Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Ir aš. Ką veikia tavo tėtis?

— Kitąmet jau išeis į pensiją.

— Aha. Ir tau reikės susirasti kitą?

Mergina nusijuokė. Vienas taškas mano naudai.

— Ei jūs, visiški žiopliai, — staiga sušuko Kristen. Spėju, nors futbolas jai ir nelabai patiko, bet keiktis viešose vietose tikrai mėgo.

— Tai nesąmonės, — pareiškė pagaliau. — Gal norėtume nykti iš čia?

Mudu su Kristen sėdėjome bare Upper Street.

Suskambo mano telefonas. Atsiliepiau, tačiau niekas nesikalbėjo. Numetė ragelį.

Pasilenkusi artyn, Kirsten paklausė:

— Ar tau neatrodo keista, kad pasimatymą tau suorganizavo Hana?

— Taip , — pasakiau išjungdamas telefoną. — O tau?

Mergina gurkštelėjo vyno.

— Net labai keista. Kodėl tu atėjai?

— Na, gali vadinti tai atvirumu naujoms idėjoms.

— Nebloga savybė. Visai gera būti atviru.

Stojo pauzė, tačiau ne iš tų nemaloniųjų. Paėmiau duonos lazdelę.

— Santykiai būna labai sudėtingi, — staiga prabilo Kristen. — Kartais atrodo, jog viskas gerai, ar bent jau manai, kad taip yra, o paskui vieną dieną supranti, kad nieko panašaus. Staiga. Tarsi viskas įvyktų akimirksniu. Tau kartais šitaip nenutinka?

— Taip, — pritariau. — Kartais.

— Mano paskutinis vaikinas, Benas... Viskas buvo taip šaunu. Mudu susitikinėjome dar nuo universiteto laikų. O paskui vieną dieną jis sutiko kitą. Ir viskas baigta. Ketverius metus nubraukė vienas vakaras.

— O... — numykiau, — kaip nesmagu. Turėjo būti labai...

— Taip ir buvo. Visiškas šūdas. Bet... gal viskas tik į gera. Geriau dabar, nei tada, kai jau turėtume vaikų, ar panašiai.

Linktelėjau.

— Tiktai vis dar... nežinau kaip pasakyti... dabar, kai esu vieniša, jaučiuosi taip, tarsi man kažko trūktų... Anksčiau jutau didesnį pasitikėjimą savimi. Tai turbūt tik dėl to, kad aš ne...

— Dėl to, kad nesinaudoji progomis? Na, tokiomis, kurios privestų prie rimtesnių santykių? Tik nežinai, kuo tai baigtųsi?

— Tiksliai! Taip... atrodo taip... lyg praleisčiau svarbius dalykus.

Nebežinojau, ką dar pasakyti. Visiškai supratau, ką ji turi galvoje, tačiau ištaręs balsu kažkaip būčiau viską sumenkinęs. Ji jau nebegalvotų, kad vienintelė šitaip jaučiasi. Iki šiol ir aš galvojau, kad vienintelis šitaip jaučiuosi.

— O kaip tu? — paklausė Kristen. — Draugavai su kuo nors? Ar tik su Hana?

— Na... kažkas panašaus. Buvo viena mergina, bet tarp mudviejų negalėjo būti nieko rimta — per daug tolimas atstumas. Na, noriu pasakyti, kad galėjo būti... bet...

— Aišku, žinoma, — pritarė Kristen. — Šitaip labai sunku. Ta nežinia. Kai pagalvoji, tai dar blogiau nei žinoti. Nesvarbu, kiek draugų beturėtumei, kartais nori būti tik su vienu žmogumi.

Man patiko Kristen. Ir dar buvo jos gaila. Merginai vis dar sunku. O man? Gerai jau, gerai, manau, kad ji taip pat manęs gailėjosi. Paėmiau dar vieną duonos lazdelę ir supratau, kad nieko iš to neišeis. Ne iš duonos lazdelės. Iš pasimatymo. Kristen buvo teisi — kartais norisi būti tik su vienu žmogumi.

Paskui mergina nusišypsojo.

— Gal norėtum pavalgyti?

Atrodo, susidraugavome su Kristen. Buvo labai gera sutikti žmogų, kuris... supranta . Buvau labai laimingas, kad ištariau šiai progai Taip .

Nusipirkome labai šaunius pietus — makaronų ir vyno. Plepėjome, juokėmės ir visai neberūpėjo, kiek dabar valandų. Patraukėme dar į vieną barą — ir greitai jau nebegalvojome apie mudu slėgusią širdgėlą ir liūdną praeitį ir iš viso apie nieką daugiau negalvojome. Kai baras užsidarė, ir susiruošėme keliauti savais keliais, Kristen paklausė:

— Gal kavos?

O, Kristau. Ką ji turi galvoje? Kaip ten bebuvę, vis tiek metas ištarti Taip . Reikia griebti progą, kaip sakė Kristen. Kol svarsčiau, tesugebėjau numykti „Chmmm...“, ir Kristen puolė gelbėti padėtį:

— Baik, aš iš tiesų kviečiu tik kavos. Gyvenu čia pat, už kampo. Išgersi kavos, paskui išsikviesi taksi. Jei labai pasiseks dar gausi ir sausainių.

— Šaunu, — nusišypsojęs pasakiau, ir mudu patraukėme į Kristen butą.

Išgirdau, kaip ji virtuvėje atidaro vyno butelį, ir nusijuokiau pamatęs tą butelį atnešant. Paskui dar kalbėjomės apie atostogas, vaikystę ir šeimas. Kristen pasakė, kad pabandys gauti bilietus į koncertą Kamdene, ir paklausė, ar nenorėčiau, kad paimtų dar vieną bilietą man. Nusišypsojęs atsakiau: Taip . Nesvarbu, kad apie tą koncertuojančią grupę nė girdėti nebuvau girdėjęs.

Paskui, jau rengdamasis striukę ir ruošdamasis leistis laiptais žemyn, pamačiau, kaip Kirsten pakreipia galvą ant šono ir...

— Klausyk, aš paprastai šitaip nesielgiu...

Mano širdis vos neiššoko iš krūtinės, pečiai įsitempė — jau žinojau, ką ji tuojau ištars.

— Gal norėtum pasilikti pernakvoti?

19 SKYRIUS

kuriame tikimasi, kad skaitytojas skaitys tarp eilučių

Tikriausiai neturėčiau apie tai kalbėti.

Ir net nemanau, kad norėčiau.

Bent jau dabar.

Tik kol kas.

Atsiprašau.

20 SKYRIUS

kuriame Danielis keliauja į puikiąją Dobriodo pilį ir ieško Maitrėjos išminties

O dabar štai kas, jei ką nors ir sužinojome mokykloje, tai, kad visi Anglijos vakarų Jorkšyro regiono miesteliai ir kaimai yra pasaulinis tarptautinio budistų judėjimo centras.

Todėl ir važiuoju tenai susitikti su keliais vienuoliais.

Mano naujasis, netikėtai atsiradęs darbdavys Richard & Judy pasiūlė džiugią misiją — nuvykti į vakarų Jorkšyrą ir pabendrauti su budistais bei nufilmuoti trumpą reportažą. Atrodė, kad bus visai nesunku. Ir gana smagu. Vis dar niekaip negalėjau patikėti, kad manęs tikrai paprašė tą padaryti. Noriu pasakyti, kad yra galybė žmonių, mokančių kurti reportažus daug geriau už mane. Pavyzdžiui, Sju Pollard, reklamavusi valymo garais mašinas, dėl Dievo meilės, juk ji būtų radusi laiko? Galiu tik spėlioti, kad po susitikimo su manimi Garėtas ir Dinas nutarė, jog iš visų kandidatų man labiausiai reikia nušvitimo kursų.

Kelionė iš Londono į Jorkšyrą gana ilga. Važiavau su tyrėju Robinu ir garso įrašų specialistu Džefu. Kratėmės kelyje jau kelias valandas. Didžiąją dalį laiko teko praleisti važiuojant paskui mėlyną universalą — siaurame kelyje nepavyko jo aplenkti. Ant automobilio lango priklijuotas lipdukas skelbė, jog mašinoje yra kūdikis. Po kokių keturiasdešimties minučių suvokiau, kad man jokio skirtumo, yra ten kūdikis, ar ne, nebent jis vairuotų. Galų gale pavyko tą automobiliuką aplenkti, ir mūsų džiaugsmui išvydome ženklą „Todmordenas“.

Turėjau susitikti su direktoriumi ir operatoriumi iš Richard & Judy šiame miestelyje nuošaliai stovinčioje pilyje. Šiek tiek dėl to nerimavau. Juk galų gale, kaip išsiaiškinau, Todmordeno pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių — tod ir mord. Tod išvertus iš vokiečių kalbos reiškia mirtį. O mord — žmogžudystė. Nežinau, kaip jūs, bet aš vargiai pavadinčiau idealiu savaitgalį, kai visą dieną tenka praleisti apleistoje pilyje, stovinčioje miestelyje vadinamame Mirtžmogzudystė. Labai greitai nusprendžiau, jei prie manęs ims artintis koks nors vienuolis, vardu Profesorius Slyva arba Pulkininkas Garstyčia, kuo skubiau šausiu pro duris į lauką ir devyniais užraktais užsirakinsiu mašinoje. Tokio scenarijaus nebuvo net kriminaliniame žaidime Cluedo.

— Tai esi tas vyrukas, ieškantis nušvitimo? — pasiteiravo direktorius Džimas.