Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Padėjęs ragelį pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik ketvirta valanda — darbo metas. Surinkau Tomo duotą telefono numerį. Visas net drebėjau, norėjau pasakyti tam vyrukui, kad tuojau pat atsiknistų nuo manęs.

— Sveiki. Čia nacionalinė imigracijos tarnyba, — išgirdau balso įrašą. — Perspėjame, kad visi pokalbiai įrašinėjami...

Nuskambėjo spragtelėjimas ir skambutį perdavė operatoriui, o tada...

— Laba diena. Jūs paskambinote gyventojų aptarnavimo skyriui. Kuo galėčiau padėti?

— Norėčiau pasikalbėti su vyru, vardu Džeisonas.

— Kokia pavardė?

— Nežinau pavardės. Tik kartą buvome susitikę. Jis dirba imigracijos tarnyboje, sprendžia apie žmonių įleidimą...

— Bijau, kad negaliu jūsų sujungti, jei nežinote pavardės.

— Turiu su juo pasikalbėti. Skubiai.

— Visus prašymus, prašau, pateikti raštu...

— Neturiu aš jokio prašymo... Man tereikia pasikalbėti su Džeisonu...

— Ar jūs gavote RFRL?

— Neturiu supratimo, kas tas RFRL... man reikia pasikalbėti su vyruku, vardu Džeisonas. Tai asmeninis reikalas. Neužtruksiu nė minutės... Prašau, sujunkite mane su kuo nors iš jo skyriaus, kurie sprendžia tokius dalykus...

— Palaukite...

Širdis ėmė tankiau plakti. Priartėjau. Trijų smūgių ataka artinosi prie atomazgos. Prisiartinau prie vyro, erzinusio mane iš tolybių.

— Paieškos tarnyba.

Tai merginos balsas.

— Sveiki... ar galima Džeisoną?

— Kokį Džeisoną? — nesuprato ji.

— Tiksliai nežinau. Jis ten dirba. Sprendžia, ar įleisti į šalį žmones. Dažnai sako Ne. Man reikia pasikalbėti su juo.

— Palūkėkite minutėlę...

Uždengusi telefono ragelį, mergina su kažkuo kalbasi.

— Jis čia nebedirba, — sako man. — Džeisonas čia dirbo, tačiau dabar nebedirba. Aš esu nauja darbuotoja. Atsiprašau.

Prakeikimas!

— O... kur jis išėjo? Gal turite telefono numerį? Bandžiau jam prisiskambinti, tačiau tas telefonas išjungtas, o man labai reikia su juo pasikalbėti. Tikrai reikia, tiesiog dabar...

— Palaukite...

Dar su kažkuo pasikalbėjo.

— Atsiprašau, bet negaliu. Mums draudžiama skelbti asmeninius duomenis.

— Juk nesu koks persekiotojas ar lunatikas, sakau tai nuoširdžiai. Tas vyras buvo...

— Atsiprašau...

Atsidusęs pasitryniau akis.

— Gerai... Jei pamatytumėte jį... gal galite paprašyti, kad paskambintų Deniui?

— Būtinai. Kitų taip pat paprašysiu.

— Ačiū.

Šiek tiek nusiminęs padėjau telefono ragelį. Taip ir galvojau, kad šitaip nutiks.

Kas bus, jei nesurasiu? Jei niekada nesugausiu metusiojo man iššūkį? Kas bus, jei niekada nesuseksiu jo ir negalėsiu surikti į akis: „Žinau, kas tu esi! “Juk tada metęs man iššūkį gyvuos ir toliau. O aš turėsiu vykti į Teksasą.

Negaliu pasakyti, kad jaučiausi pavargęs. Ir net ne tai, kad man būtų atsibodę keliauti ar būčiau pageidavęs tupėti namuose, susitikti su Liza ir praleisti paskutinį sakymo Taip mėnesį sąlyginai ramiai. Bėda ta, kad iki šiol nekreipiau dėmesio į dar vieną kelionės aspektą.

Kaina.

Nukakti iki Teksaso nebus labai pigu. Kaip supratau, pirmiausia man tektų nuskristi iki Niujorko, paskui persėsti į kitą lėktuvą iki Ostino, o paskui automobiliu, autobusu arba traukiniu vykti iki Hanto. Už visa tai mokėčiau, kaip įprasta, kreditine kortele.

Aiškiai turėjau per daug kreditinių kortelių. Visa tai dėl tų dosnių pasiūlymų ir pakvietimų, kuriuos žarstė Visa, Barclaycard, American Express ir visokių kitokių kompanijų darbuotojai. Visas jau buvau išnaudojęs. Anksčiau naudodavau kreditines korteles visokiems menkniekiams, pavyzdžiui, su Vegu eidavome užkąsti troškinio su kariu arba išlenkti alaus bokaliuką su Nathanu, Jonu, Benu, Riku ar dar kuriuo kitu draugu, kurie jau suprato, kad uoliai priimdamas visus pakvietimus, atlekiu vos pamojus pirštu. Laikui bėgant... sąskaitos augo . Taipmobilio pirkimas suvalgė visas mano santaupas, o pastaruoju metu ne itin daug dirbau — tikėdamasis, kad tuojau gausiu naują darbo pasiūlymą, vis atidėliojau. Laukiau, kol viskas savaime susitvarkys. Paskui teko sumokėti už Lizos kelionę. Ir dar naujojo automobilio draudimas bei mokesčiai už kelius. Vėliau — traukinio bilietai į Liverpulį. Į Kardifą. Tūkstančio lipdukų spausdinimo išlaidos. Dar prieš savaitę būčiau galėjęs sau leisti keliauti į Teksasą, tačiau atėjo sąskaitos už viešbutį Barselonoje. Maistas. Nuolatiniai pasivažinėjimai taksi ir metro. Skrydis į Singapūrą ir atgal. O dar turėjau švaistyti pinigus tam, kad nuskrisčiau iki Hanto Teksase, mokėti už gyvenimą viešbutyje ir visa tai tik tam, kad pasižiūrėčiau į mažytę ir šiaip jau nedidelio paminklo kopiją, kurį prieš mėnesį ar kelis jau buvau matęs.

Ir ką už visus tuos pinigus gavau? Ką turėčiau parodyti, ką įsigijau už visas pastangas, išlaidas ir paskolas? Jausmą . Pabadykite tai įrodyti teismo antstoliams. Ar tas jausmas buvo vertas šitokios sumos pinigų?

Bėda ta, kad iš pat pradžių laimėjau 25 000 svarų. Tai privertė mane pasijusti labai turtingu žmogumi. Leido tikėtis, kad viskas bus gerai, kad Taip pasirūpins manimi. Tačiau dabar, sėdėdamas prie stalo ir studijuodamas sąskaitas, šitaip nebegalvojau. Atrodė, kad Taip nebeištvers iki sandėrio pabaigos.

Taigi, pasielgiau taip, kaip padarytų bet kuris kitas į skolas įklimpęs žmogus. Įgrūdau visas sąskaitas į stalčių ir išėjau pasivaikščioti. Sausio mėnesį viską pradedu nuo pradžių. Apmokėsiu sąskaitas, kai prisirišiu prie darbo stalo, kur praleisiu savo paskutines gyvenimo dienas. Liko tiktai mėnuo. Kaip nors ištverti dar vieną mėnesį .

Šįvakar prisigersiu. Iki žemės graibymo, kad viską pamirščiau.

Tik bėda, kad teks prisigerti su Polu.

Keliavau į susitikimą su tuo pačiu vyru, kuris paskambino, norėdamas su manimi maloniai pasikalbėti. Iki šiol jis buvo vienintelis, atsiliepęs į pasiūlymą. Buvau prastos nuotaikos. Ir visiškai nenusiteikęs (tikiuosi jis atleis man už tai) susitikti su Polu. Reikėjo pabūti su kuo nors, kas suprastų mane, o ne borderterjerus.

Susitikome Yorkshire Grey kavinėje. Mandagus pokalbis buvo, švelniai kalbant, kažkoks labai jau nenatūralus, tik nemanau, kad Polas tą pastebėjo. Jis leidosi dar į vieną monologą, o aš sėdėjau rūsčiai dėbčiodamas į pašnekovą.

— Mano muzikinis skonis, — pradėjęs pokalbį apie nieką dėstė Polas, — galima sakyti labai įvairus. Labiausiai patinka Sara Braitman. O tau patinka Sara Braitman?

— Tai labai talentinga šou verslo atstovė, — pritariau prislėgto ir pažeminto žmogaus balsu, nors iš tiesų norėjau išrėžti, kad negaliu pakęsti tos dainininkės. Tačiau negalėjau — sutarėme susitikti maloniai pasikalbėti.

— Kiek teko girdėti, kitų metų pradžioje Sara Braitman pradeda koncertinį turą. Gal tave taip pat domina?

Nė velnio. Visiškai nedomina.

— Puikios naujienos, — sumurmėjau.

— Negaliu ja atsižavėti nuo to karto, kai išgirdau Operos fantomą . Nuo tada ir atkreipiau dėmesį į šią dainininkę. Paskui draugai iš Brazilijos atsiuntė jos albumą The Songs That Got Away . Kaip man patiko tos dainos!

Mandagiai sukikenau.

— Galiu paskolinti tau tų dainų kompaktą, jei tiktai nori.

— O, Taip , norėčiau.

— Teko būti keliuose Saros koncertuose. Mačiau ją Edinburge, 1997 metais. Turėjau bilietus septintoje eilėje, dešinėje, visai netoli centro. Buvo fantastiška, nors Sara visą laiką stovėjo kairėje, bet vis tiek puiku.