Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Krulikauskienė

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

1 epilogas

2 epilogas

Išminčiui pakanka smiltelės, kad įsivaizduotų visą visatą.

O kvailys tik atsigula į jūros dumblius ir voliojasi, kol jais visiškai aplimpa.

Tada jis atsistoja ir išrėžia:

„Eik, aš juk esu žmogus vijoklis.“

Jack Handey

Prologas

Iki vidurnakčio — dvidešimt minučių. Mirkau lietuje šalia turtingo bankininko namų Las Vegase.

Apsičiupinėjau kišenes. Turiu viską, ko reikia. Fotografijos. Automobilio rakteliai. Sidabrinis laikrodis.

Visų svarbiausia — turiu ginklą.

Manęs paprašė, kad nužudyčiau žmogų.

Ir aš atsakiau: Taip .

Kurgi ne...

Iš tiesų niekur nebuvau. Ir žudyti nereikėjo.

Nagi pasakykite man, kada jūsų paskutinį kartą prašė nužudyti žmogų? Man taip nutinka labai retai. Ir, jeigu jau visai atvirai, netgi nesu įsitikinęs, kad iš viso galėčiau taip padaryti. Jei šiandien paprašytumėte ką nors nužudyti, nė nesvarstęs atrėžčiau nesutinkąs. Ir net jeigu pasmalsaučiau, norėdamas sužinoti ką nors daugiau, galutinis sprendimas vis tiek greičiausiai liktų toks pat — nesitepti rankų.

— Ne, — sakyčiau. — Argi nepagalvojote, kad galite išspręsti nesutarimus su tuo žmogumi kitais būdais?

Išsyk supratę, ką turiu galvoje, pritartumėte man. Tuomet pasiūlyčiau užuot nudėjus tą, kuris įsipyko, aplošti jį šachmatais. Susigėdę ir priblokšti mano išminties, nudūlintumėte šalin.

Tai jau ne. Galėčiau prisiekti, jog niekada nežudžiau. Net ir kilnaus tikslo vedamas. Vienintelė priežastis, kodėl verčiu jus įsivaizduoti mane Las Vegase, nusprendusį imtis šlykštaus žudiko amato, — tai, kad noriu, jog suvoktumėte, kaip žemai galėjau nusiristi, kaip galėjo pakrypti mano gyvenimas. O ši istorija galėjo prasidėti būtent taip. Aš lietuje, pasiryžęs siaubingai ir žiauriai misijai, su ginklu rankoje. Lietaus nekenčiu, nejuokais. O su ginklu atrodyčiau kaip visiškas idiotas. Bastytis po Las Vegasą po vidurnakčio — ne mano nosiai. Nedrįsčiau. Visiškai nepritariu žudynėms. Ir tikrai — galva neneša, kam būtų reikalingas sidabrinis kišeninis laikrodis.

Kaip puiku, kad tikroji istorija prasideda visiškai ne taip. Vis dėlto šis pasakojimas nukels mus į keisčiausias vietas, susitiksime su nepaprastais žmonėmis ir teks daryti kai ką tikrai neįtikėtino. Visa tai nutiko ne taip jau seniai ir tęsėsi keletą mėnesių. Tie keli mėnesiai ne tik visiškai pakeitė mano likimą, tačiau privertė žiūrėti į pasaulį kitomis akimis bei pakeisti gyvenimo būdą.

Turėčiau paprasčiausiai padėkoti žmonėms, kuriuos aprašiau šioje knygoje. Jų vardai tikri, išskyrus tuos kelis atvejus, kai pakeičiau vardus ar kai kurias smulkmenas, kad nepriversčiau vieno ar kito žmogaus raudonuoti. Be to, vienas pagrindinių herojų pats prašė išgalvoti vardą, nes manė, kad taip bus šauniau. Taip pat bijau, kad gali būti vietų, kur įvykius ėmiau ir perkėliau į kokį kitą laiką ar vietą... bet tai tik jūsų pačių gerovei. Nenorėčiau, kad imtumėte knarkti ant mano knygos: turiu papasakoti kai ką labai svarbaus.

Parašiau šią knygą remdamasis dienoraščiu. Vieni dienoraščio įrašai pravertė daugiau, kiti mažiau, o kai kurie ir visai nepateko į knygą. Kai ką perrašiau beveik pažodžiui. Beje, patarčiau rašyti dienoraščius. Dienoraštis — tai puikumėlis!

Ir paskutinis dalykas: norėčiau paprašyti vienos paslaugos. Skaitydami šią knygą — kiek ilgai tai betruktų ir kada benutartumėte ją mesti — pasižymėkite visus atvejus, kada kam nors galėjote ištarti Taip . Pagalvokite, kur tasai Taip galėjo jus nuvesti. Vieną dieną tai jums pravers.

Beje, šiandien gerai atrodote...

Denis Volisas

Sankt Peterburgas, 2005 m. birželis

Sausio 12 d.

Pradėjau rašyti šį dienoraštį, kad užfiksuočiau viską, kas nutinka mano gyvenime. Vieną dieną būsiu labai patenkintas, kad visa tai užrašiau ateities kartoms. Jei jūs esate ateities istorikas, negaiškite laiko dėkodami. Bus daug naudingiau, jeigu perskaitysite mano mintis ir išdėstytą filosofiją.

Taigi laikydamas rašiklį rankoje sakau: „Gyvenime, aš pasiruošęs! Priimsiu visus iššūkius!“

Sausio 19 d.

Dar nieko nenutiko.

1 SKYRIUS

kuriame prasideda pasakojimas

Tiesiog neįtikėtina, kaip autobusas — paprasčiausias raudonas Londono autobusas — gali pakeisti jūsų gyvenimą.

Žinoma, buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių atsitiko tai, kas atsitiko. Nė neketinu imti įrodinėti, kad viskuo dėtas tik autobusas. Vis dėlto jis užima labai svarbią vietą. Jei jau tiksliau, tai ne pats autobusas, o šalia manęs sėdėjęs žmogus. Štai jis, greta — žvilgčiodamas į pigų juodą rankinį laikrodį varto Evening Standart laikraštį, o praėjo vos kelios akimirkos, kai pratarė sakinį, nė jam pačiam neįtariant, turėjusį man tiek daug įtakos.

Panašiai būna animaciniuose filmukuose: vieną akimirką visiškam bukagalviui nušvinta galvoje, ir staiga jis jau maudosi iš aukštybių besiliejančioje auksinėje šviesoje, veide švyti palaima ir gieda tūkstančio angelų choras.

Tiesa, gyvenime viskas atrodo kiek kitaip. Esu perpildytame autobuse, riedančiame po Londono Ist Endą, be to, vienintelis dalykas, kuriame maudausi, — tai prakaito tvaikas. Ir ausyse skamba ne angelų choras, o įkyrus kosulys.

Ir vis tiek — širdyje dar šventė. Šiandien Trys Karaliai. Vis dar šypsausi dėl to, ką išgirdau. Ir pradedu stebėti — ar dar kas nors jaučia tą patį? Paslapčia apsižvalgau aplinkui. Labai įdomu sužinoti, ar dar kieno nors važiuojančio šiuo autobusu, ausis pasiekė tokia paprasta iš vyro lūpų nuskambėjusi tiesa — tarsi žinia, nešanti viltį, optimizmą ir dar galybę gerų dalykų, kurių nė nesuvokiau nebematąs.

Ne, niekas nieko negirdėjo. Bent jau nepastebiu. Ką gi, gerai. Ateis metas ir jiems.

Tas vyras, sėdėjęs šalia... jis pakeitė viską.

— Tai gal ten buvo Jėzus? — statydamas alaus bokalą ant stalo, balsu svarstė Janas. Mudu sėdėjome Yorkshire Grey aludėje ir draugas jau buvo spėjęs šiek tiek kauštelėti. — O gal Buda? Oi, kaip norėčiau susitikti Budą! Jis taip atrodo, lyg tuojau imtų juoktis. Tai kaip tas vyrukas atrodė? Jei su barzda, tai greičiausiai Jėzus, o jei pilvotas — tai Buda.

— Su barzda, tik ne tokia kaip Jėzaus.

— Tai pilvotas? — viltingai nušvitusiomis akimis subruzdo Janas. — Ar toks pilvukas kaip Budos?

— Žinai, galiu garantuoti, kad jis — ne Buda. Tiesiog indų kilmės vyrukas. Jo vardas, rodos, kažkoks Medi ar panašiai.

— Medi skamba truputį panašiai į Jėzų.

— Nieko panašaus. Ir visai jis ne Jėzus. Ką Jėzus veiktų Betnalio Gryno rajone?

— O ką? Tenai yra labai gerų atpigintų prekių parduotuvių.

— Klausyk, Janai, Jėzus yra Dievo Sūnus. Kuriam galui jam trankytis po pigių prekių parduotuves?

— O, Dievulėli! Pats pagalvok, ar daug gautum kišenpinigių, jei būtum Dievo Sūnus!

— Janai... Bandau tau papasakoti apie akimirką, pakeitusią mano gyvenimą, o tu man paistai nesąmones apie Jėzų parduotuvėje...