Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Manau, Taip , — atsakiau spausdamas jam ranką. — Jei tik toks dalykas iš viso yra. Tai čia toji vieta?

Stovėjome šalia Dobroido pilies — įspūdingo dydžio, tačiau visai draugiškai atrodančios miškų ir medžių apsuptyje. Pilis buvo pastatyta 1865 metais ir turėjo simbolizuoti vyro meilę žmonai, tačiau reikalai pakrypo ne itin gera linkme. Jis buvo turtingas malūnininko sūnus, o ji — beturtė darbininkė. Vargšas vaikinas be galo pamilo merginą, o toji pareiškė, jog tekės už jo tik tada, kai šis pastatys jai dovanų pilį. Didžios meilės vardan jis Taip ir padarė. Pilis merginai nelabai patiko. Ji persikraustė gyventi į mažą namuką šalia pilies. Vyrukui vos neplyšo iš skausmo širdis, o mergina pasimirė paskendusi alkoholio liūne. Matyt, neatsitiktinai gana greitai kažkas išrado tokį patogų daiktą kaip dovanų čekiai.

— Taigi, — prabilo Džimis, — štai ko ketiname imtis...

Jis pasivedėjo mane į šalį.

— Jau apžiūrėjau šią pilį — yra kelios labai vaizdingos vietos. Turėtų būti nesunku. Tai va, ką darysime: nufilmuojame tave atvažiuojantį, paskui filmuojame, kaip susitinki su keliais vienuoliais, o paskiausiai — tave išvykstantį.

— Gerai. Atrodo, tikrai nieko sunkaus.

— Taip. Viskam teprireiks kokių šešių ar septynių valandų.

— Oho.

— Anksčiau daug filmavaisi televizijoje?

— Ne, tai pirmas kartas.

Džimas šiek tiek išbalo.

— Aišku. Na, tada užtruksime gal devynias ar dešimt valandų. Robinas tau trumpai papasakos, kaip viskas vyks, o Džefas pritvirtins mikrofoną.

— Iš esmės, — prabilo Robinas, vyrukas su kepurėle nuo saulės ir superdidvyrio smakru, — norėtume, kad įsijaustum į budisto vienuolio kailį. Atrask, kas budizmas yra tau. Kuo gyvena vienuoliai? Ir dar, mums reikia suprasti, ką jie čia veikia: kokie kursai, ko galima išmokti, kokius žmones galima tikėtis sutikti. Gerai skamba?

— Taip. Tik parodykit man vienuolį, ir imamės reikalo.

Darbo griebėsi garso operatorius Džefas. Patraukęs megztinį žemyn, lipnios juostos gabalu prilipino mikrofoną man prie krūtinės.

— Gerai, lygi krūtinė, — pasidžiaugė. — Nereikės paskui pešioti plaukų.

— O, tai čia LikBePlaukų preparatas, — paaiškinau, tačiau Džefas tik nusijuokė. Nemanau, kad patikėjo.

— Gerai, — pasakė Robinas. — Sutarėme dėl susitikimo su... — kiek patylėjo, — Samtenu.

— Kas tas Samtenas?

— Žmogus. Stovykloje jis vienas svarbiausių vienuolių. Yra atsakingas. Samtenas sutiko bendrauti su tavimi.

— Puiku.

— Gal iš pradžių pasivaikščiok aplinkui, susipažink su vietove.

Dobroido pilį 1995 metais už kelis šimtus tūkstančių svarų nusipirko vienuoliai. Iš pilies tebuvo likę vieni griuvėsiai. Vienuoliai nusprendė čia įsteigti centrą — Losang Dragpa centrą, kuriame būtų vedami pigūs kursai, mokymai ir meditacijos visiems, kurie nutaria, kad jiems to reikia. Labai nesavanaudiškas požiūris — visas atlygis, kurio pageidavo vienuoliai, tai pagalba pilies atstatymo darbuose. Bet kuriuo metų laiku, bet kuris, norintis prisidėti, buvo džiugiai sutinkamas. Jei norite nuveikti ką nors reikšminga — nuoširdžiai rekomenduoju šią vietą.

— O, — šūktelėjo staiga iš kažkur man prieš nosį išdygęs vyrukas. Buvo nusiskutęs galvą ir vilkėjo ilgu raudonu rūbu. Spėju, tai buvo vienuolis. — Sveikas.

— Sveiki, — pasisveikinau ir aš. — Graži vieta.

— Ačiū. Ar tu su tais žmonėmis iš televizijos?

— Taip .

— Sveiki atvykę, — pasakė vienuolis ir patraukė kartu su manimi.

Vienuolio vardas buvo Liamas. Jam patiko ši pilis.

— Šioje vietoje galima atrasti vidinę ramybę, — pasakojo eidamas šalia. — Atvykti čia gali bet kas, nereikia net būti budistu. Gali paprasčiausiai atvažiuoti ir atsikratyti neigiamų minčių. Mes norime, kad pasaulyje būtų kuo daugiau taikos ir laimės.

Vaikštinėdami aplinkui pilį, mudu su Liamu dar daug ką aptarėme. Pagaliau, radę suolelį, prisėdome.

— Mokome čia tokių dalykų... supranti... kad turėtume vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, — aiškino Liamas. — Gyventi taip, tarsi ši diena būtų paskutinė mūsų gyvenime. Na, gal per stipriai pasakyta. Pabandysiu kitaip. Ką noriu pabrėžti — turime nuolat prisiminti, kad šiandien galime mirti.

Išpūčiau akis. Liamas susimąstė.

— Turbūt skamba dar baisiau, tiesa? Tai reiškia, kad turime suprasti, jog yra reali galimybė, kad galbūt šiandien mirsime.

Pakėlęs pirštą aukštyn dar pridūrė:

— Turiu galvoje, galime ir nemirti, bet... visko gali būti.

Jei atvirai, tai nuo šių žodžių man nė kiek nepalengvėjo, tačiau vienuolis jau užsivedė pasakoti. Dabar kalba pakrypo egzistencializmo link.

— Abu teiginiai — kad šiandien galime mirti ir kad galime nemirti — yra visiška tiesa. Tačiau daug vertingiau sakyti, kad galime mirti , nes tuomet imame vertinti kiekvieną akimirką.

— Tai skamba šiek tiek grėsmingiau, — pasakiau. Ir taip buvo iš tiesų. Tiesą pasakius, aš ir taip vertinu kiekvieną akimirką. Nuo šiol, matyt, teks vertinti akimirkas pasislėpus po lova.

— Gal ir tiesa. Tačiau reikalas tas, Deni, kad labai lengva pamiršti ir nusiraminti. Samtenas sako, kad akistata su mirtimi verčia mus labiau atsiverti, ir, nors ir keista, tuomet jaučiamės gyvesni. Pasivaikščiokime dar čia...

Paskui valandą ar pusantros Richard & Judy komanda filmavo, kaip su vienuoliais kapoju salierus, su vienuoliais plaunu tualetus, su vienuoliais vaikštinėju po sodus ir bendrai išdarinėju visokius vienuoliškus pokštus. Man buvo linksma. Skustagalviai vienuoliai priėmė mane ištiestomis rankomis. Pamažu vis labiau įsimylėjau jų gyvenimo būdą. Sunku paaiškinti, bet visi jie kažkaip... švytėjo. Vienuoliai buvo laimingi. Ir pailsėję. Mane išmokė medituoti, o paskui pavaišino prašmatniais pietumis ir išpasakojo viską apie tai, kuo jie tiki.

Pagaliau direktorius paskelbė pertrauką.

— Ar nufilmavote tai, ko norėjote? — paklausiau.

— Taip , puiku, — pasakė Džimas. — Bet mus reikia kai ko daugiau.

Energingai palinksėjau galva.

— Ko dar jums reikia?

— Pats dar nelabai žinau... tik va... kol kas viskas atrodo per daug... gerai .

— Bet vienuoliai tokie ir yra. Gerumas būdingas vienuoliams. Ypatingai budistų vienuoliams. Jie pagarsėję savo gerumu.

Tai tikra tiesa. Labai jau retai išgirsite, kad budistų vienuolis bandė pagrobti žmogų, ar, pavyzdžiui, atimti iš pensininko automobilį. Tai viena pagrindinių budistų vienuolių savybių — jie absoliučiai ir visiškai negalėtų nuvaryti pensininko automobilio. Pavadinčiau tai silpnybe.

— Vienuoliai geri, tiesa, — pritarė Džimas, — bet man atrodo... na... kad tu jau beveik dabar pasiryžęs tapti budistu.

— Bet juk labai miela religija!

— Taip , bet... matai kas yra... jei tu nuspręsi, kad budizmas ir yra tavo kelias, tai turbūt nebeliks jokios prasmės filmuoti epizodus su tavimi. Tu jau būsi apsisprendęs. Manau, tau reikia pažvelgti į jų gyvenimo būdą giliau, gal... parodyti juos kitu kampu.

— Gerai, — pasakiau nusprendęs rasti kokį nors sprendimo būdą. Taip man suteikė šią progą. Nė neketinau jos sugadinti.

— Palieku tave pagalvoti, — pasakė Džimas ir nuėjo daryti kažką svarbaus.

Mudu su Džefu valgėme sausainius. Sakė, kad jis taip ir įtarė, jog esu alkanas — stovėdamas beveik už dešimties metrų per savo ausines girdėjo, kaip mano skrandis grojo maršus.