabejok. Gal gali priminti, kodėl pasakei Ne?

— Anksčiau ar vėliau vis tiek turėtume atsisveikinti. Kuo anksčiau atsisveikinsiu, tuo mažiau liksiu įskaudintas. Kartais geriau netekti pėdos, nei rizikuoti, kad amputuos koją. Dėl Dievo meilės, juk Liza gyvena Australijoje, Australijoje! Tai juk du kartus toliau nei Singapūras!

— Ak, šit kaip. Taip. Pasielgei teisingai. Juk negali kiekvieną savaitgalį važinėti į Australiją tik todėl, kad tenai gyvena tavo mergina.

Mergina. Tai pirmas kartas, kai kas nors pavadina Lizą mano mergina.

— Bet, žinai... dar ne vėlu, — pasakė Janas. — Jei dabar vyktum, tai reikštų, kad nepasakei Ne. Tai būtų Taip . Vadinasi, vis dar liktum žaidime.

— Janai...

— Ne, tu esi teisus. Apie tą pėdą ir koją. Rizika kartais tikrai nuvertinama. Prisimenu, galvojau apie tai, kai pasakei, kad kartais didžiausia rizika yra nerizikuoti. Tuomet galvojau: „Ne. O kaip plaukiojimas baidarėmis?“ Tu teisus nerizikuodamas. Geriau būti saugiu, o ne apgailestauti.

— Taip, nes priimčiau ne tik kelionę į Australiją, tiesa? Sutikčiau būti stipriai įskaudintas. Tai jau būtų koks septintas Taip lygmuo, kažkas, ko visiškai neįmanoma priimti.

— Neįmanoma priimti, Taip. Bet žinai ką... vis tik įmanoma. Sakau tau, kol nesiėmei veiksmų, tarsi nepasakei Ne. Tu dar tikrai neišvykai į Australiją, bet tavo Ne, ištartas Lizai, kol kas dar yra Gal stadijoje. Ne dar gali tapti Taip viskas priklauso nuo to, kaip klostysis reikalai. Juk kol kas viskam sakydavai Taip ...

Ir lyg tyčia, kaip iš po žemių, šalia staliuko išdygo padavėja.

— Sveiki, vyrukai, — pasisveikino, rinkdama tuščius bokalus. — Dar po vieną?

Janas nusišypsojo, tačiau, pamatęs mano veido išraišką, taip ir liko spoksoti išpūstomis akimis.

Aš gręžiau jį akimis. Janas nujautė, kas tuojau atsitiks. Prasižiojau sakyti, ir Janas, pakėlęs ranką, bandė mane dar nutildyti... kad nepratarčiau:

— Ne. Ačiū, bet ne.

Padavėja nuėjo, o Janas... maniau, kad sprogs iš piktumo.

— Tu, sumautas kvaily! — šaukė ant manęs. — Ar supranti, kad nubraukei viską! Va taip, ėmei ir nubraukei visas pastangas! Juk dar būtum galėjęs tai padaryti! Vis dar turėjai progą keliauti į Australiją! Bet ne, Denis nenori dar vieno bokalo alaus, ko Denis nenori, to ir negauna. Taip ir būna, Deni! Tiek pastangų, ir viskas veltui!

— Netiesa, — atrėžiau Janui. — Visai netiesa. Taip, pralaimėjau, sutinku. Bet pasižiūrėk į mane. Pasižiūrėk, juk aš visiškai kitoks. Dabar jaučiuosi gyvas. Vėl moku linksmintis.

— Linksmintis? Tu vėl grįžai į pradinį tašką. Sėdi aludėje su manimi. Nebeturi Lizos, esi iki ausų įklimpęs skolose ir dar ketini pradėti naują darbą, kurio, man atrodo, nelabai nori.

— Labai noriu. Taip man atnešė labai daug gera. Dabar turiu gyventi toliau.

— O Kristen? Kur tame naujame gyvenime Kristen vieta? Juk negali savo jausmų Lizai perkelti merginai, su kuria paprasčiausiai netyčia permiegojai?

Žvelgiau Janui į akis, kol tas nebeišlaikė.

Pamažu jis vis dėlto ėmė suprasti.

— O, Dieve... tu su ja nemiegojai, tiesa?

Dabar jau aš nebepakėliau į draugą akių.