Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Daina tęsėsi visą amžinybę. Per visą gyvenimą man nebuvo tekę girdėti tokios ilgos dainos. Bet blogiausia buvo muzikiniai intarpai. Kol jie skambėjo, dainininkas galėjo šiek tiek pašokti. O aš? Viskas, ką galėjau — tai sėdėti. Dar kartą vogčiomis žvilgtelėjau — dauguma žmonių priekinėse eilėse nenuleido akių ne nuo prieš juos besisukiojančio dainininko, tačiau nuo to, kuris sėdėjo scenos gilumoje. Nuo manęs.

Pabandžiau apsimesti nerūpestingu ir trepsėti į taktą, tarsi kažkokiu keistu būdu būčiau turėjęs būti ten, kur netyčia atsiradau, ir pagaliau staiga sulaukiau palaimingos dainos pabaigos. Minia ėmė šėlti, kaip išprotėjusi. Po visą klubą švysčiojo prožektorių šviesos, tarsi kas norėtų įsitikinti, kad gėdingoji mano gyvenimo istorijos dalis visiems laikams įsirėžė į klubo svečių atmintį. Kažkas kažkur suriko, o vienas vyras ėmė reikalauti pakartoti. Dainininkas spindinčiu kostiumu nusilenkė, pakėlęs ranką pamojavo publikai, žengė žingsnį atgal, įtariai dirstelėjo į mane ir išėjo — dingo scenos dešinėje. Prožektorių šviesos prigeso, užgrojo visiškai kitokia muzika, o aš lėtai ir atsargiai atsistojęs pabandžiau nulipti nuo scenos taip išdidžiai, kaip tik galima šitaip įsiveržus į žvaigždės pasirodymą scenoje.

— Deni! — sušuko staiga man už nugaros išdygęs Markas. — Eime! Ką tik paskambino... draugas kviečia mudu užsukti išgerti! Jo namai nuostabūs! Aukštai ant kalno! Pamatysi visą Barseloną! Nagi, eime!

Po pusvalandžio stovėjau balkone pas gerai žinomą Ispanijoje architektą Gasparą ir gėrėjausi po kojomis plytinčia Barselona. Žinojau, kad Gasparas žymus architektas, nes šitaip skelbė ant jo sofos besivoliojantis naujutėlis bukletas. Kad šis vyras ispanas, buvo galima spręsti iš to, kad jis abiejose rankose laikė po didžiulį stiklą vyno.

Mudu su Marku žvalgėmės po nuostabų miestą, o Gasparas tuo metu gamino alyvuoges. Ir visa tai vėl atsitiktinai. Dar vienas pavyzdys, kur gali nuvesti Taip , jei tik atsiduosi jo valiai.

— Deni... — kreipėsi į mane Gasparas — barzdotas ir solidžiai atrodantis vyriškis, — man atrodo, kad kažkur tave esu matęs...

— Tikrai? — nustebau. — Nesu niekada anksčiau buvęs Barselonoje.

— O gal Londone? Visai neseniai lankiausi Londone. Bet ne, tikriausiai mes ten nebuvome susitikę...

— Tikrai nemanau, kad taip galėjo įvykti... — pritariau jam.

Kažkur namuose — didžiuliuose, erdviuose namuose suskambo telefonas, ir Gasparas atsiprašęs pasitraukė.

— Markai... — prabilau ir tas atsiliepė čirptelėdamas. — Neįtikėtina, kad esu čia. Žinai, ką? Supranti, žiūrint paprastai, tiesiog esu kažkokio vyriškio namuose Ispanijoje. Tačiau tikrai jaučiu, kad mane čia atvedė likimas. Nes viskas, ką dariau, tai leidau įvykiams klostytis sava vaga... ir štai, esu čia.

— Privalai leisti įvykiams klostytis sava vaga, — pasakė Markas. — Pasaulis žino, kur eina. Si a T odo — labai galinga frazė.

— O ką ji reiškia tau? Nors mudu abu sakome viskam Taip , tu darai tai šiek tiek kitaip.

— Toks mano požiūris į gyvenimą. Žmonės žiūri keistai, kai sakau Si a Todo... Tada jie klausia, ar sakyčiau Taip ir karui? Ir terrorismo? Visiems blogiems dalykams? Žinoma, ne. Man tiesiog patinka gyventi nusiteikus pozityviai... Nesakau: Karui — Ne . Sakau: Taikai — Taip .

Pažįstami žodžiai. Labai pažįstami.

— Visai neseniai kaip tik šiuos žodžius išgirdau iš kitų žmonių, — pasakiau. — Visai atsitiktinai Londone sutikau taikos gynėjus. Jie prašė, kad padėčiau jiems kovoti už taiką su kreida rankoje... Kai sutikau prisidėti, jie taip ir pasakojo, kad sako taikai Taip , užuot skelbę Karui Ne.

— La casualidad no existe , Deni, — priminė Markas. — Pasaulis žino, ką daro.

Tada į balkoną išėjo Gasparas.

— Atsiprašau, — pasakė jis. — Ruošiuosi didelei parodai. Naujos idėjos. Niekas dar nematė, tad turiu pasirengti. Skambino mano draugas. Menininkas iš Portugalijos, tik gyvena Anglijoje.

— O, ir kurgi?

— Bate.

Susijaudinau.

— Juk tame mieste užaugau, — pasakiau. — Mano tėvai ten dar tebegyvena.

Markas čirptelėjo.

— Nebūna atsitiktinumų! La casualidad no existe!

— Kaip keista! — nustebo Gasparas. — Bet dar kai kas keista... Kai pasikalbėjome su juo apie mano kelionę į Angliją, prisiminiau, kur tave mačiau.

Gasparas žengė artyn.

— Mačiau tave per televizorių.

O, Dieve... Aš taip pat labai tiksliai žinojau, kur jis mane matė. Per devintos valandos žinias rodė reportažą: sėdžiu už vyro spindinčiu kostiumu, o šis dainuoja populiarią Ispanijoje dainą. Gasparas kažkodėl susikaupė, lyg mėgindamas kai ką svarbaus prisiminti...

— Tu darei... Oi, kaip tai vadinama? Na Taip ...

Gasparas ėmė baksnoti ranka lygkumščiuodamasis.

O, Dievulėliau...

Gasparas matė mane per Richard & Judy laidą!

— Bet... kaip tai įmanoma?

— Buvau Londone. Viešbutyje turėjau televizorių.

— Bet tai buvo tik užvakar!

— Taip!

Panele švenčiausia, Marija...

Markas ėmė juoktis. Jis juokėsi, juokėsi ir juokėsi.

— La casualidad no existe! — kvatodamas aiškino. — Viskas susiję! Kartais atsiduriame tokiame taške, kad nė patys nesuprantame, kodėl ir kaip...

Nustebau tai išgirdęs ir prisiminiau Samteną. Juokingas sutapimas. Tai ne šiaip koks vyrukas iš Londono gatvės matė mano patį pirmą pasirodymą televizijoje... tai gerai žinomas architektas — Ispanijoje! Tai vyras, pas kurį svečiavausi tik todėl, kad kitas vyras, kurio niekada anksčiau nebuvau matęs sulaukė skambučio per pasirodymą, kuriame apskritai neturėjau būti (jei ne vakarėlis, tikrai ten nebūčiau ėjęs). Ir tas vyras man ką tik pareiškė... Na ir, kas čia keista?

— Neįtikėtina, kas gali nutikti, — pasakė Markas, — jei tiktai leisi...

Stovėjau balkone, o virš galvos žibėjo milijonai žvaigždžių.

Kitą rytą turėjau kelias laisvas valandas. Vieną nutariau praleisti interneto kavinėje Las Rambias — vienoje labiausiai turistų pamėgtų gatvių. Norėjau kam nors — bet kam — papasakoti apie vakarykštės nakties nuotykius. Nutariau parašyti Džefui ir padėkoti jam, kad papasakojo apie Marką.

Tas trumpas laikas praleistas su Marku mane labai įkvėpė. Šis vyras turėjo pakankamai drąsos, kad leistų gyvenimui tekėti sava vaga. Gavęs niuksą — nusiristi. Plaukti pavėjui. Ir šis vyrukas kažkaip pakeitė mano požiūrį. Supratau, kad Taip priimdavau, lyg jie būtų nusiteikę prieš mane. Lyg jie būtų kliūtys, kurias reikėjo įveikti. Lyg Taip būtų kažkas tokio, dėl ko man galėtų nepasisekti. O iš tiesų, tai tiesiog gyvenimo dalis. Jei elgsiuosi su Taip, kaip Markas, jie taps gyvenimo dalimi.

Dabar man atrodė, kad Maitrėja ne pats svarbiausias, jis tik atitraukė dėmesį. Apšviestuosius galime sutikti kasdien — jei tik apsidairysime. Paprasti dalykai gali atrodyti stebuklingi.

Į interneto kavinę patraukiau dar dėl vienos priežasties. Kai ką reikėjo patikrinti. Kai ką pamačiau žurnale. Kažką, kam anksčiau leidau įvykti...

Radau tą žurnalą viešbučio laukiamajame šį rytą. Žurnalas, kaip žurnalas — mada, muzika, sportas, kelionės, viskas kaip įprastai. Nelabai domėdamasis perverčiau, tačiau vienas dalykas tikrai patraukė mano dėmesį. Pastebėjau sakinį, kurį reikėjo išsiversti ir patikrinti. Kai patikrinsiu, jau teks neatidėliojant veikti...