Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Verslininkai jau kėsinasi ir į šią vietą, — pasakojo Ongas. — Nedaug teliko laukti, ir atims. Dveji metai, o gal tik vieneri. Labai liūdna.

Padėjau žemėlapį į šalį. Ongas pasiteiravo:

— Ar nori pamatyti?

— Taip , — pratariau. — Norėčiau pasižiūrėti.

Ongas mane paleido uoste ir prisakė paskambinti, kai grįšiu atgal. Dar priminė, kad neskubėčiau ir nelėkčiau. Prisėdęs ant masyvaus medinio suolo šalia laivo, kuriuos Singapūro gyventojai žaviai vadina valtelėmis, ėmiau laukti. Sėdėjau, sėdėjau ir dar pasėdėjau. Niekas nevyko. Manęs tai nejaudino. Buvau visiškai atsipalaidavęs ir visiškai laimingas tiesiog būdamas . Mes taip ir sėdėjome — kartu su manimi dar keturi žmonės — tyloje žvelgdami kažkur į tolį ir paprasčiausiai laukdami, kol kapitonas pakvies lipti į laivą. Praėjo trisdešimt minučių, ir pasijutau pilnai pasisotinęs palaimintu buvimu. Kreipiausi į šalia sėdinčią merginą:

— Atsiprašau, — prabilau šiek tiek nustebindamas ją, — ši eilė laukia laivo į Pulau Ubiną, tiesa?

— Taip, tik reikės dar palaukti.

— Ko?

— Lauksime, kol bus pakankamai žmonių. Kol kas esame penkiese. Kad plauktume, turi būti dvylika.

Labai apsidžiaugiau, kad Britanijoje autobusai nesivadovauja tokiu principu. Pabandykite įsivaizduoti, kiek reikėtų laukti, norint atsisėsti į autobusą, važiuojantį į tokį užkampį, kaip Svindonas, jei tektų surinkti dvylika žmonių. Sėdėčiau kelis mėnesius.

Tylėdami laukėme toliau.

Pagaliau, labai džiugiai pastebėjau iš už kampo išsukančius du pagyvenusius vyriškius. Tikriausiai pačiam kapitonui buvo pabodę laukti, tad jis nusprendė pakelti inkarą ir plukdyti tik septynis keleivius.

Pajudėjome rojaus link.

Po dvidešimt penkių minučių jau buvome tenai.

Žengiau iš laivo ant ilgos medinės prieplaukos. Ongas buvo teisus, pasakodamas apie salos natūralų grožį. Iš pirmo žvilgsnio vieta atrodė tarsi visiškai nepaliesta žmogaus. Smėlėtas paplūdimys, vešlūs žali medžiai, krūmai, kelios išklerusios medinės prieplaukos vedančios nuo mažų tvarkingų nameliukų iki mažutėlių, vargiai tinkamų plaukioti jūromis žvejybinių valtelių. Pasukau į salos gilumą kartu su kitais keleiviais. Ėjau, kol pasiekėme medinį drožinėtą ženklą: SVEIKI ATVYKĘ Į PULAU UBINĄ. Sustojau apžiūrėti tą ženklą, kiti mane aplenkė ir dingo iš akių. Likau vienas — aplinkui nė gyvos dvasios. Neįsivaizdavau, kur eiti. Jaučiausi puikiai. Gerai, kaip reta, nes buvau... laisvas. Kur dabar stovėčiau, jei prieš kelis mėnesius nebūčiau pasakęs Taip? Gal sėdėčiau namuose, niūriame bute ir tirštėjant žiemos sutemoms žiūrėčiau kokį serialą per televiziją? Tikrai būčiau ne čia.

Svarsčiau, kur man pasukus, kol pamačiau ženklą APSILANKYKITE TURISTŲ INFORMACIJOS CENTRE, ir dar didžiulę ranką rodančią, kur reikia eiti, tad teliko paklusti. Turistų informacijos centras pasirodė esąs didžiulis medinis pastatas, kuriame tikėjausi rasti gausybę naudingos informacijos ir patarimų, kur eiti ir ką daryti. Deja, įžengęs per duris vidun pamačiau didžiulį, praktiškai tuščią kambarį. Vienoje pusėje stovėjo stalas, už jo durys, tačiau daugiau — ničnieko... Jau nusprendžiau, kad būsiu ne ten papuolęs, bet kaip tik tada pro duris įžengė vyriškis. Netaręs nė žodžio, padėjo ant stalo reklaminį bukletą, pasižiūrėjo į mane ir apsisukęs išėjo pro tas pačias duris. Paėmiau bukletą. Pulau Ubinas: pabėkite nuo viso pasaulio. Kelionė keltu, ir jūs jau rojuje. Buvo ir keli paveiksliukai, tačiau iš esmės, kaip ir visuose reklaminiuose bukletuose, informacijos negausiai.

— Ei, atsiprašau! — gana apgailėtinai šūktelėjau.

Nieko. Pabandžiau dar kartą garsiau:

— Atsiprašau, ar yra kas nors?

Pro duris iškišo galvą tas pats vyras.

— Taip, klausau.

— Chmm... ar turite kokios kitos informacijos apie Pulau Ubiną? Gal daugiau bukletų?

Vyras į mane dėbtelėjo taip, tarsi būčiau jo paprašęs sudainuoti dainelę.

— Ne.

— Ką — visiškai nieko?

— Ne. Tai viskas, ką turime. Tame buklete viskas, ką jums reikėtų žinoti.

Pasižiūrėjau į bukletą. Beveik jokios informacijos. Vos keli paveikslėliai, mažutis žemėlapis ir kelios poetiškos pastraipos.

— Na, gerai, ačiū, — padėkojau ir išėjau lauk. Nusprendžiau, kad šiek tiek keista — pastatė didžiulį namą tik dėl to vienintelio netikusio reklaminio bukleto ir dar pasodino vyrą, kad šis sėdėtų visą dieną ir lauktų kokio nors netyčia užklydusio turisto, kuriam bus galima įteikti tą bukletą. Kažkas panašaus į tai, kaip nusipirkus autobusą naudoti jį vietoje vaikiško vežimėlio.

Jaučiausi dėkingas ir už tai, ką gavau. Ėmiausi skaityti.

GYVENIMAS ULAU UBINE

Čia nereikia jokių žadintuvų — dienos pradžių paskelbia anksti ryte pragydę gaidžiai. Nuo vaisių lūžtančiuose medžiuose suulba paukščiai. Prieplaukoje užverda gyvenimas, o gatvėmis ima burgzti motociklai. Štai taip ramiai ir be jokio lėkimo prasideda salos gyventojų diena.

O, kurgi ne. Tikrai labai rami dienos pradžia. Penktą ryto jus prižadina visa gerkle plyšojantys gaidžiai, paskui užriaumoja motociklai ir šitaip iki pusryčių, jei visa tai ištvėrę nepuolate žudytis. Jei atvirai, tai ir dienos pabaiga nė kiek ne labiau sužavėjo:

Į salą atslenka naktis, ir žmonės eina poilsio. Ore tvyro dyzelinių generatorių zyzimas. Kaip tylūs šmėkščiojantys šešėliai staiga kyla iš lizdų vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai. Tačiau jeigu sugalvosite pasidairyti užvertę galvų aukštyn, atsargiai, nes po kojomis gali rangytis ryškiai žalia bronzinė gyvatė.

Jėzau! Pažadintas nenormaliai anksti, išvargintas motociklų gausmo, vos sutemus turi gintis nuo besikėsinančių nužudyti šikšnosparnių ir gyvačių. Nesistebiu, kad Pulau Ubinas šitiek metų išliko nepaliestas. Kol turistų centras šitaip puikiai reklamuos šį nuostabų gamtos kampelį, nė neabejoju, kad dar daugelį metų jis toks ir išliks.

Norėjau apžiūrėti salą ir nusprendžiau, kad geriausiai būtų išsinuomoti dviratį. Taip ir padariau. Dviračių nuoma užsiimantis vyras atrodė toks susijaudinęs, tarsi niekada anksčiau nebūtų nieko išnuomojęs. Sėdęs ant dviračio, išsiruošiau apžiūrėti tai, ką Ongas buvo apibūdinęs kaip Singapūro rojaus kampelį. Jaučiausi esąs šaunuolis. Lyg koks tyrinėtojas narsiai broviausi į nežinomybę. Myniau mažutėlio dviratuko pedalus.

Nors tėra tik 1,5 kilometro pločio ir 8 kilometrų ilgio, Ubinas laikomas antra pagal dydį Singapūro sala ir, kaip sakė Ongas, vieninteliu tikru kampong, kurio dar neišstūmė prekybos centrai ir Singakoše maitinantys restoranai.

Važiavau nedidele nuokalne žemyn, paskui vingiuotu keliu, kol atsidūriau prieš gana didelę kalvą. Energijos ir atkaklumo minti pedalus užteko, kol pasiekiau beveik pusiaukelę į kalvą. Tada pasidaviau. Buvo gal 35 laipsniai karščio, varvėjau nuo prakaito, o mano trumpikės staiga nutarė leistis į kelionę ten, kur paprastai kiša nagus tik specialistai. Teko sustoti ir susitvarkyti. Atsikvėpęs šokau ant dviračio ir tęsiau kelionę. Ištvėriau gal dar kelis kilometrus.

Ubine gyvena keli šimtai žmonių, kurie yra visiškai priklausomi nuo žemės ūkio ir gal dar vieno kito keisto turisto, sumaniusio išsinuomoti dviratį. Nemačiau nė vieno iš tų dviejų šimtų žmonių. Važiavau pro apleistas fermas, prie apšiurusių trobelių žaidė šunys, tačiau žmonių neregėjau nė vieno. Gal dėl to ši vieta taip patiko Ongui. Gyvendami mieste žmonės beveik mindo vieni kitiems ausis, tuomet tokia sala tikrai gali pasirodyti panaši į svajonę.