Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Atsiprašau. Tęsk toliau. Tai kaip ten sakei? Tas vyrukas autobuse praeitą savaitę nebuvo nei Dievas, nei Dievo Sūnus, o paskui kažką minėjai apie dienoraštį?

Taip. Tai susiję su mano dienoraščiu. Lygiai tame pačiame svarbių dalykų sąraše, tuojau po autobuso, buvo ir dienoraštis. Pradėjau jį rašyti baimindamasis, kad pamiršiu visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos tuo metu dariau. Tuos fantastiškai beprotiškai žavius laikus...

Nerūpestingus laikus, kuriuos paskui prisiminčiau kaip geriausius savo metus.

Ir vos peržvelgęs įvykius supratau, kad nieko nepamiršiu. Arba veikiau jau iš viso nebus ką prisiminti.

Pernai metai — visai kas kita. Nuotykiai vijo vienas kitą, linksmybės liejosi per kraštus. Draugų netrūko. Pamažu suvokiau, kad štai jau šeštas mėnuo, kai slenka nauji metai, o aš vis tebegyvenu prisiminimais apie senuosius. Mėgaujuosi seniai į užmarštį nugrimzdusiomis linksmybėmis, mintimis vis išeidamas kur papietauti kaip gerais laikais. Ką jau besakyti, nieko panašaus nebėra. Visiškai priešingai. Paskendęs prisiminimuose tupiu namuose.

Kelis mėnesius man vis dar atrodė, kad viskas mano gyvenime klojasi visai gerai. Nevedęs, įpusėjęs trečią dešimtį vyrukas, gyvenantis viename nuostabiausių pasaulio miestų. O taip jau išėjo, kad tapau vienišiumi su trumpikėmis besitrinančiu tarp keturių buto sienų.

Taip jau kartą buvo nutikę — patyriau tą keistą jausmą, kai užklupo dvidešimtmečių krizė. Bet tuomet neturėjau jokio gyvenimo tikslo, aiškios gyvenimo kelio krypties. Dabar gi kryptis aiški. Daugybė krypčių. Tik visos jos veda žemyn.

Mintyse save regėjau kaip vieną veržlių, energingų, jaunų miestiečių. Mintyse visada buvau įvykių sūkuryje, visada veiksme, visada turėjau kur skubėti. Maniau esąs toks, kaip rodoma reklamose. Galbūt net galvojau, jog turiu mopedą.

Negalėjau klysti labiau nei apgaudinėdamas save tokiomis mintimis. Ypatingai tomis, apie mopedą.

Bet tai supratau tiktai grįžęs namo tada, kai pasikalbėjau su tuo vyru autobuse.

Tas pokalbis su vyru autobuse įvyko visai atsitiktinai.

Iki tos akimirkos, kai mudu prakalbome, tai buvo tik dar viena įprastinė darbo diena Vest Ende, po kurios kaip visada skubiai lėkiau į metro stotelę — dar vienas beviltiškas bandymas spėti išvengti piko valandos ir parkakti namo nesikamuojant sausakimšame metro traukinyje. Neprošal išvengti galimybės stovėti visą valandą įrėmus skruostą į kokios nors nepažįstamosios krūtinę ir dar kenčiant skaudžius atkaklaus skaitytojo verčiamų knygos lapų brūkštelėjimus.

Mudu stovėjome, tas vyrukas ir aš, laukdami centrinės metro linijos traukinio, važiuojančio iš Holborno į Ist Endą, kai užsikosėjęs garsiakalbis kapodamas žodžius išpoškino pranešimą. Tai buvo apsaugos perspėjimas, prašantis apleisti stotelę. Mūsų kelionė namo atidedama visai valandai. Visus keleivius žadėjo sukimšti į gatvėje laukiančius autobusus ir parvežti į namus. Ilga ir lėta kelionė — piko valandos — pliaupiant naktiniam Londono lietui.

Mudu sutartinai išpūtėme akis ir sužiurę vienas į kitą nusišypsojome suokalbiška šypsenėle, tarsi norėdami pasakyti kurgi ritasi pasaulis . Vis dėlto nepratarėme vienas kitam nė pusės žodžio. Paprasčiausiai pajudėjome aukštyn iš stoties vedančiais laiptais. Visai kaip geri, senamadiškai paklusnūs Britanijos piliečiai, kokie ir buvome.

— Geresnio oro pasivaikščioti nesugalvosi! — ironiškai prabilo bendrakeleivis, kai, įkypai kertant lietaus šuorams, nurisnojome į autobusą ir pakišome vairuotojui panosėn metro traukinio bilietus. Nusikvatojau, gal net kiek per daug šaižiai, ir mudu įsiliejome į suirzusių keleivių knibždėlyną.

Po dešimties minučių, autobusui tris kartus stabtelėjus stotelėse, pagaliau radome vietas atsisėsti, o prabėgus dar dešimčiai minučių jau draugiškai šnekučiavome.

— Kur važiuojate? — pradėjau pokalbį.

— Į Aldgeitą, — atsakė vyrukas.

Paskui paaiškėjo, kad mano bendrakeleivis dirba mokytoju.

O dar vėliau supratau, kad jis ketina pamokyti mane.

— Tai kokio dalyko jis tave išmokė? — susidomėjo Janas.

— Palauk minutėlę. Viską papasakosiu.

— Dabar pat. Noriu kuo greičiau išgirsti, kokia išminties dovana jis tave apdovanojo, kad atsitempei mane čionai.

— Niekas čia tavęs netempė.

— Atsiuntei elektroninį laišką, kuriame pareiškei, kad tavo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kad norėtum susitikti.

— Vargu ar tą galima pavadinti tempimu... Veikiau jau norėjau paklausti, ar neatsisakytum bokalo alaus.

— Puiku. Labai norėčiau. Ačiū, kad atneši.

Atsidusęs nukulniavau atnešti dar vieno bokalo alaus.

Kai dabar pagalvoju, tai gyvenimo kreivė ėmė leistis žemyn tikriausiai tada, kai baigiantis rudeniui mane metė mergina. Tai buvo tikras smūgis į paširdžius, sukrėtimas, kuris tikrai viską pakeitė.

Tik nepradėkite galvoti, kad niekaip negaliu išmesti iš galvos buvusios merginos. Tai tikrai nėra pasakojimas apie beprotišką, maniakišką meilę ir nuolatinius bandymus susigrąžinti prarastą mylimąją. Niekada neturėjau moterų persekiotojui reikalingų savybių: nei pakankamai atkaklumo ir energijos, nei tam reikalui tinkamų žiūronų.

Bėda ta, kad kai tave meta mylimoji, imi kitaip suvokti laiko tėkmę. Nenoriu pasakyti, kad tie treji metai, kuriuos praleidau su Hana, prabėgo vėjais, nes tai būtų tikrai netiesa. Tie metai kartu buvo tikrai šaunūs, kupini švelnumo ir meilės. Tenoriu pastebėti, kad pasibaigus santykiams, atsisukęs atidžiai pažvelgi atgal ir susimąstai: „O kas gi toliau?“

Taigi, per dvi savaites spėjau nuveikti tai, ko nepadariau per tuos trejus metus. Papildžiau laisvai samdomų darbuotojų sąrašus ir ėmęs bendradarbiauti su BBC tapau radijo laidų prodiuseriu. Susitvarkiau žemės įkeitimo ir pensijos dokumentus. Ėjau apsipirkti į Habitat ir IKEA parduotuves. Eksperimentavau gamindamas pietus iš naujų, ypatingų makaronų rūšių. Nusipirkau kiaurasamtį, oro gaiviklių ir automatinį plunksnakotį. Išmokau lyginti. Įsigijau net kambarinę gėlę.

Daugelis iš paminėtų pasikeitimų buvo nedideli. Tačiau gana greitai, net pats to nesuvokdamas, ėmiau mėgautis tupėjimu namuose. Sukiojimusi aplink puodus ir krapštinėjimusi ką nors remontuojant. Tinginiavimu, gulinėjimu ir televizijos kanalų junginėjimu. Greitai toks dykinėjimas ir liurbinėjimas liko vieninteliais mano pomėgiais. Ir tada tapau žmogumi, vengiančiu bet kokių įsipareigojimų. Tuo, kuris gali iš tolo pastebėti „tykojantį“ pakvietimą ir pabėgti, kol dar jo nepasiekė. Tuo, kuris lengva ranka atmeta pasiūlymą vakare pasilinksminti alaus bare, nes per televiziją rodys eilinę serialo EastEnders seriją. Žmogumi, kuris užuot dalyvavęs gimtadienio vakarėlyje nusiunčia pasveikinimą elektroniniu paštu. Tuo, kuris verčiau rašo, nei skambina ir verčiau paskambina nei apsilanko svečiuose. Žmogumi, kuris meluoja tik tam, kad išsisuktų iš padėties. Visuomet turinčiu atsiprašymą ir pasiteisinimą. Tapau žmogumi, kuris visada sakė Ne.

Ir visiškai laimingai gyvenau. Džiaugiausi savimi ir švilpaudamas lyginau drabužius. Viskas klojosi kuo puikiausiai iki vieno vakaro, kai tada autobuse sutikau tą vyruką.

— Gerai. Tai sutikai vyrą, — bandė pasišaipyti Janas, — prisėdai šalia. Kol kas visai nepanašu į anekdotą.

— Bet, Janai, svarbiausia tai, ką jis man pasakė.

— Aha. Štai kaip. Tai ką gi jis pasakė? Kokie buvo tie stebuklingi, šitaip viską pakeitę žodžiai? Pasakyk pagaliau, nes kol kas girdžiu tik tai, kad jis tau kažką pasakė.