Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Netoli viešbučio esančiame restorane turėsiu susitikti su Marku, atsisveikinti ir padėkoti jam. Ir dar įteikti dovaną. Ypatingą.

Nusipirkęs Coca Colos skardinę prisėdau prie kompiuterio. Prisijungiau prie pašto dėžutės ir... Laukė keli nauji elektroniniai laiškai, tačiau nuo vieno vardo negalėjau atitraukti akių.

Liza.

Sveikas...

Neatspėsi... Atvykstu į Londoną. Būsiu nuo gruodžio 2 d., devynias dienas darbo reikalais... Gal tai nelabai kuklu, tačiau... ar galėčiau apsistoti pas tave? Perspėk iš karto, kad nesitikėčiau, jei abejoji. Tačiau susitikti vis tiek būtų labai smagu...

L

Xx

Tai buvo pačios nuostabiausios naujienos. Gruodžio 2 diena. Dar liko dešimt dienų.

Žavinga. Tik pagalvokite, kur gali nuvesti gyvenimas, jei tik leisite...

Nereikėtų stebėtis, jog susitikęs su Marku visas švytėjau. Kartu su juo atėjo ir Izabelė — muilo operų artistė.

— Holą , hombre , — pasisveikino Markas, ir mes vėl skubiu žingsniu patraukėme gatvėmis. — Eime, parodysiu tau dar nematytą miesto veidą...

Nors neatrodė, jog turime tam laiko, taip ir padarėme. Markas sutiko dar kelis draugus ir, žinoma, kiekvieną kartą, kai tie pasiūlydavo sudalyvauti kokiame renginyje, atsakydavo Si...

— Kitą savaitę pas juos vakarėlis, — paaiškino pasikalbėjęs su vienu draugu. — O tam reikia nudažyti namą. Teks padėti, — nutarė po pašnekesio su kitu.

Kas mane pribloškė, tai, kad jo diena atrodė begalinė. Svarbiausia buvo ryšiai. Draugystė. Jis turėjo laiko žmonėms. Tokia buvo esmė.

Kavinėje, kurią kažkam šovė į galvą pavadinti Žarna , užsisakiau sumuštinį. Pažvelgiau Markui į akis.

— Markai... noriu tau padėkoti.

— Už ką?

— Už tai, kad leidai man pabūti kartu. Labai smagiai praleidau laiką.

— Ei... mes juk nesiskiriame... čia tik pradžia.

— Žinoma... Bet tu neprivalėjai sutikti pasimatyti su manimi. Juk buvau tau visiškai nepažįstamas.

— Si a Todo, Deni. Si a Todo.

— Na, vis tiek, ačiū tau. Ir... kai ką atvežiau dovanų...

Įkišęs ranką į kuprinę ištraukiau tą daiktą. Dievai žino, kodėl atsigabenau ją čia — kaip įrodymą? Parodyti Markui? Palaikyti dvasią? Kaip priminimą apie tai, ką darau, ir kas manęs dar laukia?

Tai buvo mano mėlynoji kepurė su siuvinėtu žodžiu TAIP.

Nusprendžiau, kad Markas jos nusipelnė labiau nei aš. Šis žmogus gyveno pozityviai, be galo pakiliai bei entuziastingai. Markas buvo tikras Taip žmogus.

Kepurė jį sužavėjo.

— Atomico! — pareiškė jis. — Ačiū tau, Deni!

Norėdamas parodyti, kaip jam patiko, užsidėjo kepurę ant galvos ir čirptelėjo.

— Tai, kas toliau? — paklausė manęs. — Šiandien grįžti į Londoną, o paskui pažiūrėsi, ką tau atneš gyvenimas?

— Na... ne visai taip. Noriu pasakyti... Gal tu išverstum, ką tai reiškia... ar patartum?

Ištraukęs iš kišenės, išlanksčiau popieriaus lapą. Tai buvo reklama. Reklama, kurią išplėšiau iš žurnalo viešbučio laukiamajame.

Parodžiau į sakinį, kuris man nedavė ramybės. Jis buvo parašytas didžiulėmis, ryškiomis raidėmis. Užrašas puikavosi šalia lėktuvo, besišypsančios stiuardesės ir palmių ryškioje saulėkaitoje.

— Tai reiškia Skrisk į Singapūrą , — atsakė Markas ir pakėlęs akis šyptelėjo.

— Ką tu manai? — paklausiau.

— Si a Todo , — pareiškė jis.

22 SKYRIUS

kuriame Danielis nueina žymiai toliau, nei reikalauja pareiga

Pasijutau laisvas kaip paukštelis.

Tai, ką dariau, buvo dar visiškai negirdėta, bent jau man. Įžūliai ir akiplėšiškai nėriau tiesiog į šeštą Taip lygmenį. Kažkada tai atrodė vargiai įmanomas dalykas. Niekada dar neteko būti šiame lygmenyje.

Keliavau į Singapūrą... nes galėjau tai padaryti.

Štai taip. Ir viskas.

Pamačiau reklamą, pasakiau Taip ir dabar jau esu čia... bandau atsigauti po ilgo skrydžio visiškai be jokios priežasties į visiškai nepažįstamą vietą, ir tik todėl, kad gyvenimas pasakė, jog turėčiau ten vykti. Gyvenimas nutarė man parodyti tą reklaminį skelbimą. Taip nutarė, kad turiu jam paklusti. Markas įkvėpė paprasčiausiai atsipalaiduoti ir džiaugtis.

Buvau oro uoste, kai suskambo telefonas.

— Deni? Tai Vegas.

— Sveikas, Vegai, kaip reikaliukai?

— Neblogai. Kur tu esi?

— Pakeliui į Singapūrą.

— Singapūrą? Ko ten keliauji?

Gūžtelėjau pečiais.

— Šiaip sau.

Po trylikos valandų šokau į taksi automobilį Changi oro uoste ir švystelėjau nedidukę kuprinę ant galinės sėdynės.

Buvau laimingas. Gyvenau visiškai susitaikęs su priimtu sprendimu. Praleisiu Singapūre šiek tiek daugiau nei 48 valandas — 48 valandos Singapūre! Visas savaitgalis! Kas gali sau leisti savaitgalį pagyventi Singapūre? Kas grįžęs iš kelionės į Barseloną susiranda kreditinę kortelę, kurios niekada neturėjo įsigyti, ir užsisako patį artimiausią skrydį į pietryčių Aziją?

— Sveiki! Kaip gyvuojate? — pasisveikino vairuotojas ištaręs tuo žodžius veikiau jau kaip sakinį, o ne klausimą.

— Neįtikėtinai puikiai! — pasidžiaugiau. — Kaip laikotės jūs?

— Gerai, — atsakė taksistas pajudėdamas iš vietos. — O kaip jūs?

Apstulbau. Buvau šventai įsitikinęs, jog ką tiktai atsakiau, na, be negali visada garantuoti. Singapūras yra už tūkstančių kilometrų nuo Londono, lėktuve praleidau daug laiko. Maža ką...

— Puikiai, — gana linksmai patikinau taksistą. Dabar jau tikrai pasakiau. Ir, nepaisant to, kad jau žinojau atsakymą, negalėjau nepaklausti, kaip jis laikosi. Toks įprotis, aš juk tikras britas.

— O... kaip jūs laikotės?

Laimingas taksistas atsisuko į mane.

— Puikiai.

Labai gerai. Išsiaiškinome. Abu laikomės puikiai.

— O...

Vaje, negali būti.

— ...kaip jūs gyvuojate?

Atsisukęs į mane, išpūtęs akis laukė atsakymo. Na, ir ką dabar turėčiau daryti? Juk tikrai pasakiau jam, kaip gyvenu ir garantuotai pasiteiravau, kaip gyvena jis. Tačiau taksistas vis stebeilijo į mane, aiškiai laukdamas atsakymo. Pakeisti temą neleido etiketas. Tai jau įaugę man į kraują nuo vaikystės, o šiam Singapūro piliečiui turbūt įkalė į galvą iš kokio šeštojo dešimtmečio vadovėlio.

— Puikiai, — sumurmėjau vos girdimai ir, nusisukęs į langą, pridūriau, — o jūs?

— Gerai, — rodės, patenkintas atsakė vairuotojas. — Ačiū, labai gerai.

Stojo tyla. Pradėjau manyti, jog esu gimęs po laiminga žvaigžde. Įsijungiau telefoną, ir tas iš karto supypsėjo, pasveikindamas mane atvykus į Singapūrą. Po akimirkos vėl pyptelėjo. Žinutė nuo Hanos. SENOKAI NESIMATĖME. KAIP GYVUOJI?

Atrašiau jai.

ESU SINGAPŪRE!

Laukiau atsakymo. Trisdešimt sekundžių, ir telefonas vėl pyptelėjo.

KĄ? KODĖL?

Nusijuokiau.

ŠIAIP SAU!

Singapūre buvo karščiau nei įsivaizdavau. Automobilio kondicionierius veikė ne kažin kaip — pūtė mums į veidus karštą, lipnų orą. Važiavome per Singapūro senamiestį, pro didžiules prekyvietes ir plačias, medžiais apaugusias gatves. Žvalgiausi per langus, siurbte siurbiau įspūdžius. Pralėkę Serangoon keliu pasukome į Mažosios Indijos gatvę. Nuoširdžiai džiaugiausi tuo, ką darau. Kodėl esu čia? Nes viešėdamas Ispanijoje pas vyruką, kuris viskam sako Taip, pamačiau reklamą, ir ši mane taip įkvėpė, kad beveik ieškote ieškojau šeštojo Taipmens. Vienuolis Samtenas man labai aiškiai parodė, kad gyvenime gali nutikti bet kas. Supratau, kad gyvenime neegzistuoja toks dalykas, kaip likimas. Jei nėra likimo, tai... galiu leisti gyvenimui vykti!