Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Na... noriu pasakyti, kad... tikrai labai stengiausi sakyti Taip. Taip viskam. Ir supratau, kad Taip yra galingas žodis. Tai žodis, kuris gali mus išlaisvinti, atverti širdis ir leisti skrieti pavėjui. Tai žodis, kuris...

— O, Jėzau, užsičiaupk, drauguži. Taip, tai žodis. Tačiau svarbiausia štai kas — tau nepasisekė ištarti šį žodį tris kartus. Alui. Merginai. Australijai. Tad dabar, pasinaudodamas Taip manifesto man suteiktais įgaliojimais, aš...

— Dar yra kai kas, ko tau nepasakiau.

Janas griebėsi už galvos.

— Jei reikės perrašyti tą prakeiktą bausmę, — sunerimo jis. — Tai ko... Ko gi tu man nepasakei?

— Tai, ką tu kalbi, nėra visai teisinga. Supranti, Taip , aš pasakiau Ne tiems trims dalykams ir teoriškai man nepasisekė, pralaimėjau, bet...

— Ak štai kaip prakalbome, — iškėlęs rankas aukštyn sušuko Janas. — Bandai išsisukti, tiesa? Imsi ir paskutinę minutę išsuksi uodegą. Tai neteisinga. Tu pasakei Ne. Viskas. Pralaimėjai.

— Taip, būtent taip, — pritariau. — Pralaimėjau. Nesugebėjau viskam sakyti Taip , bet pasakiau Ne tik dviem dalykams. Man nepasisekė tik du kartus.

Janas įtariai sužiuro į mane.

— Ar buvai užsukęs pas Kristen? Iš karto pagalvojau, kad atrodai šiek tiek pavargęs...

— Ne. Pavargęs atrodau todėl, kad pusę nakties kroviausi lagaminus.

— Kroveisi lagaminus?

— Vykstu į Australiją. Pasimatyti su Liza. Pažiūrėsime, kas išeis. Surizikuosiu. Sakau Taip .

— Ką?!

— Šiąnakt išskrendu. Būsiu ten kaip tik Kalėdų išvakarėse. Bijau, kad tavo labai gerai apgalvota ir ištobulinta bausmė turės palaukti, kol sugrįšiu.

— Bet bausmė tokia nuostabi! — laikydamas raudonąjį voką rankoje šiek tiek nusivylęs sušuko Janas. — Negali šitaip su manimi elgtis! Taip ilgai ir nuoširdžiai stengiausi!

— Gal aš jau geriau eisiu.

Ėmiau stotis. Janas maldaujamai žvelgė į mane.

— Bet... kodėl apsigalvojai?

Paėmęs dienoraštį atverčiau paskutinį puslapį.

Radau tenai atviruką — šlovingąjį, didingąjį atviruką — atėjusį prieš porą dienų. Padėjęs ant stalo, stumtelėjau draugo link.

— Perskaityk, — pasakiau ir stebėjau, kol jis tai darė.

— Oho, — galop sumurmėjo. — Tai bent.

Janas atidavė man atviruką, aš jį įsikišau į dienoraštį ir patraukiau prie automobilio. Važiavau į oro uostą. Buvo likęs dar vienas darbelis.

Išsitraukęs telefoną, surinkau Vego numerį.

— Vegai?

— Tai aš, labas, Deni.

— Kūrėsi?

— Italijoje.

Gerai. Klausyk, gal atrodys keistai... bet turiu tokį prašymą. Man reikėtų...

Kelių dešimčių kilometrų aukštyje susimąsčiau apie tai, ką darau. Taip, žinojau, kad rizikuoju, tačiau jaučiausi laimingas, kad ryžausi tokiai rizikai. Liza atrodė tokia laiminga, kai paskambinęs paklausiau, ar jos pasiūlymas vis dar galioja, ir pasiaiškinau dėl savo elgesio paskutiniojo mudviejų vakaro metu. Kaip ir Janas, mergina susidomėjo, kas privertė mane pakeisti nuomonę, kas tokio nutiko, kad susiradęs vieną, paskutiniąją neuždarytą kreditinę kortelę, kurią pasidėjau „nenumatytiems atvejams“ užsisakiau artimiausią skrydį į Melburną.

Atsivertęs dienoraštį pasiėmiau atviruką. Visas aplamdytas, suglamžytas ir sumaigytas — juk keliavo net iš Tailando.

Deni,

Kaip sekasi? Tau rašo Džeisonas, pameni — buvome susitikę prieš kurį laiką Tomo išleistuvių vakarėlyje, Liverpulyje. Atsiprašau, kad elgiausi šiek tiek kiauliškai — per daug kišau savo nuomonę. Supranti, po kelių dienų supratau, kad tikrai noriu vykti su savo broliu į kelionę. Darbas man jau vis tiek buvo pakyrėjęs, nežinau, turbūt ir tu tai supratai! Tai va, mes Tailande, ir nežinau, kur patrauksime paskui. Laiką leidžiame puikiau Tomas man davė tavo adresą ir sakė, kad norėjai man kažką pasakytu Grįšiu namo po kelių mėnesių, taigai tada pasikalbėtume? Mano naujas elektroninio pašto adresas ******@hotmail.com arba paskambink man telefonu *********. Na, turiu bėgti, paplūdimys laukia....

Džeisonas

Nusišypsojau. Džeisonas ištarė Taip .

Neturiu nė menkiausio supratimo, ar Džeisono apsisprendimas mesti darbą ir imtis visai kitų dalykų, atnešęs šiam žmogui laimę, turi ką nors bendra su manimi. Įtariu, kad nelabai. Tačiau širdies kampelyje viliuosi, jog vis dėlto kažkoks ryšys yra.

Neįtikėtina, kaip keli kažkokio, vos pažįstamo žmogaus ištarti žodžiai gali pakeisti gyvenimą. Žinoma, kai kas sakytų, kad įsikišo Dievo apvaizda. Teigtų, jog egzistuoja Maitrėja ir tai jis šitaip padarė. Tačiau kai ką gerai žinau. Nepažįstamieji gali paveikti jūsų gyvenimus tūkstančiais būdų — naujomis mintimis... ar pasiūlymais. Man pasisekė sutikti vyruką autobuse. Gal ir Džeisonas galvoja, jog sutiko jo gyvenimą pakeitusį vyruką vakarėlyje. Gal dabar, kaip tik šiuo metu, jis guli kokiame nors Tailando paplūdimyje ir pasakoja vietinei merginai (smagu galvoti, kad vieną dieną jis ją ves) apie tą vakarą, kai sutiko nepažįstamąjį vakarėlyje, ir apie tuos kelis žodžius, kuriuos išgirdęs pakeitė gyvenimo planus.

Tiesą pasakius, labiau tikėtina, kad Džeisonas kokiame nors Tailando paplūdimyje maukia alų, tačiau vis tiek — taip galvoti smagiau.

Tenka pripažinti, kad sakyti Taip buvo naudinga, tikrai ne betikslis užsiėmimas. Kaip tik priešingai — tikslingas. Taip turi galios pakeisti gyvenimus, išlaisvinti žmones — kaip aš ar Džeisonas. Gal netgi tokius, kaip jūs. Taip turi galios patirti nuotykius. Kartais mažutės galimybės kasdien pasipainiojančios mums po kojų turi didžiausią įtaką.

Ir dabar, visai mieguistas ir sustingęs nuo sėdėjimo keleiviniame lėktuve, aukštai virš vandenyno esu pasiryžęs priimti tai, ką man dar pasiūlys Taip .

Ogi štai ką. Gyvenimą.

Atsišliejau į langą ir tą pačią akimirką užmigau.

Žmogaus, sakiusio Taip, dienoraščio ištraukos: 4

Gruodžio 26-oji

Praleidau Australijoje ištisas tris dienas.

Viskas tiesiog...

Puiku.

Liza pasitiko mane oro uoste. Gavau šypseną ir bučinį.

Per Kalėdas kartu su jos šeima vaišinomės kepsniais ir gėrėme alų su gausybe merginos brolių ir pusbrolių. Stovėdami kepėme kepsnius, ir patys kepėme 30 laipsnių karštyje. Gyvenime prisilaikau nuostatos, kad reikia kiek įmanoma laikytis vietinių kultūrinių papročių“ tad ne tik valgiau ant grotelių keptą mėsą, bet ir užsimaukšlinau kažkieno geranoriškai paskolintą kamščiamedžio skrybėlę. Nepaisant įdegio saulėje stokos ir geibaus sudėjimo, visai pritapau prie vietinių. Australija — šukuosenų „ežys su uodega“ kraštas! Pagaliau pasijutau kaip namuose!

Liza man ką tik užplikė arbatos puodelį. Dairosi, kur esu. Aš apsimetu, kad labiau išvargintas skrydžio, nei išties jaučiuosi. Taigi gaunu daugiau arbatos.

Gruodžio 28- oji

Šį rytą pažadinusi mane Liza pareiškė, kad vyksime pasivažinėti jos mažučiu raudonu Nissan automobiliuku. Pasukome Glenrovanu vadinamos vietovės link. Nesakė man, ko tenai važiuojame. Kol nusigavome, užtrukome ištisas tris valandas. Kai galop pasiekėme tikslą, neatrodė, kad labai vertėjo šitiek kratytis. Murzinas kelias, keli apdulkėję mediniai pastatai ir darbinėmis kelnėmis vilkintis senis su barzda, kurią augino tikriausiai nuo 1800-ųjų.

Išlipusi iš automobilio, Liza pasiteiravo senio: