Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Prašyčiau puodelį arbatos, — kreipiausi į kavinės padavėją.

— Su cukrumi? — paklausė tas.

— Ne, ačiū.

— Penkiasdešimt pensų. Štai, prašau, jūsų arbata, — pratarė vyrukas statydamas prieš mane plastikinį puodelį su arbata.

Pasiėmęs grąžą suvokiau, kad padariau didžiulę klaidą. Klaidą, kurią galima suprasti ir atleisti — juk jau dvidešimt metų geriu arbatą be cukraus.

— Atsiprašau, jūs klausėte manęs, ar dėti į arbatą cukraus...

— Taip, klausiau. Jūs sakėte, jog nedėti.

— Žinau. Tik... gal galėtumėte paklausti dar kartą? — pastūmiau puodelį arčiau padavėjo.

— Ką?

— Gal galėtumėte manęs paklausti dar kartą, ar norėčiau cukraus?

Vyrukas truputėlį susiraukė, bet pakluso. Paėmęs puodelį, paklausė:

— Cukraus?

Atsikrenkščiau.

— Taip.

— Kiek?

Dabar atėjo mano eilė susiraukti.

— Nežinau. Niekada negėriau arbatos su cukrumi.

Dabar jau susiraukėme mudu abu.

— Tiesiog įdėkite tiek, kiek paprastai dedama, — gūžtelėjau pečiais.

Vyrukas, nenuleisdamas nuo manęs akių, lėtai ir atsargiai į mano mažutėlį puodeliuką arbatos įdėjo tris kupinus šaukštelius cukraus.

— Gerai? — pasidomėjo.

— Taip, — patikinau jį. — Ačiū.

Taip, suprantu, kad šiuolaikinės literatūros gausoje šis trumpas epizodas apie cukrų arbatoje toli gražu nepretenduoja į jokias aukštumas. Įsivaizduoju, kad beveik pusė skaitytojų mieliau perverstų kelis puslapius atgal ir dar kartą perskaitytų apie tai, kaip lankiausi parduotuvėje PC World . Vis dėlto man šis pasakojimas apie cukrų labai svarbus. Supraskite: juk geriu arbatą jau seniai. Daug arbatos. Ir tai buvo pirmas kartas, kai sąmoningai paprašiau arbatos su cukrumi. Šis įvykis man tikrai daug reiškė — netgi tai, kad esu nusiteikęs pakeisti kasdienius dalykus, įpročius. Šis atradimas mane labai nudžiugino.

Išėjęs iš kavinukės su saldžiausios arbatos puodeliu rankoje patraukiau prie Kovent Gardeno. Stabtelėjau tiktai pasižiūrėti, kaip žongliruotojui pametus kamuoliuką, vienas mažas vaikiukas vos su juo nepabėgo. Susidomėjęs spoksojau, kuo tai baigsis, kai prie manęs pripuolė moteris:

— Atleiskite, pone, ar turite kelias laisvas minutes?

— Taip, — atsakiau džiūgaudamas visa širdimi.

Atsisukęs pamačiau nedidukę moterėlę garbanotais raudonais plaukais ir skaisčiai žaliu seilinuku po kaklu. Rankose nešėsi segtuvą, o energija jai, rodės, liejasi per kraštus.

— Puiku! Gal galėčiau trumpai pristatyti jums programą Įsivaikink senutį?

Po dešimties minučių mes vis dar smagiai ir išsamiai diskutavome apie pagyvenusių žmonių problemas. Sutikau dalyvauti projekte ir imtis globoti senutę ir dar pasirašiau sutikimą kas mėnesį nuo uždarbio kelis svarus pervesti neturtingų senukų globai. Taip nutiko tikriausiai dėlto, kad visus savo sakinius mano pašnekovė pradėdavo: „Gal jus domina..?“, o man telikdavo pritarti. Taip . Kartojau ir kartojau. Nesijaudinau, juk galų gale mano dėka viena kita senutė galės nors kurį laiką nesirūpinti, iš kur išpešti pinigų. Atsisveikinęs su raudonplauke energingąja moterėle, patraukiau metro stoties link. Jau greitai turėsiu susitikti su Hana, o dar norėjau pasižvalgyti po parduotuves. Tik staiga mano dešinėje suskambo balsas:

— Atleiskite, pone, ar galėčiau jus sutrukdyti?

Nė neabejojau, kad tuos žodžius jau girdėjau. Ir netgi visiškai neseniai.

Atsisukau. Šalia stovėjo aukštas ilganosis vyras su žaliu seilinuku. Ant seilinuko puikavosi užrašas: Įsivaikink senuką.

— Taip, bet...

— Puiku! Gal galėčiau jums trumpai pristatyti projektą, kurį vykdome norėdami padėti pagyvenusiems žmonėms?

Būtent tai jis ir padarė.

— Tai tu vėluoji, nes...

— Įsivaikinau kelias senutes.

— Kažko panašaus ir turėjau tikėtis, — suburbėjo Hana mums beeinant prie artimiausios kavinukės. — Juk dabar dauguma žmonių ir vėluoja būtent dėl šios priežasties. Na, nesvarbu. Vis tiek labai smagu tave matyti. Juk praėjo tiek laiko.

Nuo tada, kai išsiskyrėme — čia aš taip gražiai vadinu, užuot sakęs „kai ji mane metė“ — mudu su Hana likome geri draugai. Iš pradžių kas savaitę papietaudavome, kartais trumpam prisėsdavome išlenkti kokį stiklą gėrimo, tačiau kuo toliau, tuo mažiau matydavomės. Viskas čia suprantama. Juk galų gale Hana užsiėmusi — lipo karjeros laiptais, o aš, žinoma, irgi neleidau laiko vėjais — valgiau skrudintą duoną.

— Kaip laikosi Liza? — paklausė Hana. Nebegalėjau sulaikyti šypsenos.

Po mudviejų išsiskyrimo nei Hana, nei aš neturėjome jokių artimų santykių. Aš susipažinau su mergina, vardu Liza. Fantastiška (o gal ir pasakiška) mergina. Tačiau ji, žinoma, išvyko. Ne todėl, kad mudu išsiskyrėme, ne. Praėjus vos dešimčiai dienų nuo mūsų susitikimo merginai teko išvykti — grįžti atgal į Australiją. Toli, ten, kur labai sunku nukakti. Mudu vis dar susirašinėjome elektroniniu paštu, netgi kartą kalbėjomės telefonu, tačiau abu žinome, kad net ir abipusė simpatija nieko negali pakeisti — situacija beviltiška.

— Tau patiko Liza, ar ne? — paklausė Hana.

— Taip, — pritariau. — Ji šauni.

Hana taip pat buvo šauni mergina. Ir dar šaunesnė kaip buvusioji mergina. Ji taip palaikė mane, kai teko skirtis su Liza. O dar maloniau tai, kad man neteko nė karto jos guosti. Po kiekvieno išsiskyrimo tam tikrą laiką nuoširdžiai viliamės, kad buvęs draugas ar draugė taip kankinsis ir ilgėsis mūsų, jog beveik užsidarys artimiausiame vienuolyne... Hanai nebuvo taip blogai, kad reikėtų šitaip pasielgti, tačiau pavyduliauti man nesuteikė jokios progos.

— Žinau, kad tarp judviejų su Liza nieko rimta ir nebuvo, — kalbėjo Hana. — Bet juk būtumei norėjęs? Taip?

— Na... — numykiau, — taip.

Man pasirodė labai gražu, kad Hana taip rūpinasi.

— O tu ir aš jau kuris laikas nesame kartu...

— Taip... Manau, kad ne kartu.

Staiga pagalvojau, kad Hana kažkur lenkia. Čia ne šiaip draugiškas susirūpinimas mano santykiais. Tiesą sakant, jau neabejojau, kad ji tuojau kažką pareikš, nes nežiūrėdama man į akis žaidė servetėle (jei kada nors tektų pietauti su Hana, saugokitės tokio ženklo, nes tai gali reikšti, kad desertą jau valgysite atskirai). Bet kas gi jai neduoda ramybės?

— Žinau, kad neturėčiau tavęs, Deni, to klausti... bet supranti... mes jau kuris laikas kaip išsiskyrę ir... jausčiausi daug geriau, jei tai pasakyčiau dabar, na, žinai, kol neišgirdai iš kieno nors kito...

Oi. O, Dievulėli. Staiga man nušvito akyse. Hana nori paprašyti, kad mudu vėl draugautume!

— Ir... na, kas čia dabar, tai kvaila. Ko aš taip nervinuosi, kalbėdama apie tai...

Tikrai. Ji tuojau tai pasakys! Paprašys, kad mudu vėl būtume drauge! Ką jai atsakysiu? Kaip jaustis?

— Žinau, ką tu atsakysi, tačiau labai norėčiau tai išgirsti iš tavo lūpų...

Jos akys spindi tokia meile... Na, taip, ta meilė gana gerai paslėpta, bet turbūt dėl to jai taip patinku — niekada neabejoju, jog ji mane myli.

— ...Norėčiau, kad atsakytumei tai, ką galvoji, nuoširdžiai...

Dieve, kaip jai turėtų būti sunku... Suprasti, kad būdama jauna ir nepatyrusi padarė didžiausią gyvenimo klaidą, maldauti manęs, kad grįžčiau pas ją... Turiu būti labai švelnus ir rūpestingas...

— Viskas gerai, Hana, — patikinau merginą. — Galime kalbėtis apie viską.

Ji suspaudė man ranką.

— Ar tu neprieštarautum, — pagaliau pasiryžo pasakyti, — jei imčiau su kuo nors susitikinėti?