Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Šioje vietoje derėtų priminti, kad niekada nenuvertintumėte buvusios merginos nuojautos.

— O paskui dar tai, kad tu iš viso sutikai papietauti, — kalbėjo toliau Hana. — Noriu pasakyti, kad tai tikrai keista , Deni. Tu ir anksčiau elgdavaisi keistai, bet šis pranoko visus tavo išsišokimus. Nervinausi. Ilgai dar pykau. Supratau, kad kažkas vyksta, ir kiekvieną kartą mudviem susitikus tu padarydavai kažką tokio, kas tik patvirtindavo įtarimus. Taip , žinoma, kad tu nenorėjai, jog susitikinėčiau su kuo nors. Taip , tu ketinai padėti nužudytojo sultono sūnui. Turiu tuos laiškus, Deni... O paskui... Mano garbei parėmei Afrikoje gyvenantį berniuką... Deni, nejaugi manei, kad nemačiau tų reklaminių bukletų? O gėlės? Iš pradžių pamaniau, kad tapai reklamos auka, bet paskui, viską apgalvojusi, supratau, kad esi... kvailys. Kvailys, kuris viskam sako Taip.

— Kodėl paprasčiausiai nepasakei, kad pyksti ant manęs? Kam tas metusiojo iššūkį žaidimas?

— Tu niekada nebūtum sustojęs, jei būčiau ėmusi ir išrėžusi, ką manau apie tai. Be to, atrodė tarsi pokštas.

— Pokštas? Ketinai mane išsiųsti į sumautą Teksasą!

— Teksasą? Tikrai ne!

— Juk parašei: „Keliauk į Stounhendžą 2!“ Jis juk Teksase!

— Nieko panašaus! Norėjau, kad vyktumei į Stounhendžą dar kartą. Kai parašiau tau, buvai Singapūre. Na, ir pamaniau, kad gerai, jei taip nori keliauti, tai keliauk. Ketinau siuntinėti tave į Stounhendžą, kol atsibos, ir mesi tą reikalą. Turėtų būti panašu į komediją Švilpiko diena , kur viename miestelyje kiekvieną rytą viskas kartojosi nuo pradžių! Po kelių savaičių būtum gavęs dar vieną nurodymą: „Keliauk į Stounhendžą 3“!

— Bet kodėl į Stounhendžą?

— Nes tu nekenti pramogų parkų. Niekuomet jų nemėgai.

Susigriebiau už galvos.

— Stounhendžas ne pramogų parkas! Surask nuotykių — tai jau pramogų parkas, o Stounhendžas... tai... juk... daiktas. Paminklas. Žymi vieta. Bet tik jau ne pramogų parkas! Suprasčiau, kodėl išsiuntei į tokią vietą, jei galvotumei, kad nekenčiu druidų! Arba akmenų išdėliotų ratais! Bet...

Staiga prisiminiau dar kai ką.

— Hana, juk tu suorganizavai man pasimatymą!

— Na ir kas! Juk nesitikėjau, kad tu ir vėl pasakysi Taip! Tai aklas pasimatymas, Deni! Ir dar pasiūlytas buvusios merginos! Ar gali būti keisčiau? Gal tikėjaisi, kad įsiveršiu ir sugadinsiu tą pasimatymą, kaip tu sugadinai manąjį? Juk turėjai pasakyti Ne!

Tylėjau. Pagalvojus, kaip laimingai išsigelbėjau, truputėlį svaigo galva. Baisu net įsivaizduoti, kiek nedaug trūko, kad būčiau užsisakęs bilietą į Teksasą ir dar giliau įklimpęs į skolas. Ir tik todėl, kad terliojausi su ta piktadariška metusiojo man iššūkį persona! Dabar toji piktadarė sėdėjo prieš mane ir visiškai neatrodė tokia pikta. Pats išgalvojau tokio elgesio motyvus. Pats prikūriau nebūtų dalykų apie piktavališkus ketinimus... Kodėl? Kad gyvenimas atrodytų labiau jaudinantis? Tapau fantazuotojų. Pats viską sukūriau, pats viską prišaukiau.

— Maniau, kad visa tai daro vyrukas vardu Džeisonas, — pasakiau. Pirmą kartą gyvenime pasakiau merginai, kad palaikiau ją vyruku. — Maniau, kad jis metė man iššūkį.

— Ne aš sugalvojau taip pasivadinti, — ėmė teisintis Hana. — Tai ne mano mintis.

Palaukite...

— Tai kieno tada ši mintis? Sebo?

Hana net atšlijo.

— Ne, aš tik...

Staiga man ėmė aiškėti.

— Tau padėjo, tiesa? Veikei ne viena, taip?

— Ne, ne... aš...

— Tai tu supratai visai ne todėl, kad užsisakiau žuvies? Tikrai ne tada! Viską išgalvojai!

— Jaudinausi dėl tavęs! Maniau, kad padedu!

— O tie marškinėliai — Sakyk Ne! Labai patogu juos atsiųsti kaip tik tada, kai galvojau, kad pasiilgau žodelio Ne...

— Mes bandėme padėti — abu norėjome tau gero...

— Kas tie abu? Iš kur viską sužinojai?

Jai nereikėjo nė sakyti. Viską supratau.

— Tai... Dieve mano, tai... Janas, tiesa?

Nepakeldama žvilgsnio nuo stalo Hana tyliai linktelėjo.

Išdavystė!

Janas mane išdavė!

— Jis sakė, kad nori sustabdyti tave, — teisino draugą Hana. — Abu jutome, kad tai mūsų kaltė. Tau, rodės, buvo pasimaišęs protas, Deni. Janas man taip sakė. Sakė, kad turime pasistengti įdiegti tau naują įprotį. Sakė, labai svarbu, kad imtum sakyti Ne.

Išsproginau akis.

— Sakė, kad labai svarbu, jog imčiau sakyti Ne? Na, žinoma, kaipgi... Norėjo, kad imčiau sakyti Ne — tada galėtų mane nubausti! Visą laiką šito norėjo!

— Nubausti? Ne... padėti tau.

Vėl sukosi galva. Visą tą laiką galvojau, kad kovoju su tamsos jėgomis, brutalia jėga... metusiuoju man iššūkį, norinčiu mano baigties. Apkaltinau tuo vargiai pažįstamą vyrą, nors tikrieji priešai vaikščiojo šalia. Du draugai. Pokštavo, išdykavo su manimi. Ir dar tikėjosi, kad tie pokštai man padės! Oi, reikia apsiraminti. Gal Hana iš tiesų teisi — per daug rimtai pažiūrėjau į šį reikalą, suteikiau jam per daug svarbos. Gal per daug sureikšminau iš pat pradžių. Gal tai tikrai pats didžiausias laiko švaistymas bandant sau padėti...

— Atsiprašau, Deni... tiesiog turėjo būti linksma...

— Bet... toks jūsų elgesys nuvertino visas mano pastangas! — piktinausi.

— Turėjo būti nedidelis kerštas už tuos visus kvailus berniūkščių žaidimus, kaip jūs vadinote „berniukų projektus“, kuriuos man teko iškęsti, kol mudu draugavome. Bet žinai ką? Aš visai įsijaučiau. Tai tapo lyg ir „mergaičių projektu“. Naktį užmigdavau kikendama vien pagalvojusi apie dalykus, kuriuos galėjau priversti tave daryti! Atsiprašau, Deni. Dabar suprantu, kokią tai turėjo reikšmę.

Pažvelgiau tiesiai Hanai į akis.

— Šitaip elgtis labai nebrandu, — tėškiau. — Džiaugiuosi, kad jau išaugau. Tikiuosi, kad vieną dieną ir tu suaugsi kaip aš.

Hana sužiuro, kai ėmiau stotis.

— Kur tu eisi?

— Neprasitark apie mūsų susitikimą Janui, gerai? — paprašiau. — Turiu dar sugalvoti jam tinkamą bausmę. Manau, kad jis pažeidė Taip manifesto numatytas taisykles...

Staiga dešinėje visai nesubtiliai sukosėjo. Vos nepamiršau — kai ką turėjau padaryti.

— O, Dieve. Labai atsiprašau. Hana, čia Polas. Mano naujas draugas. Pavėžėjau jį. Mudu maloniai pasišnekame.

Pastarąsias penkiolika minučių Polas sėdėjo visiškai sumišęs, netardamas nė žodžio. Skubėdamas atskleisti kortas, pamiršau pristatyti jį Hanai. Turėjau jį čia atsivežti, nes jau anksčiau buvome sutarę susitikti.

— Sveikas, Polai, — pasisveikino Hana.

— Sveika, Hana, — atsakė šis.

— Klausyk, Hana turi šunį, — staiga sumečiau, ką pasakyti. — Tiesa, Hana?

— Na... Taip, — pritarė mergina, — pudelį.

— Pudelį? — sušuko Polas ir nusikvatojo. — Galiu tau papasakoti šį bei tą apie pudelius ...

Dideliam Hanos siaubui, tuo metu juodu ir palikau.

Važiuodamas per Londoną kvatojausi. Labai palengvėjo. Manęs daugiau niekas nepersekioja. Daugiau niekas nebegali sustabdyti. Iššūkiai baigti. Taip žmogus laimėjo. Hana sulaukė tinkamos bausmės — užsiundžiau ant jos Polą. Atpildo sulauks ir Janas — nė neverta dėl to abejoti. Tai bus vėliau. Vėliau, kai sugalvosiu kažką tinkamo. Ką nors tokio, kas tikrai atkeršytų už išdavystę ir pokštus... bet ne šiandien.

Nes šiandien turiu grįžti namo ir sutvarkyti butą — atvažiuoja Liza. Jaučiausi laimingas žinodamas, kad gyvenimas tapo žymiai paprastesnis.