Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Turiu pabandyti parodyti vienuolius kitu kampu, — svarsčiau balsu. — Giliau panagrinėti juos. Kaip man tą padaryti?

Atsikandęs sausainio, Džefas susimąstė.

— Galėtum šiek tiek paerzinti juos, sukelti kokių problemų, — galop nusprendė.

— Paerzinti vienuolius?

— Pasistengti išvesti iš kantrybės. Šie vienuoliai turėtų būti ramiausi žmonės pasaulyje. Pažiūrėk, gal pavyks kokį vieną supykdyti. Televizijoje atrodytų puikiai.

— Manai, kad turėčiau supykdyti vienuolį? — pakartojau negalėdamas patikėti. — Niekada nepavyks! Jie per daug atsipalaidavę!

— Na... galėtum pabandyti. Redaguojant būtų ką veikti. Supranti... suteiktų šiek tiek prieskonio. Galėtum atskleisti tamsiąją vienuolių pusę.

— Bet juk vienuoliai neturi tamsiosios pusės. O gal turi?

Galiu sąžiningai prisipažinti, jei dėl ko ir jaučiausi nejaukiai, tai dėl šito. Galų gale, Robinas patarė įlįsti į vienuolio kailį, o ne taršyti jiems kailius. Ir vis dėlto — tai televizijos profesionalo pasiūlymas! Be to, žinau, ko čia atvykau, ir visai nenoriu vaidinti primadonos, tad linktelėjęs pasakiau, kad tai gera mintis. Ką jau ten gera. Tai buvo vienintelė idėja.

Gana nenoriai, tačiau ėmiausi ieškoti būdo, kaip galėčiau užrūstinti budistą.

Vaikštinėjau po apylinkes svarstydamas, kaip galėčiau veikti toliau.

Vėliau teks susitikti su Samtenu, visiškai nenorėčiau, kad jis galvotų apie mane kaip apie kokį kitamanį vienuolių erzintoją. Staiga pastebėjau tvenkinuką. Jei jokios priemonės nepadėtų, visada galiu įstumti vienuolį į tvenkinį. Gal ne — atrodytų per daug grubu. Man pasirodė, kad būtų gėda, jei kada nors, tolimoje ateityje, kokie nors jaunuoliai, nutarę pasekti mano pėdomis ir duoti Taip įžadus, viso labo prisigertų ir įstumtų į tvenkinį kelis vienuolius.

Įkvėpimas kažko vis neaplankė. Vaikštinėjau vos bepavilkdamas sunkias tarsi švinines kojas.

— Vėliau susitinki su Samtenu? — pasiteiravo ant suolelio sėdintis vienuolis.

Ketindamas apsiraminti, prisėdau ir aš.

— Taip, — pasakiau. — Manau, kad taip.

— Oi, kaip puiku. Tau labai pasisekė. Jis nuostabus. Tu jį tikrai pamilsi. Tai nuostabus žmogus.

— Tikrai?

— Taip, jis nuostabus.

— Kodėl?

— Kodėl? Nes nuostabus . Kai jis kalba su tavimi, pasijunti taip, tarsi būtum vienintelis žmogus pasaulyje. Tai pats dvasingiausias žmogus, kokį tau kada teko sutikti. Jis tiesiog viską žino. Gali klausti bet ko — viską paaiškins. Ir toks kantrus, kad galėtų būti pavyzdys visiems, su kuriais susitinka.

— Skamba tikrai šauniai, — pasakiau nuoširdžiai tikėdamas tuo, ką išgirdau.

Staiga per langą, mums už nugaros šūktelėjo Džimas:

— Deni! Ar pasiruošęs?

Parodžiau ranka, kad taip, ir pabandžiau susikaupti.

— Tai... — kreipiausi į šalia sėdintį vienuolį, — aš čia pagalvojau... na, tai nieko nereiškia, tikrai... bet, kas gali suerzinti tokius kaip jūs?

Vienuolis giliai įkvėpė per nosį ir susimąstė — galvojo ilgai.

— Karas, — galop pareiškė.

— Karas? — pasitikslinau.

— Karas, — patvirtino jis ir atsisukęs veidu į mane dar susiraukęs palingavo galva.

O, Jėzau. Jei norėdamas suerzinti vienuolį turėsiu pradėti kokį suknistą karą, tai manęs laukia tikrai ilga diena.

— Gerai, Deni, — pasakė Robinas, — Samtenas dabar jau pasiruošęs tave priimti. Mes iš jo tik paimsime trumpą interviu, gerai?

— Gerai, — patikinau. — Aš pasiruošęs.

Džefas man mirktelėjo ir parodė aukštyn iškeltus nykščius. Paskui į kambarį įėjo aukščiausias pasaulyje vienuolis. Nusišypsojęs paspaudė man ranką.

— Mano vardas Samtenas, — prisistatė.

— Oho, — nuoširdžiai nustebęs tepratariau. — Jūs esate aukščiausias pasaulyje vienuolis! Turėtumėte būti vienuolių karalius!

— Ačiū, — pasakė Samtenas mano žodžius supratęs kaip komplimentą, nors aš tik pasakiau tai, kas buvo aišku kaip ant delno, gryniausias faktas. — Kodėl mudviem neprisėdus poilsio kambaryje ir nepaplepėjus?

Samteno balsas skambėjo taip, kad viskas, ką jis besakytų atrodė kupina ramybės ir žavesio. Jei šis vienuolis būtų pasakęs: „O kodėl gi nepririšus tau prie veido kumpio ir neatvedus į butą vilko?“, būčiau lygiai taip pat atšovęs: „Tikrai? Žinoma!“

Kol filmavimo komanda statė kameras ir mikrofonus, padariau, kaip ir siūlė Samtenas — susėdome pilies poilsio kambaryje paplepėti. Nuoširdžiai žavėjausi Samtenu. Jo veidas buvo mielas, su apvaliais akinukais ir tvarkingais, trumpai kirptais plaukais. Šypsena, rodės, niekada nenyksta nuo veido.

— Turiu jus perspėti, — pasakiau, — kad niekada anksčiau šito nedariau. Galiu privelti kokių nesąmonių.

— Viskas bus gerai, — nuramino mane Samtenas, ir patikėjau juo.

— Ar kada anksčiau matėte kurią nors Richard & Judy laidą? — pasiteiravau.

— Ne, — atsakė pašnekovas. — Čia neturime televizorių. Bet ši laida mums į gera. Gyvename iš aukų ir padedami žmonių, kurie atvyksta mūsų aplankyti. Užuot mokėję mums už nakvynę, žmonės gali pagelbėti darbu. Pavyzdžiui, elektrikai gali patikrinti, ar saugiai išvedžioti elektros laidai. Jei atvykta geras sodininkas, jis gali šiek tiek padėti prižiūrėti sodą. Arba, tavo atveju...

Pasižiūrėjęs į mane Samtenas nutilo. Buvo visiškai aišku, kad iš visų jėgų bandė sugalvoti, kuo toks, kaip aš, galėtų pasitarnauti vienuolių pilnai piliai. Pamėginau jam padėti.

— Paprastai kuriu radijo laidas, — pasakiau. — Gal galėčiau... žinote... sukurti kokią pusvalandžio trukmės linksmą pramoginę laidą apie vienuolius ir panašias temas.

— Chmmm, — numykė Samtenas.

— Programą padėtų rengti vienuoliai, ji būtų skirta jiems.

— Galbūt.

— Galėtume pavadinti, pavyzdžiui, „Vienuolystė“.

Pašnekovas linktelėjo galvą.

— Taip . O gal... tu gerai valai?

Po kelių minučių prasidėjo interviu.

Garbusis ir aukštasis Samtenas Kelsangas, kaip sužinojau, budistu buvo nuo 1983 metų.

— Pirmą kartą susidūriau su budizmu mokydamasis koledže, — pasakojo vienuolis.

— Kur jūs mokėtės?

— Na... pradėjau nuo matematikos ir statistikos studijų... o paskui supratau, kad tai ne man, ir pasukau į zoologiją.

— Tai baigėte zoologijos studijas? — pasitikslinau. Įspūdinga. Gana didelis posūkis nuo matematikos.

— Na, Taip , baigiau. Paskui nusprendžiau, kad ir tai ne man. Tada susidomėjau psichologija.

— Psichologija? Jūs psichologas?

— Ne, šioje srityje labai ilgai neužsibuvau. Galų gale mečiau ir psichologiją.

— Oho. Ir kur pasukote?

— Chmmm...

Samtenas kostelėjo.

— Puodininkystę.

Apstulbau.

— Pradėjote matematika, o baigėte puodais?

— Dar zoologija ir psichologija.

Na, taip, žinoma, klasikinis maršrutas.

— Labai gerai, kad neturėjau progos įstoti į universitetą, nes akivaizdu, jog neketinau jo baigti. Pabėgau iš to konvejerio — juk paprastai jus įgrūda tiesiai į universitetą, o iš jo — tiesiu taikymu į darbą... Aš pasprukau. Turėjau laiko. Galėjau pagalvoti, ką noriu daryti su savo gyvenimu. Manau, kad po mokyklos baigimo kiekvienas turėtų bent metus laiko palaukti nestojęs į universitetą. Labai svarbu turėti laiko pagalvoti, ką norite daryti, nes gyvenime yra keli svarbiausi dalykai... tarsi svarbiausi laikotarpiai, kurių metu priimti sprendimai turės įtakos kitiems dvidešimčiai gyvenimo metų. Tik tada būsite laisvi priimti kitą sprendimą, pasirinki kažką kita, kas paveiks kitus dvidešimt metų.