Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Žvilgtelėjau į Džimą tikėdamasis, kad pasakys: Stop , tačiau jis to nedarė. Tik spoksojo. Net operatorius nustojo žiūrėjęs per objektyvą ir susiraukęs žvelgė į mane. Stojo visiška tyla. Buvo girdėti tiktai baks-bakst-bakst — pakvaišęs vyrukas baksnoja vienuoliui ranką.

— Deni, — galop prabilo Samtenas. — Turėtum kai ką žinoti.

Sulėtinau tempą.

Vienuolis pažvelgė man tiesiai į akis.

— Esu labai žiaurus žmogus, Deni... ir supykstu gana greitai...

Nustojau kumščiavęs.

— Tai... — pasakiau, — gal papasakokite man apie centrą...

— Ar tinka, Džimai? — paklausiau. — Manau, kad Samtenas šiek tiek susierzino.

— Gal ir taip, Deni, bet atvirai kalbant, norėjau, kad mestum jam intelektualinį iššūkį. Supranti? Patikrintum tikėjimo tvirtumą, o ne... kumščiuotum jį.

— O...

Samtenas, žinoma, juokavo sakydamas, kad jis labai žiaurus žmogus. Taip jis išsisuko iš labai keblios situacijos.

Filmavimo diena baigėsi, ir komanda ėmė rinktis įrangą. Manęs laukė kelionė su Džefu ir Robinu atgal į Londoną. Norėjau kuo skubiau pasikalbėti su Samtenu apie kai kuriuos dalykus. Pamačiau jį atsisukusį į tvenkinį ir vos atsispyriau pagundai priėjus patapšnoti per petį. Vis tik pagalvojau, kad jau pakankamai prisitapšnojau.

— Samtenai, — kreipiausi į vienuolį. — Ar galėčiau paklausti? Asmeniškai?

Nežinau, kodėl pridėjau, kad asmeniškai. Mudu ir taip stovėjome vienu du. Samtenas įtariai pašnairavo į mane.

— Neketini daugiau kumščiuotis? Ką?

— Ne, kumštynės baigtos. Labai dėlto atsiprašau. Pažadu daugiau nekumščiuoti nei tavęs, nei jokio kito vienuolio. Suprantu, kad užsipulti tokius gerbtinus asmenis yra visiškai neatsakingas žingsnis.

Samtenas neskubiai linktelėjo ir pamojo, kad eičiau paskui jį vidun. Galų gale pasiekus duris, jis stumtelėjo jas, kad atsidarytų, ir atsivėrė saulės šviesos užlietas kambarys.

— Užkaisiu virdulį, — pasakė ir pasikėlęs aukštyn drabužį, nusiavė batus. Šiek tiek nustebau. Tai buvo didžiuliai, sunkūs kalnų batai. Nesu visiškai tikras, ar tai keista. Gal kalnų batai yra vienuoliams įprastas apavas. Manau, kad tikėjausi išvysti porą minkštų mokasinų, gal porą lengvų sandalų, bet ne... Kalnų batai. Po vienuolio drabužiu. Man dingtelėjo, kad galbūt Samtenas yra ekstremalios vienuolystės šalininkas. Gali būti, kad turi kur nors pasislėpęs sklandytuvą.

Vienuolis užkaitė virdulį ir atidarė šaldytuvą.

— Ar geri balintą arbatą?

— Taip.

— Gerai. Oi... galėčiau pasiūlyti tik juodos arba su jogurtu.

— Chmmm... O kokio skonio jogurtas?

Samtenas pasilenkė dar kartą ir dirstelėjo į šaldytuvą. Atsitiesė.

— Braškių.

Pasvarsčiau.

— Tada, prašyčiau juodos arbatos.

Samtenas atnešė arbatą ir prisėdo ant kėdės greta manęs. Įsitaisė kėdėje ir draugiškai nusišypsojęs linktelėjo galva, kad galiu dabar kalbėti apie tai, kas man neduoda ramybės.

Nežinojau, nuo ko pradėti. Bet vis tiek pradėjau.

— Samtenai, kai buvome pilies požemyje, šiek tiek užsiminėme apie... Maitrėją.

Samtenas palingavo galva.

— Tai... norėčiau žinoti... kas jis? Nes man teko... girdėti apie šį vyrą.

— Maitrėja yra meilės Buda. Jis yra didžiausias pasaulio mokytojas.

— Gerai, bet... labai norėčiau sužinoti... ar gali būti, jog visai neseniai sutikau jį autobuse.

Pasakiau ir susigūžiau. Gal per greitai išklojau tai, kas man rūpėjo. Bet, rodos, Samtenui tai nė kiek nerūpėjo.

— Na... Manau, kad visai įmanoma. Kodėl klausi?

— Nes, gal ir ne visai tiesiogiai, bet būtent todėl esu čia ir kalbuosi su jumis. Tai pirmasis mano parengtas televizijos reportažas. Aš nesu televizijos laidų vedėjas. Kai man pateikė šį pasiūlymą, užuot atsisakęs ar ėmęs išsisukinėti, kad nemoku, negaliu, niekada nesu šito daręs... pasakiau Taip . Tą pasiūlymą gavau tik todėl, kad buvau vakarėlyje, kuriame dar prieš šešis mėnesius nė nebūčiau atsidūręs. Priėmiau man pasiūlytą galimybę. Daug galimybių. Jeigu tikėtume tais keliais žmonėmis, kuriuos sutikau, šitaip nutiko tik todėl, kad autobuse sutikau Maitrėją.

Samtenas linktelėjo tarsi suprastų mano žodžius. Perkratęs galvoje savo žodžius, nutariau, kad tikriausiai nesuprato.

Paskui ir pats Samtenas pareiškė:

— Nesu tikras, kad teisingai tave suprantu.

Na, tada viską ir išklojau. Paaiškinau nuodugniai. Išdėjau apie tai, kaip anksčiau gyvenau gana negatyvų gyvenimo būdą. Apie tai, kaip kasdien pasitaikančioms galimybėms sakydavau Ne ir išsigandau, kad tai ir bus viskas, ką tedarysiu. Apie tai, kaip pradėjau gailėtis, nes net nesuvokiau, kiek daug praleidau. Ir apie tai, kaip vieną vakarą autobuse, važiuojančiame į Ist Endą, nepažįstamasis pasakė sakinį, kuris viską pakeitė. Tokį paprastą ir nesudėtingą sakinį skelbiantį akivaizdžią tiesą, kad pagalvojau, jog reikėtų juo vadovautis gyvenime. Dažniau sakyk Taip . Ir dar papasakojau Samtenui, kad būtent tai ir bandau daryti — dažniau sakyti Taip. Ir kaip pasimokiau iš to. Gyvenu linksmiau. Ir... geriau... gyvenu.

Samtenas apgalvojo mano žodžius. Būdamas šalia jutau tiesiog slegiančią tylą, tačiau atrodė, kad taip ir turi būti. Pagaliau vienuolis nusišypsojo, o po akimirkos ir prašneko.

— Panašu, kad tu jau radai savo kelią į nušvitimą.

Komanda baigė viską pakuoti ir prieš ilgą kelionę namo šiek tiek užkandžiavo. Džefas čiaumojo salierus, o Robinas bandė surasti tualetą.

Mudu su Samtenu vaikštinėjome po pilies apylinkes ir kalbėjomės apie Taip . Vis dar buvo saulėta ir, išskyrus vieną keistą, į miestelį ar iš jo dviračiu važiuojantį vienuolį, buvome vieni.

— Kas, mano manymu, yra labai įdomu, — dėstė Samtenas, — tai mintis apie visišką atsidavimą kitų valiai, kai leidi, tavo vadinamosioms Taip progoms rodyti tau kelią. Nes iš tiesų, mes tikrai ne kažin kiek tevaldome situaciją. Tai tik mitas. Gyvenime gali nutikti bet kas.

— Pavyzdžiui, tu — susižeidei nykštį.

— Būtent. Nežinojau, kad taip atsitiks.

— Ne, ir aš nežinojau.

Na, šito gal ir nereikėjo sakyti.

— Bet susižeidžiau ir teko su tuo susitaikyti, priprasti. Jei tikime, kad aukštesnės jėgos, apšviestieji ar apaštalai, padeda mums dvasiškai tobulėti, tai pradedame žiūrėti į gyvenimą visai kitaip. Ir, manyčiau, gyvenimas ima atrodyti šiek tiek stebuklingesnis. Kiekvienas atsitikimas atrodo kaip galimybė pasimokyti. Tampame atviri viskam, kas benutiktų, bloga ar gera. Nes viskas, kas atsitinka su mumis, yra būdas tapti išmintingesniais ir pažengti dar toliau nušvitimo link. Jei nespėji į autobusą, tai tampa galimybe pasimokyti. Jei susergate — atsiranda proga išmokti šį ta nauja, pavyzdžiui, užuojautos.

— Ko išmokai susižeidęs nykštį?

— Turbūt svarbiausia, ką supratau, kad reikia neskubėti, kai lipi laiptais žemyn.

Nusikvatojau.

— Jei rimtai, tai... susižeidęs nykštį negalėjau dirbti, tad turėjau daugybę laiko meditacijoms. Labai vertinga galimybė.

— Geras posūkis.

— Ačiū.

— Turėtum dažniau susižeisti nykštį.

— Nemanau, kad tai išeitų į gera.

Radę suolelį atsisėdome.

— Tikiuosi, kad čia kažkas panašaus į tai, kai supranti, kad matematika — visai ne tau, ir tampi puodžiumi, — svarsčiau. — Nors ir negalėjai mokytis universitete, bet tai tik į gera? Tai suteikė galimybę daryti tai, kas tau išties rūpėjo.