Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Vienuolio žodžiai užgavo jautrią stygą. Mano sprendimas eiti dirbti BBC buvo vienas iš tokių lemiamų momentų. Jis simbolizavo darbo pabaigą ir... karjeros pradžią. Karjeros, kuri gali kitus dvidešimt metų pakeisti labai į gera. Nejučia prisiminiau Džeisoną ir jo kasdienybės sukeltą kartėlį. Turiu įsitikinti, kad nepateksiu į tokius pačius spąstus.

— Taip, — pasakė Samtenas, — turi labai atsargiai priimti sprendimus.

— Na... juk visada yra galimybė pasitaisyti kitame gyvenime, — pajuokavau turėdamas galvoje reinkarnaciją.

Pašnekovas susimąstė.

— Taip. Manau, kad taip.

— Gerai, — šūktelėjo Džimas. — Sekundėlę sustokime. Deni... gal galėtum paklausti Samteno, kas žmones dažniausiai atgena į tokias vietas?

— Taip, — atsakiau vis dar gana patenkintas savimi dėl tuo juokelio apie reinkarnaciją. Džimas vėl pradėjo filmuoti.

— Samtenai, kas dažniausiai atgena žmones į tokias vietas?

— Tai gali būti bet kas. Dažnai pasikalbu su žmonėmis, kodėl jie čia atvyko, su kokiomis kliūtimis gyvenime susidūrė, kad pasuko pas mus. Kartais tai būna jausmai. Kartais atrodo visiškas atsitiktinumas. Kartais — nepažįstamojo mesta pastaba. Kartais susitikimas su negyvu daiktu ar gyvūnu.

Pamaniau, kad širdis nustojo plakusi.

— Palaukite... ką jūs minėjote apie nepažįstamųjų pastabas?

Tiesiog juste jutau, kaip Džimas iš už kameros keistai spokso į mane, bet staiga supratau, kad interviu, skirtas Richard & Judy laidai, pavirto asmeniniu pokalbiu.

— Tu net nustebsi, — pasakė Samtenas, — kartais žmonės atvyksta čia tik todėl, kad kažkas kažką pasakė. Nuo tų žodžių juose tarsi kažkas įsijungia, ar netikėtai atsiveria prasmė. Užgaunama jautri styga. Dažnai tuos žodžius ištaręs žmogus nė nenumano apie jų padarytą poveikį. Kartais tokios pastabos gali būti... na... apšviestųjų darbas.

Apstulbau. Ką jis pasakė?

— Apšviestųjų?

— Taip, — patvirtino vienuolis.

— Kaip... Maitrėja?

Samtenas linktelėjo.

— Taip. Esi girdėjęs apie Maitrėją?

Ar esu girdėjęs apie Maitrėją? Vargiai tegalėjau patikėti tuo, kas čia vyko. Gerai pagalvojus, tai atsidūriau čia tik dėl nepažįstamojo ištartų žodžių. Nepažįstamojo, kuris kai kurių nuomone gali būti... apšviestasis. Ne, negali būti. Man ėmė svaigti galva.

— Taip, esu girdėjęs apie Maitrėją! Žinau apie jį vis...

— Stop, nutraukiame, — šūktelėjo Džimas. — Chmmm... Vyrukai, man atrodo, kad žiūrovams bus neaišku. Paklausk to klausimo dar kartą, tik pabandyk ne taip asmeniškai... ir, veiksmas...

Pasijutau sumišęs. Ir sunerimęs. Kažkaip šiomis dienomis visur painiojosi Maitrėja. Manau, visai paranku, kai esi visur esantis. Dabar tenorėjau kalbėtis apie Maitrėją ir nepažįstamąjį autobuse bei svarstyti, ką visa tai galėtų reikšti. Tie dalykai, rodės, atsitiktinai atvedė mane pas Samteną. Tačiau Džimas teisus: reikia atlikti darbą, tad vaikštinėdami po Dobroido pilies apylinkes su Samtenu tęsėme pokalbį apie vienuolių siūlomus kursus. Aplinka man atrodė tokia nuostabi, kad net išstypėlis pašnekovas ėmė patikti. Vienuolis aprodė įvairias sales, papasakojo kelias istorijas, supažindino su kitais vienuoliais. Filmuoti nustojome tik tada, kai Samtenas pasakė, kad jam reikėtų pasikeisti tvarstį ant nykščio.

— Kas nutiko jūsų pirštui? — pasiteiravau.

— Anądien nukritau nuo laiptų. Tikrai kvailas nutikimas. Tuojau sugrįšiu...

Filmavimo komanda nuėjo pasižvalgyti naujų vietų. Supratau, kad esu patenkintas savimi. Televizija pasirodė visai paprastas dalykas. Paprasčiausiai kalbiesi su žmonėmis.

— Prisimeni, Deni, — nueinant priminė Džimas, — pabandyk mesti jam iššūkį. Iššauk jo reakciją. Nerk į budizmą kuo giliau. Televizija — ne paprastas dalykas. Tai ne šiaip sau kalbėjimasis su žmonėmis.

Džefas nusišypsojo. Jis aiškiai laukė to momento, kai pabandysiu suerzinti vienuolius. Liūdnai linktelėjau Džimui ir likau stypsoti stebėdamasis, kaip man reikės įvykdyti tą neįmanomą misiją.

Po sekundėlės pastebėjau iš už kampo išsukantį Liamą.

— Sveikas, Liamai, — pratariau.

— Sveikas. Kaip tau čia patinka?

— Šaunu, — atsakiau, ir mudu patraukėme per sodus.

— Deni, ar kada susimąstei apie tai, kad galėtum tapti vienuoliu?

Nusišypsojau.

— Na... kai buvau dar vaikas, turėjau kelis kovos menų vaizdo įrašus, — pasakiau. — Ten buvo rodomi Šaolinio vienuoliai, kurie pusę laiko medituodavo, o kitą pusę — šokinėdavo per stalus ir į galvas trupindavo plytas. Atrodė be galo juokinga. Tai turbūt ir buvo artimiausia pažintis su vienuoliais.

— Ne visai tas pats, kas realiame gyvenime, — pasakė Liamas. Jei atvirai, tai ir pats tą supratau.

Liamas sustojo apžiūrėti gėlę, o aš pasakojau toliau.

— Turėjau tą vaizdajuostę Šaolinio vienuoliai prieš nindzę , — dėsčiau. — Joje visi Šaolinio vienuoliai puola galingąjį nindzę.

Pakėlęs akis nuo gėlės, Liamas sužiuro į mane.

— Tikrai? Ir kas nutiko?

Gūžtelėjau pečiais.

— Vyko kova ir panašiai. Kažkas peršoko per stalą, kažkas sutrupino į galvą plytą.

— Kas laimėjo?

— Neprisimenu. Arba nindzė, arba vienuoliai. Bet manau, kad iki baigiantis kovai jie bent jau pradėjo gerbti vieni kitus.

Liamui ši mintis patiko.

— Gerai. Labai geras moralas.

Atsisukau veidu į vienuolį.

— Liamai... ar kada nors koveisi su nindze?

Vienuolis šiek tiek liūdnai papurtė galvą.

— Ne.

Grįžau pas Samteną degdamas noru kuo greičiau pabaigti interviu, kad galėčiau paklausti jo apie tai, kas man niekaip nėjo iš galvos. Dabar sėdėjome Pasaulinės taikos kavinėje, pilies pašonėje ir laukėme, kol komanda baigs pasiruošimą paskutiniam interviu.

Nedaug tekalbėjau. Nervinausi. Tai paskutinė galimybė padaryti tai, ko, mano galva, norėjo laidos kūrėjai. Reikėjo suerzinti vienuolį.

Tada Džimas pasakė: „Filmuojame“, Samtenas atsisėdo ir turėjau tęsti pokalbį... Ir tada atėjo metas įgyvendinti šovusį man galvon sumanymą.

— Taigi... Samtenai... ar galėtumėte pasakyti, kad nuo tada, kai tapote budistu, pasidarėte žymiai ramesnis žmogus?

— Taip, tikrai, tapau.

— Gerai, gerai. Nes juk tokie ir turėtų būti budistai, tiesa? Jūs esate labai ramūs žmonės, Taip?

— Manau, kad tai tiesa...

— Ar kas nors jus erzina?

— Na, tapęs budistu, žmogus išmoksta valdyti situaciją ir suprasti, kad tai, kas vyksta aplinkui mus yra...

Tuomet ryžausi.

Nežinau, kodėl pamaniau, kad suveiks, tačiau tai buvo vienintelė šovusi į galvą mintis.

Ėmiau kumščiuoti Samteną.

Bakst-bakst-bakst-bakst į ranką...

Šiek tiek apstulbęs, vienuolis, nutilo sakinio viduryje.

— Eeee... noriu paklausti... ar jus nervina? — paklausiau. — Kai kumščiuoju?

Sumišęs Samtenas spoksojo į mane. Nenustojau kumščiavęs.

— Juk dažniausiai toks elgesys nervina, tiesa? — neatstojau.

Paraudau. Nenuostabu — juk kumščiavau vienuolį.

— Tai, kad... — bandydamas kaip nors išlikti ramus atsakė Samtenas, — ne, tai tik...

— Bet juk nervina? Ne? O greičiau?

Bakst-bakst-bakst-bakst...

Samteno akys visai išsipūtė. Apsižvalgiau. Džimas spoksojo dar plačiau išplėtęs akis. Robinas net išsižiojęs.

Dabar tikrai labai greitai kumščiavau Samteną.

— Na pyksti? Na, sakyk, juk pyksti?

Jau beveik maldavau jo. Labai, tikrai labai norėjau, kad vienuolis supyktų, bet negalėjau suprasti, ar man pasisekė, ar ne. Nežinojau, ar pavyko suerzinti ir išjudinti iš budistinės ramybės. Nė nesupratau, ar jis nors kiek pyktelėjo, ar ne. Buvo aišku tik viena — aš jaučiuosi siaubingai.