Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Pavyzdžiui, ką tokio padarei?

— Na... sakyti Taip puiku. Bet nutiko tam tikri dalykai. Ir... — prisiminiau Lizą, o paskui Kristen, tačiau nustūmiau tas mintis kuo toliau. — Norėčiau įsitikinti, kad elgiuosi teisingai. Noriu paklausti, ar tu kada nors...

— Štai ir atėjome! Klubas!

Prišokęs prie apsaugininko Markas parodė į mane, kažką pasakė. Apsaugininkas linktelėjo ir įvedė mus vidun.

Be galo troškau pasikalbėti su Marku, išklausyti jo patarimus. Tačiau vos tik įėjome į klubą, pasijutau įtrauktas į pokalbį su Marko draugo draugės drauge, kuri, kaip rodės, buvo pasiryžusi atskleisti man smulkiausias gyvenimo detales.

— Buvęs mano vaikinas, — pasakojo mergina, o aš tuo metu beviltiškai bandydamas surasti Marką šaudžiau akimis po salę, — praeitą vasarą išvyko į Londoną.

— Oho, nejaugi? — paklausiau.

Marko niekur nebuvo matyti. Tik daugybė kostiumuotų, batuotų, supermadingų ir šaunių ispanų atvykusių į naujausią — ir puikiausią — Barselonos klubą.

— Taip , jam labai patiko Londonas.

— Gerai, — sumurmėjau.

Juodu kostiumu vilkintis vyrukas praėjo pro pat mane. Jo marškiniai buvo atsegioti beveik iki pat juosmens. Stabtelėjo prie veidrodžio apsižiūrėti. Pasirodė, kad jo veidas buvo pudruotas.

— Mano buvęs... jis nuteistasis, — piktinosi mergina. Mano ausys kažkodėl užkaito.

— Nuteistasis? — pasitikslinau.

— Taip . Nuteistasis, — atšovė ji.

Neatrodė, kad mergina dėl to liūdėtų, tačiau man buvo nesmagu tai girdėti.

— O, Dieve, — užjaučiau. — Kaip gaila.

Vyrukas vis dar apžiūrinėjo save veidrodyje. Rodės, tikrai džiaugiasi tuo, ką mato.

— Kodėl sakai, kad tau gaila? — nesuprato mergina.

— Tai kad... negerai būti nuteistuoju.

— Labai gerai, — šiek tiek įsižeidusi atšovė ji. — Jis nuteistasis. Ispanijoje gerai žinomas nuteistasis!

— Žymus Ispanijos nuteistasis?

— Taip , kriminalinis nuteistasis.

Atvaizdu, besigėrintis vyrukas sulaukė draugo — šis galėjo pasigirti meniškai išskutinėta barzda, tokios man dar nebuvo tekę matyti. Draugas lygiai taip pat negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo savo atvaizdo.

— Žymus Ispanijos kriminalinis nuteistasis? Ir tu įsitikinusi, kad tai yra gerai?

Abu vyrukai linktelėjo savo atvaizdams, paskui vienas kitam ir neskubėdami patraukė toliau. Tikriausiai ieškoti dar vieno veidrodžio.

— Mano buvęs vaikinas dirbo nuteistuoju geriausiame Ispanijos teisme!

— Oi, — pagaliau supratau, ką mergina norėjo pasakyti. — Tai jis teisininkas?

— Taip. Nuteistasis. O kaip tu ten sakei?

— Aš sakiau „teisininkas“. Maniau, kad tu sakei „nuteistasis“.

— O koks skirtumas?

Būtų vietoje manęs kiek begėdiškesnis vyrukas, būtų pasakęs, kad ji beveik teisi.

— Deni! Si a Todo! — sugrįžęs prie manęs šūktelėjo Markas. Rankose laikė dvi taures šampano ir dabar jau ryšėjo kaklaraištį. Padavęs man vieną taurę, pliaukštelėjo per nugarą. Nusijuokiau. Man tikrai labai patiko Markas. Sunku paaiškinti, kodėl. Juk, galų gale, ką tik susitikome. Tačiau atrodė, kad jis kunkuliuoja tokia meile gyvenimui, kokią bandžiau iš savęs išspausti jėga. Skirtumas tik tas, kad jam tai pavykdavo natūraliai.

— Eikš, sėskis, — pakvietė rodydamas paaukštinimą prie šokių aikštelės. Keli panašūs į Barselonos elitą žmonės jau sėdėjo ir gurkšnojo. Vyrukas su meniškai skutinėta barzda spoksojo į stiklinę, tikriausiai mėgindamas ledo kubelyje sugauti savo atvaizdą.

— Gerai, — pasakiau. — O tada gal jau galėsime pasikalbėti apie tai, ką reiškia būti Taip žmogumi...

Labai norėjau susibendrauti su Marku. Nebūtinai tapti draugais — bendrautume kaip Taipžmogiai.

— Gerai, gerai, žinoma, — nuramino Markas. — Tik nepamiršk, jog tai tik pradžia! Mudu turime begalę laiko!

Pamaniau, kad dabar ne visai tinkamas metas priminti Markui, jog rytoj grįžtu į Londoną, tad su gėrimu rankoje patraukiau prie pakylos ir prisėdau. Markui tepavyko nueiti vos pusę kelio — jį nusivedė į šalį žavinga moteris, kuri, rodės, nekantrauja su juo pasikalbėti. Prisėdau ir jau po akimirkos prie manęs prisijungė vyriškis spindinčiu, blizgučiais nukarstytu kostiumu.

— Holą , — pasisveikino.

— Holą , — atsakiau. Taip ir sėdėjome — nė vienas nekalbėdamas spoksojome į pamažu vis pilnėjančią šokių aikštelę.

Nusprendžiau, kad neturėčiau pernelyg įkyriai klausinėti Marko apie jo patyrimą sakant Taip. Juk galų gale pats viską matau, čia ir dabar, tiesiog Barselonoje. Sakyti Taip Markui nebuvo toks sausas ir suplanuotas dalykas, kaip man. Tai jam reiškė laisvę, pozityvumą, požiūrį į gyvenimą. Plaukė pasroviui ir žiūrėjo, kas iš to išeis.

Per garsiakalbius kažką ispaniškai paskelbė, tad nieko nesupratau. Skelbimas tikriausiai paskatino eiti šokti, nes vos tik pranešimas baigėsi, penki ar šeši ant pakylos sėdėję žmonės pakilo ir patraukė į šokių aikštelę. Likau tik aš ir tas vyras spindinčiu kostiumu. Mudu pasižiūrėjome vienas į kitą ir nusišypsojome. Vis tik jaučiausi prastai — tarsi kažką svarbaus būčiau praleidęs. Kas tai? Gal nesupratau kokio nurodymo? Gal praleidau progą pasakyti Taip? Kurgi Markas? Jis galėtų išversti... Žvalgiausi po šokių aikštelę, tačiau ten jo nebuvo. Aikštelėje jau grūdosi klubo lankytojai, tik nė vienas nešoko — stovėjo ir plepėjosi. Atsistojau, kad geriau matyčiau. Lygiai tą patį padarė ir šalia sėdėjęs vyras spindinčiu kostiumu. Pasilenkęs artyn, kažką pasakė ispaniškai. Slėpdamas, kad nieko nesupratau, nusišypsojau. Jis dar kartą pakartojo, o aš gūžtelėjęs pečiais vėl nusišypsojau. Staiga, visiškai netikėtai mane apšvietė prožektorių šviesos.

Pasisukiojusios po šokių aikštelę, šviesos sustojo plieksdamos kaip tik į pakilimą. Suskambo muzika. Ji vis garsėjo, kažkas džiugiai šūkčiojo. Kas, po galais, čia vyksta? Pasisukau norėdamas patapšnoti blizgančiu kostiumu pasipuošusį vyrą per petį, tačiau didžiausiam savo siaubui pastebėjau, kad šis išsitraukė mikrofoną. Gerasis Dieve... tai dainininkas. Dainininkas spindinčiu kostiumu. Dainininkas stovintis ant pakylos priešais šokių aikštelę, kurioje knibždėjo ypatingi, tik su pakvietimais patekę svečiai. Dainininkas, kuris ką tik pradėjo dainuoti ispanų liaudies dainą, o aš — didžiai susigėdęs — stypsojau ant scenos kartu. Pabandžiau kuo skubiau dingti nuo pakylos ir nerti kur nors į minią, tačiau vyriškis spindinčiu kostiumu šoko pirmyn ir efektingu judesiu užtvėrė man kelią. Papuoliau... Galėjau išsivaduoti vieninteliu būdu — pastūmęs dainininką. Atsigręžiau atgal — už manęs siena. Negaliu pabėgti. Neturiu kur pabėgti!

Taigi, padariau vienintelį dalyką, kurio dar galėjau griebtis. Susigėdęs atsisėdau ir pabandžiau apsimesti, kad nieko neįvyko. Spoksojau į savo batų galus ir meldžiausi, kad daina kuo greičiau pasibaigtų. Kartą, prisivertęs dirstelėti aukštyn, pamačiau, kad į mane žiūri begalinė jūra žmonių — žiūri taip, tarsi būčiau kokia gamtos klaida ar pasirodymo dalis, kurios jie niekaip negali suprasti. Kai kurie net ėmė fotografuoti. Akies krašteliu pastebėjau ir žinių laidos filmavimo grupę. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas tas vyras spindinčiu kostiumu, tačiau buvo aiškiau nei aišku, kad Ispanijoje jis mėgaujasi didesniu populiarumu, negu Britanijoje. Su vis didėjančiu siaubu suvokiau, kad šio dainininko pirmąją dainą scenoje puošia vienintelis skaisčiai nuraudęs akiniuotis, tyliai sėdintis kamputyje ir apgailestaujantis, kad gerasis Dievulis nepadarė taip, kad jis kalbėtų ispaniškai, ar bent jau būtų supratęs, kad tas pranešimas per garsiakalbį, tai buvo nurodymas palikti sceną visiems, kas yra ne Ispanijos muzikos žvaigždė!