Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Reikia prisipažinti, kad greitai pasidarė netgi baisoka. Ypač tada, kai ėmiau važiuoti keliais, kuriuos iš abiejų pusių supo tankiai sužėlę aukšti krūmai ir šakoti medžiai. Galėjau važiuoti tiktai pirmyn arba atgal, o dar tas triukšmas aplinkui, staiga tapęs kurtinamai garsus.

Iš pradžių jis skambėjo ne ką garsiau nei dūzgimas... paskui taip, tarsi kas nors būtų pamiršęs išjungti kelis seniai užvirusius virdulius su švilpuku... o paskui dar garsiau ir garsiau, kol galop kaukė tarsi automobilio signalizacija. Nebuvo įmanoma suprasti, iš kur tas garsas sklinda.

Pradėjo imti nerimas. Juk esu visiškai vienas, toli nuo civilizacijos, kažkur... nežinia kur ir dar be jokios aiškios priežasties, apsuptas nematomų švilpiančių virdulių. Ką, po galais, imtų galvoti įstatymo sergėtojai, suradę čia gulintį mano kūną? Dėl Dievo meilės, kaip jie supras, nuo ko pasimiriau. Kokias mirties priežastis sugalvos?

Staiga apėmė baimė. Ėmiau iš visų jėgų minti pedalus, tačiau supratau, kad dešinėje pusėje, krūmuose kažkas visu greičiu juda kartu su manimi, ir kuo toliau, tuo triukšmingiau. Nemačiau, kas tai, bet iš to, kaip linksta ir šlama pakelės žolės, galėjau spręsti, kad tas kažkas — didžiulis. Ir dar greitas. O, Kristau, kas tai? Sustoti negalima... myniau vis greičiau ir greičiau. Dabar jau tikrai girdėjau, kaip dunda visai greta manęs. Kas tai? Kas mane persekioja? Pasijutau kaip Stiveno Kingo knygos herojus. Nėriau vis gilyn į tai, kas iš tiesų jau buvo beveik džiunglės, nes negalėjau apsisukti ir grįžti — baiminausi susitiksiąs akis į akį su tuo persekiotoju... jeigu tik jis turi akis... Persekiotojas vis dundėjo, drebino žemę visai čia pat...

Dūmiau kaip išprotėjęs, pamišusiu greičiu, tačiau lygiai taip pat lėkė ir mano persekiotojas. Dabar jau baiminausi nejuokais. Gal mane medžioja? Gal kažkas nusprendė mane suėsti? Kokie baisūnai čia veisiasi? Kažin, ar tame buklete buvo minimi krokodilai? Raganosiai? Gyvatės juk negali bėgioti, tiesa?

Ir toliau lėkiau dviračiu beprotišku greičiu, nė sykio neatsigręždamas atgal ir, ačiū Dievui, triukšmas aukštoje žolėje pradėjo silpti, kol galop ir visai nutilo. Buvau nusivaręs kaip kuinas, tačiau pilnas ryžto minti toliau. Tik tada, kai jau maniausi esąs pakankamai toli, sustojęs išsitraukiau iš kišenės bukletą. Dar kartą peržiūrėjau tą varganą informaciją iš šimto žodžių, tikėdamasis, kad pavyks rasti kokią užuominą apie virdulius žudikus ar kitus baisūnus, galinčius persekioti nekaltus britų dviratininkus. Nieko panašaus neradau. Atvirai sakant, tai padidino nelaimės nuojautą. Ar Taip bando mane nužudyti? Juk turėtų padėti man gyventi! Kiti garsai aplinkui vis dar netilo. Stovėjau ant kelio apsuptas milžiniškų, užstojančių saulės šviesą medžių. Atrodė, tarsi būtų ėmęs brėkšti vakaras.

Staiga už savęs išgirdau grumtynių garsus, šlamančius lapus. Kuo skubiau šokau ant dviračio, pasiryžęs vėl minti pedalus. Apimtas siaubingos baimės, bandžiau priversti dviratį riedėti greičiau, tačiau nebeišlaikiau pusiausvyros, o pėdos staiga atrodė kažkokios didelės ir sunkios. Triukšmas vis stiprėjo ir dar labiau artinosi, kol pagaliau pro pat mano nosį prašvilpė milžiniškas driežas — dydžio sulig tanku. Neaukštas, raumeningas. Šlumštelėjo į proskyną tarp krūmų ir nustojo judėjęs. Visiškai. Mano širdis vos neiššoko iš krūtinės. Persekiojo driežas! Sumautas driežas! Tai neteisinga! Čia visai ne rojus!

Jeigu iš tiesų čia buvo rojus, kodėl ta saujelė žmonių vis dar trokšta šioje vietoje gyventi? Tik kur jie? Vis dar nebuvau sutikęs nė vieno žmogaus. Gal tie gyventojai — driežai? Gal Deividas Aikas buvo teisus, sakydamas, jog pasaulį valdo driežai?

Lėkiau keliu ir nesisukiojau atgal, baimindamasis, kad pamatysiu dar ką nors, kas mane išgąsdino. Matyt, nusprendęs, kad grobis nevertas dėmesio, driežas paliko mane ramybėje. Buvau visai nusivaręs nuo kojų, išraudęs ir troškau tik vieno — prisėsti. Tuo metu kai ką pastebėjau. Kelrodis. Ženklas skelbė, kad netoli Nualongo paplūdimys. Žinia nudžiugino. Paplūdimys — saugu. Išgelbėtas.

Netrukus radau ir paplūdimį. Dangus ėmė šiek tiek niaukstytis, bet vis dar buvo šilta, tad pasistatęs dviratį prisėdau paplūdimyje. Nebeturėjau jėgų.

Vanduo buvo ramus, o saulė vėl šildė. Nepaisydamas tų pašėlusių lenktynių su driežu, jaučiausi be galo laimingas, kad esu šioje vietoje. Pasijutau nuo Londono toliau, nei kada nors anksčiau. Ir toliau nuo visų žmonių. Buvau tik aš. Tūkstančiai mylių nuo kito gyvenimo. Susimąsčiau apie tai, kodėl atsiradau čia. Vienas po kito sekę Taip atvedė mane į Pulau Ubino paplūdimį. Žinoma, viskas prasidėjo nuo to vyruko autobuse, tačiau už savaitgalį Singapūre turėčiau dėkoti tam nuobodžiam vakarėliui, kur reikėjo pasakyti nežinomą faktą. Jame susipažinau su Garėtu. Paskui su Džefu. Ir Marku. Kas žino, kiek kitų tokių galimybių prikūriau, kas žino, kokie nuostabūs dalykai laukia manęs? Kur dar galiu nuklysti? Kokias galimybes rytoj ar po mėnesio atvers vakar, o gal praeitą mėnesį ištarti Taip?

Jau baigiasi lapkritis, greitai ir gruodis. Liko vos mėnuo laiko sakyti Taip , o paskui prasidės naujas gyvenimas. Atsakingas: nuo devynių iki penkių darbe, lentelės, projektoriai. Daugiau nebeteks vos užsimanius ir su kreditine kortele nusipirkus bilietą lėkti į Singapūrą. Daugiau jokio negailestingo spontaniškumo. Tiesiog ramybė. Tokia kaip dabar. Tačiau dar laukė daug smagių dalykų. Pirmiausia — Liza.

Sėdėjau saulėkaitoje ir šypsojausi. Viskas eina į pabaigą. Liko tik kelios savaitės. Taip laukiau jų.

Po valandos prieplaukoje sėdėjo didžiulė grupė žmonių — ir iš kur jie atsirado — beveik visiškoje tyloje kantriai sėdėjo laukdami, kol atplaukęs laivas perveš juos atgal į žemyną. Visas švytėdamas nusklendžiau prie laukiančiųjų. Atpažinau kelis — su jais atplaukėme į salą. Dabar jau buvo gal keturiolika žmonių. Kas keisčiausia — visi sėdėjo ant vieno suolo. Keturi suolai, sudėlioti kvadratu, ir vis dėlto žmonės susėdo ant vieno jų. Užuot sėdęsi toliau vienas nuo kito, išsirikiavo šonas prie šono ir žvelgė viena kryptimi — į mane, besiartinantį turistą. Nejutau jokio nepatogumo, nei gėdos. Nes ir jie nejuto. Jie manė, kad šitaip sėdėti visiškai normalu — tylutėliai, susispaudus ant vieno suolelio. Londone šitaip niekuomet nenutiktų. Būtinai sėdėtume ant atskirų suolų, naujai atėjęs visada prisėstų ant to suolo, kur mažiausiai žmonių, kad išsaugotume asmeninę erdvę.

Tas sėdinčiųjų vaizdelis griebė už širdies. Besiartindamas pamojavau ranka ir nusišypsojau. Reikėjo apsispręsti, kur atsisėsiu. Na, juk negaliu būti vienintelis atsisėdęs atskirai... O gal galėčiau? Bet juk šitaip visai nusišalinčiau, kaip koks nedraugiškas vakarietis. Taigi nugalėjęs varžymąsi, padariau tai, ko šiaip jau nedaryčiau — nužingsniavau tiesiai prie aptūpto suolelio ir atsisėdau pačiame viduryje. Staiga pasijutau labai filosofiškai nusiteikęs. Taip mane šitaip nuteikė. Privertė atsiverti. Juk galų gale esu tik dar vienas nepažįstamasis. Baltasis, gal su neįprastais sportiniais batais, bet iš tiesų esu tik dar vienas žmogus, prisėdęs ant suolo pasigėrėti vaizdais ir laukti valties. Niekas nepratarė nė žodžio. Keli žmonės atsargiai dirstelėjo į mane. Pažvelgęs atgal į juos nusišypsojau. Tvyrojo abipusio supratimo atmosfera. Supratome vieni kitus tylėdami, be žodžių. Aš, atvykėlis iš tolimos šalies, ir jie — paprasčiausi malajiečiai, ramūs, giedros nuotaikos, beveik su nuostaba žvelgiantys į mane. Giliai atsikvėpęs susimąsčiau apie netikėtą bendrumo pojūtį. Stebėjausi, kad atvykę čia iš gana toli vienas nuo kito esančių žemės kampelių, vis tiek jaustume tą neišsakytą, kupiną ramybės vienovę. Gali būti, jog kaip tik dėl to ši vieta vadinama rojumi. Gal Pulau Ubinas čia niekuo dėtas... gal tokią nuotaiką sukuria žmonių požiūris? Gal tai slypi pačiame žmoguje?