Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Iš kur esi? — staiga pasidomėjo vairuotojas.

— Iš Londono.

— O, — pasakė jis, — Puiku. Iš Londono.

Dar viena pauzė.

— Ar Londonas toli nuo Anglijos?

— Oi... Chmm... Londonas yra Anglijoje. Tai miestas.

— Kas miestas? Anglija ar Londonas? O kas yra Londono sostinė?

Taksistas žvelgė į mane smalsiomis kaip vaiko akimis. Paaiškinau, kad Londonas yra Anglijos sostinė, tada taksistas pasakė, kad pasijuto kaip kvailys. Nuraminau jį. Pareiškiau, kad vargu ar pačiame Londone pavyktų rasti taksi vairuotoją, kuris visa tai tiksliai žinotų. Taksistas — Ongas Chee Kieg — pasipasakojo, kad vairuoja jau šešiolika metų ir atvyko į Singapūrą iš Kinijos paskui savo meilę.

— Mudu labai laimingi, — džiaugėsi jis. — Du vaikai, taip pat laimingi. Singapūras gera vieta augti vaikams. Labai švaru. Labai gražu.

Singapūras tikrai be galo švarus. Ir labai gražus. Gal todėl, kad jis tinka visiems ir visada, ir net labai. Seniai praėjo tie laikai, kai ilgaplaukių turistų iš viso nepriimdavo į šalį arba vos atvykusius į oro uostą juos pasitikęs stambus, bukomis žirklėmis ginkluotas muitinės tarnautojas pasiūlydavo patrumpinti plaukus. Vis dėlto šioje šalyje kreivai žiūrima į nevalas. Maistas išsinešimui nepardavinėjamas, galite gauti baudą, jei pereisite gatvę ne per perėją, viešoje vietoje rūkysite ar šiukšlinsite. Nusprendę sukrimsti sumuštinį metro, taip pat gerokai palengvinsite piniginę. Kaip sakė Ongas, radikalai, maištaudami prieš sistemą šlapindavosi liftuose, tačiau tuomet juose įtaisė filmavimo kameras. Gal padėjo tai, o gal radikalams pritrūko šlapimo, tačiau bėdos baigėsi. Turbūt pats žymiausias draudimas — žiaumoti kramtomąją gumą. Tai visiškai, absoliučiai uždrausta. Man pasirodė, kad Singapūras yra šiek tiek panašus į religingą tetulę. Mylime tokias tetules už jų nepalaužiamą griežtumą ir teisingumo jausmą, tačiau patyliukais norėtume, kad jos nors sykį prisigertų chereso ir dingtų su kokiu nors vikaru visiems laikams. Net juokinga, kaip sakydamas viskam Taip, atvykau į šalį, kur viskam sakoma Ne. Tas draudimas kramtyti gumą ypatingai žiaurus. Tie, kurie ją parduoda, įveža į šalį ar naudoja, gali sulaukti 1 000 dolerių baudos. Klausiausi, kaip Ongas man šitai dėsto, ir plaukai pasišiaušė prisiminus, kad kuprinės dugne voliojasi beveik pilnas pakelis kramtomosios gumos Wrigleys — kažkurią naktį man jį padavė Vegas. Buvo likę mažiausiai dvidešimt lapelių gumos. Dvidešimt! Įstatymo akyse dabar buvau beveik narkotikų platintojas! Kai nutariate sakyti vien Taip , yra dalykų, kurių žinote, jog nepavyks išvengti, tačiau kontrabanda tikrai nėra vienas jų.

— Kodėl atvykai į Singapūrą? — paklausė Ongas, o paskui dar mestelėjo frazę, kurią tikrai buvo išmokęs iš televizijos, — verslas ar pramogos?

Nusišypsojau.

— Nei tas, nei anas, — atsakiau. — Paprasčiausiai... ėmiau ir atvykau.

Ongas atrodė sumišęs.

— Pramogos, — pasitaisiau. — Tik pramogos.

Susimąsčiau. Iš tiesų — atvykau pramogauti. Ir kitos mano kelionės į užsienį, vargu ar turėjo kokių rimtesnių tikslų. Na, nebent laimėti Ispanijos loterijoje arba susitikti su Taip žmogumi. Kelionės buvo lyg koks sakymo Taip šalutinis efektas. Bet ši kelionė... ši kelionė atrodė tarsi gryniausias Taip pavyzdys.

Ongas išleido mane prie Traders viešbučio ir įteikė nedidukę, pageltusią vizitinę kortelę, sakydamas, kad sykį man prireiktų kur nors važiuoti, turėčiau paskambinti jam. Prižadėjau, kad taip ir padarysiu. Užsiregistravęs ir nuėjęs į kambarį, nuleidau Wrigleys į klozetą ir ilgai, tikrai labai ilgai miegojau.

Kiek vėliau išėjęs iš viešbučio patekau į tokį karštį, kuris vos ne tą pačią akimirką išsunkia prakaitą per visas kūno poras. Neturėjau nė menkiausio supratimo, nei ką veikiu, nei kur einu, bet nesukau dėl to galvos. Man niekur nereikėjo skubėti, nieko padaryti, tad tiesiog ėjau labai stilinga ir ilga Apelsinų gatve — gėdingai šlovinančia kapitalizmą, nes joje nepastebėjau nieko daugiau, išskyrus dešimtis milžiniškų prekybos centrų, sujungtų tarpusavyje požeminiais tuneliais ir pėsčiųjų alėjomis, kuriose dūzgė oro kondicionieriai.

Susiradęs McDonald’s restoraną nusipirkau pusryčius. Šiek tiek nustebau, kad šio mėnesio ypatingasis patiekalas pavadintas Viščiukas su Singakoše . Košė manęs niekuomet nežavėjo, net pačiais blogiausiais laikais, o juolab į bandelę sukimšta vištienos skonio košė. Nė kiek neįtikino ir reklaminis šūkis: Paragauk, nes tai pusryčių skonis . Taip, kurgi ne, nebent kalėjime. Na, bent jau pavadinimas Singakoše įsimenantis. Visai tikėtina, kad Mažojoje Indijoje toks pat maistas būtų pavadintas BK Whoppadom .

Net palengvėjo, kai įsitikinau, kad nėra jokių tiesioginių nurodymų pirkti Singakošę , tad ramia širdimi nusipirkau didžiulį mėsainį, nes pasakiau:“ Taip , galima ir labai didelį“ (kai kurie Taip yra vienodi visame pasaulyje) ir ėmiau studijuoti žemėlapį. Man tai buvo tiktai nieko nereiškiantys žodžiai ir paveikslėliai. Ką turėčiau daryti? Kaip leistis nešamam pavėjui, kai joks vėjas nepučia? Tikrąja ta žodžio prasme — Singapūre visiškai nepūtė vėjas. Kiek pasėdėjęs vis dėlto suradau sprendimą. Turiu pats papūsti . Ongas. Paskambinsiu Ongui.

— Ką norėtumei pamatyti? Turistams skirtas vietas ar tikrąjį Singapūrą? — paklausė taksi vairuotojas. Valgė obuolį, atvežė vieną ir man.

— Nežinau... — numykiau. — Ką rekomenduotum? Ką turėčiau pamatyti?

— Pirmiausia pavežiosiu tave, apžiūrėsi kelias vieteles.

Užsisakiau Ongą ir jo automobilį kelioms valandoms už beveik gėdingai mažą užmokestį. Jis mane pavežiojo, aprodė vietines įžymybes ir netgi papasakojo. Parodė turistams įprastas rodyti vietas — verslo rajoną centre, Singapūro įkūrėjo Stamfordo Raffleso statulą, sniego baltumo miesto simbolį liūtą Merlioną su žuvies uodega, kinų šventyklą ir galop sustojome prie prekybos centro nusipirkti atsigerti vandens. Abu susimąstėme, ką daryti toliau. Man šovė galvon viena mintis. Taip susijęs su potyriais. Naujais potyriais, jei jau apie tai prakalbome.

— Gal apžiūrėti tai, ko šiaip jau nepamatyčiau? — paklausiau. — Gal ką nors parodytum?

Ongas kiek pagalvojo.

— Parodysiu tau rojų!

Pasiguodžiau, kad Ongas vedęs, nes jo žodžius buvo galima suprasti labai dviprasmiškai.

— Rojų? — paklausiau. — Kokį rojų?

— Rojus yra kampong — Pulau Ubinas.

Supratau tik du žodžius.

— Atsiprašau, kaip sakėte?

— Kampong yra žmonių rojus. Pulau Ubinas — rojaus sala. Bent jau man.

— Kas tas kampong?

— Tradicinis kaimas. Labai ramus. Daug gamtos. Jokio skubėjimo, jokio lėkimo. Pulau Ubinas — geriausia sala.

Atidžiai tyrinėjau Singapūro žemėlapį ieškodamas Pulau Ubino. Ak, štai, kur jis — į šiaurę nuo oro uosto. Taip jau yra, kad Ongas, kaip ir likusieji devyniasdešimt procentų Singapūro gyventojų gyvena daugiaaukščiuose, butuose. Singapūre labai mažai vietos. Nėra kur pailsėti gamtoje. Dėl to kalta greita urbanizacija ir negailestingas prekybos centrų plėtimasis. Ir jeigu Malaizijoje vis dar galima pajusti, kas yra tradicinis kampong, tai Singapūro gyventojai baiminasi praradę kaimus visiems laikams. Pulau Ubinas — paskutinė galimybė tokį kaimą išsaugoti. Paskutinis žvilgsnis į rojų šioje žemėje. Vienintelė vieta Singapūre, kuri išlikusi nepaliesta civilizacijos.