Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Holą, Markai! — staiga iš kažkur aukštai nuskambėjo šūksnis. Pakėlęs galvą pamačiau augalotą, nuplikusį vyriškį persisvėrusį per atvirą langą, mojuojantį Markui.

— Holą , Emilijau! — atsakė Markas, ir mudu nė kiek nelėtindami greičio lėkėme toliau. Prasigrūdome per aikštę, kur traukdami cigaretes paaugliai elektroniniais klavišiniais grojo eksperimentinę muziką. Sienos buvo išvarpytos kulkų, kurios, kaip sakė Markas, — sustojome vos menkai akimirkai — pasilikę nuo pilietinio karo laikų.

— Barselona, mano nuomone, pats šauniausias miestas, — pareiškė Markas. — Iki šiolei čia gyvenau. Dabar persikėliau į Italiją, tokį ramų kaimelį, bet Barselona visuomet liks mano namais... tai ypatinga vieta... Viduržiemio jūros miestas Europoje.

— Ei, Markai! — iš aukštai nuskardėjo dar vienas balsas ir sveikindamasis pakėlęs ranką Markas vėl čirptelėjo.

— Ar esi anksčiau buvęs čia? — paklausė manęs.

— Niekada, — atsakiau. — Bet man patinka...

Tada vėl pasikartojo tas pats — kažkas persisvėręs per langą trečiame ar ketvirtame aukšte pašaukė Marką vardu... tada man paaiškėjo. Markas čirpsėjo tik eidamas pro gyvenamus rajonus... ten, kur per atvirus žmonių butų langus galėjo sklisti garsas. Jis čirpsėjo draugams. Žmonės jau pažįsta jo čiulbėjimą — tai tarsi būdas pasakyti, kad jis grįžo į miestą.

Pabandžiau sučirpsėti ir aš. Pavyko gana apgailėtinai. Markas nusijuokė ir jau ketino kažką sakyti, kai gatvės gale išgirdome kažką šaukiant. Pažiūrėję išvydome dar vieną mojuojantį Markui. Žmogelis išgirdo čirpsėjimą, tik nespėjo laiku pamoti. Vos nepražiopsojo mūsų. Paskubomis sumurmėjęs, kad tuojau sugrįš, Markas nubėjo gatve atgal ir trimis ar keturiais galingais šuoliais pasiekė gale gatvės stovintį namą ir įlindo vidun per langą, iš kurio mojavo. Po minutėlės išlėkė pro priešais stovinčio namo duris ir kaip niekur nieko patraukė manęs link. Atrodė šiek tiek keista.

— Taigi, — pasakė, — keliaujame toliau.

— Markai, — paklausiau, — tu ką tik įlipai per langą viename pastate, o išėjai visai iš kito...

— Taip , — kuo ramiausiai, tarsi nieko ir nebūtų įvykę atsakė tas, — turėjau pasisveikinti su draugu.

Kitas draugas, pas kurį reikėjo užeiti, turėjo antikvarinių prekių parduotuvę, užsislėpusią kažkurioje mažoje gatvelėje. Draugo vardas buvo Oleosas. Jis visiškai nekalbėjo angliškai, tačiau atrodė džiūgauja girdėdamas Marką čirpaujant. Oleosas energingai paspaudė man ranką ir galiu tik spėlioti, kad paskui Markas pasakojo, kodėl esu Barselonoje, nes girdėjau vis kartojant Si a Todo! dar ir dar kartą. Paskui, nulėkęs parduotuvėn, Oleosas paėmė tris senovines taures ir butelį viskio. Prašluostęs nuo taurių dulkes, pripildė jas ir įteikė kiekvienam.

— Si a Todo! — pasakė.

— Si a Todo! — pasakė Markas.

— Si a Todo! — pasakiau ir aš.

Jaučiausi patenkintas savimi.

Po valandos jau buvome nusitrenkę į ankštą, tačiau jaukų barą senamiestyje. Nuostabu, tačiau visi — lankytojai ir baro darbuotojai — sveikino Marką, Barselonos Taipžmogį , užėjusį vidun. Gal jis buvo koks slaptas hipnotizuotojas.

Išgėrus viskį antikvarinėje parduotuvėje, prie mūsų prisidėjo pats Oleosas, jo šuniukas Mervinas, fotografas iš Vokietijos Jonas ir ispanų aktorė vardu Izabelė, atskubėjusi tiesiog iš filmavimo aikštelės, kur baigė filmuotis dar viename epizode iš televizijos dramos šiek tiek liūdnai skambančiu pavadinimu: Koks tu skausmingas, mano gyvenimo mieste!

Markas jiems dar kartą paaiškino, ką veikiu Ispanijoje, ir visi, rodės, tuo džiaugėsi.

— Tai tu tiesiog pagalvojai, Taip, vykstu į Barseloną? — klausinėjo Izabelė. — Būtent Taip?

— Labai panašiai.

— Todėl, kad tavo sutiktas vyrukas pažinojo Marką?

— Aha.

— Ir tu pasakei Markui, kad atvyksti su juo pasimatyti?

— Teisingai. Ir Markas pasakė Taip.

— Tada sėdai į lėktuvą ir atskridai čionai? Tokį kelią, į Ispaniją? Susitikti su nepažįstamuoju?

Gūžtelėjau pečiais.

— Taip. Tai keistas sutapimas. Vyras, kurį sutikau tik todėl, kad pasakiau Taip naujam darbui, buvo prieš kelis metus sutikęs Marką ir pasirodė, kad jis taip pat sako tik Taip!

— La casualidad no existe, Deni, — pasakė Markas. — Atsitiktinumai neegzistuoja! Si a Todo! Tai vienintelis kelias!

— Si a Todo, — sušuko Oleosas, ir visi pakėlė taures.

— Labai gerai sakyti Taip, — pareiškė Izabelė. — Viskam Taip!

Buvome nedidukė laimingų žmonių grupelė, jaučiausi neįtikėtinai šiltai priimtas. Ta šiluma netgi sklandė ore. Šiluma, skirta man, tačiau užvis labiausiai — Markui. Man pasirodė, kad jis vienas tų žmonių, kurie šiame gyvenime spinduliuoja be galo patraukliu optimizmu. Atrodė, jog šio vyruko nekamuoja jokios bėdos. Jis mylėjo gyvenimą. Rodės, kad gyvenimas jam atsilygina tuo pačiu. Gali būti, jog jis taip gerai jautėsi todėl, kad žinojo, kas jam svarbu — sąrašo viršuje buvo draugai.

Norėjau daugiau sužinoti, ką jam reiškia sakyti Taip.

— Markai, ar galėčiau tavęs kai ko paklausti... supranti... apie Si a Todo? — pasiteiravau. — Kaip tai paveikė...

Tačiau Markas nesiklausė.

— Deni! — sušuko jis. — Kiaušinis!

Ką?

— Štai, paimk...

Marko rankose iš kažkur atsirado kiaušinis. Na, nemanau, kad vyrukas jį padėjo — greičiausiai išsiėmė iš kišenės.

— Kiaušinis? — nustebau.

— Štai! Tau!

Sudaužęs kiaušinį į stalą, dar kiek pasukiojo delnuose ir vienu gražiu judesiu nulupo visus lukštus.

— Kiaušinis tau!

Nežinojau, ką besakyti. Nedažnai sutiksi vyruką, kuris vos spėjus susipažinti iš kišenės trauktų kiaušinius ir luptų juos man.

— Si a Todo, — pakartojo dar kartą. — Paimk kiaušinį!

— Paimti kiaušinį?

— Paimk kiaušinį!

Galėjau tik įsivaizduoti, kad tai kokia sena ispaniška tradicija, ir atsisakymas paimti kietai virtą ir dar nuluptą kiaušinį reikštų mirtiną rasinį įžeidimą. Paėmęs kiaušinį, iškėliau jį ir parodęs sėdinčiai už baro merginai, pareiškiau:

— Priimu kiaušinį!

Po tokio pareiškimo susigrūdau visą kiaušinį į burną.

— Tokia ispaniška tradicija? — paklausiau Jono dar bekramtydamas.

— Ne, — atsakė šis. — Markas kartais mėgsta suvalgyti kiaušinį.

— Eikš! — pasakė Markas. — Tęsime toliau... Si a Todo , Deni, dabar keliausime dar kai kur... į tokį vakarėlį naujame klube. Turiu mudviem pakvietimus.

— Puikumėlis! — pasakiau. Vakarėlis! Išskirtinio naktinio klubo atidarymas naujamadiškame, nublizgintame mieste! Mane užliejo nauja viltis. Tikrai, štai ką reiškia būti Taip žmogumi. Markas žinojo tai, o dabar žinau ir aš.

— Na, eime!

Taigi mudu su Marku palikome kitus prie baro ir patraukėme ieškoti naujo vakarėlio. Nors kartą persekiojau Taip nebe vienas... dabar sakiau Taip kažkieno kito ištartam Taip . Tai jau Taip kvadratu!

— Ei, Markai, — mudviem einant aikštele, kur vyrukas su ratukinėmis pačiūžomis išdarinėjo kažką panašaus į Tai či. — Gal galėtume pasikalbėti apie Taip sakymą... nes štai jau pora mėnesių, kaip su viskuo sutinku. Viskas kuo puikiausiai, tačiau būta ir nuosmukių... dariau tai, ko verčiau jau niekuomet nebūčiau daręs...