Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Paskui staiga visi aplinkui ėmė plepėtis ir supratau, kad tai viena didžiulė šeima — užtat jie sėdėjo šitaip draugiškai susispietę. Nustebinau juos, tad ėmė svarstyti, kas, po galais, toks esu ir kodėl, po velnių, atsisėdau pačiame viduryje, o ne vienas ant kito suolo, kaip būtų padaręs bet kuris normalus žmogus. Šiek tiek paraudau.

Apsimetęs, kad užsimaniau pramankštinti kojas, atsistojęs nusižiovavau, pamaklinėjau aplinkui, paskui apsimečiau, kad pastebėjau kažką įdomaus ant kito suolelio, nužirgliojau tenai ir prisėdęs įsistebeilijau į savo batų nosis. Gal po kokių metų ar netgi vėliau atvyko ir lauktasis laivas. Pasistengiau įlipti į jį pirmasis. Visiškai nenorėjau, kad sugriuvusi į laivą toji šeimynėlė imtų lažintis, kur aš atsisėsiu.

Grįžęs į viešbutį gurkšnojau kokteilį. Išsiunčiau žinutę Markui:

AŠ SINGAPŪRE. MANE PERSEKIOJO DRIEŽAS

Sulaukiau ir atsakymo, gal po kokių dešimties minučių.

ATOMICO, DENI!

Nusijuokiau. Tikrai, tikiuosi, kad dar susitiksiu su Marku.

Jau temo, o rytojaus dieną išskrendu į Londoną, tad studijuodamas žemėlapį svarsčiau, kaip turėčiau Singapūre praleisti likusį laiką.

Be reikalo rūpinausi.

Koks skirtumas, kur būsiu, jei iki pat išvykimo iš Singapūro teks jaudintis.

Liūdesiu, jaudinsiuosi ir nerimausiu.

Grįžęs į viešbutį užsukau į verslo centrą pasitikrinti elektroninio pašto. Planavau parašyti Lizai — papasakoti, kur esu, ką veikiu ir kaip laukiu susitikimo su ja.

Nė neįtariau, kad kai kas man taip pat parašė.

Kam: Denis

Nuo: metesissuki@ hotmail.com

Tema: kitas...

Sveikas, Deni

Patenkintas savimi? Vis dar sakai Taip?

Na ir puiku.

Tai kodėl gi tau nenuvykus...

Į Stounhendžą... 2?

Širdis nusirito į kulnus. Esu už tūkstančio mylių nuo namų, o metęs iššūkį persekioja kaip šešėlis. Kas tai? Kol jie mane kontroliuoja, gyvenimas atrodo beprasmis. Nejaugi man skirta būti žaisliuku kažkieno rankose? Kažkas — mano likimo šeimininkas! Ar tai Džeisonas? Kažkaip atrodė per daug atkaklus... Jam greičiausiai būtų viskas nusibodę žymiai anksčiau... O gal tai Džeisonas?

Bet Stounhendžas ir 2? Kas tas Stounhendžas 2? Ar iš viso toks yra? O gal norėta pasakyti, kad turiu vykti į Stounhendžą antrą kartą?

Kuo skubiau atsidariau Google paieškos puslapį ir įvedžiau į paieškos langelį Stounhendžas 2.

Po akimirkos jau galėjau gėrėtis rezultatais.

Taip , yra Stounhendžas 2.

Jie ketina mane išsiųsti į Stounhendžą 2!

Kas čia dabar?

Tikrasis Stounhendžas, senovinis Druidų paminklas, esantis Anglijoje, apipintas legendomis. Tačiau Stounhendžas 2, Sikvelas yra veikiau jau keistenybė, o ne paslaptis. Šis beveik trisdešimties metrų aukščio kūrinys yra pagamintas iš tuščiavidurio gipso, o šalia du...

Akys lakstė po tekstą. Stounhendžas, paminklas prie paminklo... bet kur, kur visa tai?

Ir tada pamačiau.

Sūdąs.

Teksasas. Stounhendžas 2 yra Teksase.

Ot, mėšlas.

Staiga pasirodė, kad pasaulis ėmė ir subyrėjo.

Kaip tik tada, kai supratau, kad norėdamas išgyventi sakydamas Taip, turi patogiai įsitaisyti ir mėgautis pasivažinėjimu, kažkas įsikišo ir griebė mano gyvenimo vairą į savo nagus...

23 SKYRIUS

kuriame Danielis patiria siaubingą krizę

Grįžau į Londoną įsitikinęs dėl vieno dalyko.

Jokiu būdu negaliu vykti į Teksasą. Šito jau per daug. Metęs man iššūkį ir taip jau persistengė išsiuntęs mane į Stounhendžą... Jam teks labai nusivilti, jei tikisi, kad leisiuosi išsiunčiamas dar į Teksasą.

Būtent taip. Atėjo metas pasipriešinti. Nevykdamas į Teksasą arba nekreipdamas dėmesio į paslaptingus metusiojo iššūkį žodžius, būčiau laikomas pralaimėjusiu. Sulaužyčiau taisykles. Pasakyčiau Ne, kai tuo tarpu daviau priesaiką sakyti vien tik Taip. Negaliu šitaip pasielgti.

Teko pripažinti, kad turiu šį reikalą išspręsti iki Lizos atvykimo į Londoną. Turiu laimėti šį mūšį. Mergina bus čia po savaitės ir dar kelių dienų... Pasakiau jai Taip. Dabar negaliu šito Taip atšaukti, tai reiškia, kad, paklusdamas metusiojo iššūkį įgeidžiams, turėčiau kuo skubiau lėkti į kelionę. Ir dar grįžti neįtikėtinai greitai.

Kaip paaiškinčiau Lizai? Kaip pasakyčiau, ką ketinu daryti? Tai būtų tarsi dvigubas žaidimas. Gali būti, kad ji suprastų (nes Taip, turėčiau jai papasakoti viską). Taip, esu švelnaus būdo, akiniuotas Klarko Kento stiliaus, senamadiško radijo prodiuseris... tačiau dabar jau ne vien tik tai. Tapau žmogumi, kurio gyvenime bręsta svarbūs pokyčiai. Žmogumi, kuris labiau pasitiki savimi, daug atviresnis. Žmogumi, atgavusiu spontaniškumą. Gal mergina supras visų šių dalykų svarbą? Edinburge jai, rodės, tai pavyko, ir be didelių pastangų.

O... gal... gal jai visa tai nepatiks? Gal ji, kaip Hana, pamanys, kad šitaip elgtis nebrandu, neatsakinga ir kvaila? Gal net mūsų santykiai Lizai pasirodys nebe tokie žavūs, kai prisipažinsiu jai, kad bilietus iš Melburno į Edinburgą nupirkau ne vedinas romantiškų paskatų, o tik dėl to, kad ji paprašė? Tik todėl, kad kažkoks barzdyla autobuse pasakė, kad man Taip geriau?

Kad ir kas būtų, ketinau jai papasakoti.

Ir kaip merginai tai beatrodytų, viskas gali pakrypti blogai. Net jei nukeliaučiau į Teksasą ir spėčiau grįžti iki Lizos atvykimo, tai dar visiškai nieko neišspręstų. Metęs man iššūkį vis tiek stovės tarsi šmėkla, grasindamas bet kada vėl pridaryti bėdų ir nepatogumų...

Netekęs vilties parašiau Tomui dar kartą... Tą pačią dieną sulaukiau atsakymo...

Deni,

Tikrai labai atsiprašau, tačiau negaliu susisiekti su Džeisonu. Jei atvirai, mes nesame labai artimi draugai. Vis dėlto palikau žinutę jo seseriai, prašydamas, kad jis kuo greičiau man parašytų. Beje, dar turiu tokius duomenis...

Ir žemiau užrašyta Džeisono darbo vieta ir mobilaus telefono numeris.

Puiku! Dabar jau tikrai pričiupau jį! Toks galingas jautėsi tik todėl, kad žinojo, jog negaliu įrodyti, kad jis gadina man gyvenimą. Kol grasino kaip anonimas, galėjo priversti daryti tai, ko visiškai nenorėjau. Kai nutrauksiu nuo veido kaukę, jis taps kitu žmogumi — tokiu, kuris žino, kad žinau, kas jis toks. Atidengęs paslapties šydą, nebeleisiu jam vadovauti. Išsiaiškinęs, kas jis, galėsiu nekreipti dėmesio. Taigi pradėjau skubią, trijų smūgių ataką...

Pirmiausia — gana griežtas elektroninis laiškas.

Džeisonai,

Turiu tavo mobilaus telefono numerį ir žinau, kur tu dirbi. Neketinu to daryti. Nevyksiu į Teksasą. Žinau, kas esi, o tu jau žinai, jog aš žinau. Todėl nebegali toliau šitaip su manimi elgtis. Noriu pasikalbėti su tavimi ir įsitikinti, kad supranti mane teisingai. TU DAUGIAU NEBETURI TEISĖS VERSTI MANE KAIP NORS ELGTIS, NES AŠ ŽINAU, KAD TU ŽINAI, KAD AŠ ŽINAU.

Tuojau tau paskambinsiu.

Denis

Čiupęs telefoną, surinkau Džeisono telefono numerį.

Nelaimei, sujungė tik su balso pašto dėžute.

Tai numerio 07. Vodafone balso pašto dėžutė. Po signalo palikite žinutę...

— Džeisonai, čia Denis, — beveik išrėkiau. — Žaidimas baigtas. Turiu tavo telefono numerį. Paskaityk paštą ir daugiau man niekada nerašyk. Visiems buvo labai smagu. Tikiuosi, kad skaniai pasijuokėte su draugais bare, tačiau balius baigtas. Labanaktis, kad tave kur velniai nujotų...