Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Tiksliai.

— Ir, tik pagalvok, dabar gali nužiesti sau puodelį...

— Na... puodžius iš manęs irgi išėjo ne kažin koks.

— Oi...

Įsismarkavo vėjas. Kelias akimirkas mudu klausėmės jo ūžavimo.

— Papasakok, kokie dalykai nutiko, kai ėmei sakyti Taip. Susimąsčiau, ką papasakoti vienuoliui. Staiga tapo akivaizdu – turiu iškloti apie tai, kas įvyko blogo, tačiau išėjo tik į gera.

— Įvykis su nutrinama lošimų kortele. Niekada nežaidžiu tokių žaidimų. Tačiau perskaitęs, kad turėčiau pamėginti, taip ir padariau. Laimėjau 25000 svarų.

— Oho, — nustebo Samtenas.

— Tuojau pat ir netekau.

— Ak, — užjautė pašnekovas.

— Tačiau reikalas tas, kad tai įrodė man, jog elgiuosi teisingai. Nesvarbu, kad netekau pinigų, svarbiausia, kad juos laimėjau. Kol neradau kortelės, neturėjau 25000 svarų, tų pačių pinigų ir netekau. Taigi, nieko nepraradau, bet jaučiausi taip, tarsi būčiau praturtėjęs.

Samtenas susimąstė.

— Geras posūkis, — pratarė pagaliau.

— Ačiū.

— Turėtum dažniau netekti didelių sumų.

— Nemanau, kad tai išeitų į gera.

Laukiau, kol Samtenas pasakys dar ką nors. Labai norėjau išgirsti, kokia bus jo reakcija į pasakojimą apie nutrinamą kortelę. Tačiau vienuolis buvo kažkur toli — plaukiojo paskendęs mintyse. O paskui, kai prakalbo, tai skėlė tokį sakinį, kad kitomis aplinkybėmis tikriausiai būtų kilusios muštynės, o gal net sulaužyta nosis.

— Tu esi povas.

Ką?

— Kas aš esu?

— Tu esi povas. Matai, jei esi atviras situacijai, gali ją pakeisti. Gali būti kaip povas. Visi žino, kad povai minta nuodingomis uogomis, nuo kurių kiti gyvūnai susirgtų. Jei esi riboto mąstymo ir nemoki priimti dalykus tokius, kokie jie yra, tikėtina, jog papulsi į situacijas, kuriose nusiminsi arba jausiesi prislėgtas. Jei esi atviras, gali, Taip sakant, maitintis sudėtingomis situacijomis.

— Tokiomis, kai susižeidi nykštį?

— Arba netenki pinigų. Na, ir ko išmokai sakydamas Taip?

— Sakyčiau... daug ko išmokau. Vyrai gali gimdyti. Piramides pastatė ateiviai. Vyrai neturėtų vedžioti už pavadėlio kačių. Ir dar tai, kad esu povas.

Atrodė, Samtenas suabejojo mano išvardytų ir išmoktų pamokų vertingumu. Turiu pripažinti, kad supratau, ką jis turi galvoje. Jei prisimintume tokias fantastines laidas, kaip Quantum Leap ar Highway to heaven, gal ir nuliūstume, jei laidos moralas būtų tik tokio lygio, kaip mano minėtosios pamokos. Tiesa ta, kad pats dorai nežinojau, ko pasimokiau. Ne visai tiksliai. Dar ne.

— Na... tebūnie taip, — pareiškė Samtenas. — Noriu pabrėžti, kad labai daug galime išmokti tiesiog priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne laukdami to, kas norėtume, jog nutiktų.

Samtenas buvo teisus. Prasmingai pasakė. Labai išmintingas žmogus. Nors nesu religingas, jei kada nutarčiau priklausyti kokiai religijai, tai, manau, man pakeliui su tokiais žmonėmis. Be to, daug sutaupyčiau, nes nereikėtų plaukų kondicionieriaus.

— Ar galėčiau paklausti... — grįžtant prie filmavimo komandos kreipėsi į mane Samtenas. — Ar pastebėjai, kad gyvenime daugiau laimingų atsitiktinumų, kai tapai atviresnis ir nustojai mėginti valdyti savo gyvenimą?

— Manau... Taip, — atsakiau. — Kad ir tai, jog visi man užsimena apie Maitrėją. Be to, tik dėl Taip atsiradau čia, o tu žinai viską apie šį vyruką.

— Taip, turėtume pasikalbėti apie Maitrėją.

Mudu stabtelėjome, ir tada uždaviau man rūpėjusį klausimą:

— Samtenai, ar tu tikrai manai, kad įmanoma, jog tas vyrukas autobuse, na tas, kurį sutikau aną vakarą, buvo Maitrėja?

— Žinau tiek pat, kiek ir tu. Tačiau, Taip... tai įmanoma.

Nustebau. Nes dabar tokią galimybę pripažino ne vien tik Brajanas. Ir ne vien tik jo draugas Pitas. Ir net ne vien Elijas Braunas. Atsirado dar vienas, visiškai naujas žmogus! Dabar mes keturiese. O keturi — tai jau grupė!

— Tik turėtum paklausti savęs, — jau beveik priėjus pilį pasakė Samtenas, — kodėl tas vyrukas nutarė tau pasakyti būtent tuos žodžius? Kodėl jis pratarė „Dažniau sakyk Taip“ žmogui, kuriam išties reikėjo dažniau sakyti Taip?

Plačiai išplėtęs akis palingavau galva. Išgirdau Džefą šaukiantį mane vardu. Jie buvo jau pasiruošę vykti, tad pamojavau, kad tuojau ateinu. Samtenas tęsė toliau.

— Iš budistinio požiūrio taško mes visada manome, kad įkvėpimas ateina per aukštesniąsias būtybes, Kartais pajuntame turį kažką pasakyti, o paskui pagalvojame — iš kur tai? Iš tiesų visa tai ateina, kai mus įkvepia apšviestieji, apaštalai.

— Apaštalai, tokie, kaip...

— Taip, Maitrėja. Toks apšviestasis nuolat dirba žmonių labui. Jis gyvena tarp mūsų. Jis gali būti bet kuriame pasaulio taške, kad padėtų žmonijai.

— Kaip Supermenas?

— Taip. Kažkas panašaus. Tik jis padeda mums visiškai nepaisydamas to, ar mes žinome apie jo buvimą ar ne, lygiai kaip saulė šviečia visiems vienodai. Aklieji nemato saulės... tačiau tai nereiškia, kad ji jiems nešviečia...

Robinas pasignalizavo.

— Jei ten, autobuse, buvo Maitrėja, — pasakė Samtenas, — galiu pasakyti, kad pasirodė kiek anksčiau nei tikėtasi. Turėjo apsireikšti tik po kelių tūkstančių metų... bet gal čia tik žvalgytuvės. Galimas daiktas, kad tai jis. Keliaudamas nušvitimo keliu gali suprasti, kad tau padeda aukštesniosios jėgos. Gal sulauksi daugiau pagalbos iš aplinkinių. Netgi tų, iš kurių nesitiki. Įsiklausyk, ką jie tau pasakys. Kartais įkvėpimas aplanko keisčiausiose vietose. Stebuklingi gali pasirodyti patys paprasčiausi dalykai. Priimk tai atvira širdimi.

— Gerai, — pasakiau. Ir tikrai šitaip galvojau. Taip ir darysiu.

— Manau, kad viskas bus gerai, Deni. Atrodo, kad tu daugeliu požiūrių esi laisvos dvasios žmogus. Daug ką duoda vaikiškas naivumas.

Šiltai nusišypsojau. Paskui supratau, kad iš tiesų Samtenas telaiko mane mulkiu. Vos neleptelėjau poros žodelių, bet prisiminęs šio vienuolio prisipažinimą, kad jis yra žiaurus žmogus, prikandau liežuvį. Dėl viso pikto, maža ką...

Pakeliui namo užsukome į neišvaizdžią, apsilaupiusią degalinę. Džefas užsimanė pieniško kokteilio, o Robinui prisireikė į tualetą. Tai jau trečias kartas, kai jis užsimano šlapintis. To vyruko šlapimo pūslė kaip kandies.

Prisėdau prie staliuko, o po kiek laiko atėjo ir Džefas.

— Buvo visai linksma, — pareiškė jis. — Visai įsijaučiau į tą budizmą. Na žinai, taika ir džiaugsmas. O tau, ar patiko?

— Taip , žinoma, — atsakiau. — Beje, ačiū už patarimą. Manau, kad man labai gerai pasisekė jį apkumščiuoti.

— Kreipkis, jei dar kada reikės, — maišydamas koktelį pasakė Džefas. — Tai tavo pirmasis bandymas vesti laidą? Kaip tau pasisekė čia patekti?

— Paprasčiausiai pasakiau Taip . Sutikau Garėtą vakarėlyje, mudu pasikalbėjome apie šį bei tą, o paskui vyko susirinkimas, ir manęs paklausė, ar norėčiau pabandyti. Sutikau.

— Kaip paprasta.

— Aha. Tik pasakiau Taip.

Džefas nusišypsojo ir kažką neaiškaus sumurmėjo.

— Ką sakei? — pasidomėjau, ir tas pakartojo, tik jau garsiau.

— Si! — pasakė. — Si a Todo!

Sumirksėjau.

— Ką?

— Si a Todo. Tai reiškia... palauk, o ką tai reiškia? „Viskam Taip“. Ispaniškai.

— Reiškia „Viskam Taip?“

— Taip. Si.

Džefas patraukė per šiaudelį koktelio. Siaubingai sušliurpsėjo.