Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Žinai, ką turėtum įsikalti galvon, Deni, — postringavo draugas, — tu akivaizdžiai negali pamiršti buvusių santykių. Tau jau beveik buvo pavykę su ta mergina, Liza, bet galop vis tiek nieko neišėjo. Užtat ir pyksti ant Hanos, kad ji ėmė tvarkytis asmeninį gyvenimą. Ar aš teisingai kalbu?

Deja, Vegas nė per nago juodymą nepriartėjo prie tiesos. Bet pagal visas žaidimo taisykles pritardamas linkčiojau galvą. Draugą tai labai nudžiugino.

— Aš teisus! — didžiuodamasis pasigyrė. — Na, argi aš ne šaunuolis?

— Taip, — pritariau dar kartą linktelėjęs galvą.

— Iš tiesų giliai širdyje tu labai išgyveni dėl Lizos, — toliau dėstė Vegas. — Tuoj tau atskleisiu...

Bet kaip tik toje vietoje paskendau apmąstymuose...

Gali skambėti banaliai, tačiau įsimylėjau Lizą kaip tik tuo metu, kai ji išsitraukusi iš piniginės parodė man didžiulės krevetės nuotrauką.

— Tai mano mėgstamiausia, — pareiškė mergina. — Tik pažiūrėk, kokio dydžio.

Buvo antra Kalėdų diena, ir mes su bendrais draugais sėdėjome nedidelėje aludėje Brik Leino gatvėje.

— Tikrai, atrodo labai įspūdingo dydžio krevetė, — pritariau.

— Parodyk jam dar tą kitą nuotrauką, — prabilo Ronas, tas pats, kuris mus visus ir sukvietė. — Tą, su dideliu kiaušiniu.

— Oi, Deniui bus neįdomu, — numykė Liza. — Ten tik didelis kiaušinis, ir tiek.

Tačiau man buvo įdomu. Tikrai, labai norėjau pamatyti didelio kiaušinio nuotrauką.

Taigi Liza pasiraususi krepšyje ištraukė jos pačios darytą didžiulio kiaušinio nuotrauką.

— To kiaušinio ten jau nebėra, — apgailestavo Liza. — Jis visą laiką buvo Gilonge, visai netoli mano gimtųjų vietų, tik protestuotojai jį iš ten nurito.

Pažvelgiau į didįjį kiaušinį. Beveik toks pat didžiulis kaip krevetė, tik labiau kiaušiniškas, o ne krevetiškas. Na, tai akivaizdu.

— Tu turbūt galvoji, kad šiek tiek keistoka nešiotis krepšyje didžiulių krevečių ir kiaušinių nuotraukas, — klausiamai sužiuro Liza.

Bet aš taip nemaniau. Atvirkščiai — galvojau, kad tai šauniausias dalykas pasaulyje.

— Štai todėl tu niekada ir nevedei. Bent jau jokios man žinomos moters...

— Atsiprašau, ką tu pasakei?

— Ar tu klauseisi, ką aš kalbėjau?

— Taip.

— Tai ką tau pasakojau?

Neturėjau nė menkiausio supratimo.

— Kažką apie moteris?

Vegas tik caktelėjo liežuviu ir pakėlė antakius.

— Atsiprašau... — sulemenau. — Aš tik... na, supranti... užsisvajojau apie Lizą.

— Aišku, — nuramino draugas. — Nieko tokio.

— Tikriausiai po šiandieninio pokalbio su Hana užplūdo prisiminimai. Žinai, Vegai, aš tarsi kryžkelėje. Jaučiu tai. Keičiuosi, ir tai labai gerai. Kai Liza išvyko, tai buvo tik dar viena priežastis lindėti namuose ir liūdėti. Mergina mane metė, nauja, fantastiška meilė išvažiavo... Neliko jokių vilčių net normaliai nueiti į pasimatymą.

— Žinai, jei jau taip, tai merginos tave mes, tau net nespėjus su jomis susipažinti, — pareiškė Vegas. Tikras draugas... — Jos jau dabar tave meta — visoje šalyje šimtai merginų palieka tave stypsoti viduryje miesto, net nesivargindamos tau apie tai pranešti. Jos gal netgi neatiduoda tavo mėgstamiausių kompaktinių plokštelių ir dar apšneka tave draugams, kurių nė nežinojai turįs.

— Labai ačiū, paguodei...

Vego veide švytėjo palaikanti šypsena — tiesiog sakyte sakė, jog viskas bus gerai. Vyrukas buvo puikiausios nuotaikos, tad mudu gėrėme, juokėmės, o paskui vėl gėrėme. Kadangi Vegas vis paklausdavo: „Gal dar vieną bokalą?“, man telikdavo pritarti. Taip.

Ir sulig kiekvienu gurkšniu alaus jaučiausi vis geriau ir geriau.

— Tai... gal turi dar kokių nors didelių dalykų nuotraukų? — paklausiau Lizos, kai išėję iš aludės ėjome Brik Leino gatve. — Ar tiktai krevečių ir kiaušinių?

— Su savimi neturiu, — atsakė Liza, — bet jei nori, galėsiu tau kelias parodyti vėliau. Dar turiu didžiulio ananaso nuotrauką.

— Nuostabu, — sušukau. — Didžiulio ananaso nuotrauka turėtų būti puikumėlis.

Liza nusišypsojo.

— Gerai. Ką veiksi rytoj? Ar ketini eiti pas Roną švęsti Naujųjų metų?

— Taip, žinoma.

Mintyse prisakiau sau nepamiršti paklausti Rono, kur ir kada jie žada švęsti, bei pasiteirauti, ar būtų gerai, jei dalyvaučiau ir aš, nors pakvietimą, kaip įprastai, jau buvau atmetęs.

— Šaunu. Atsinešiu didžiulio ananaso nuotrauką, — lipdama į taksi automobilį prižadėjo Liza.

— О jeigu pasiseks, — prieš pat uždarydama duris dar pridėjo, — tai atsinešiu ir didžiulės karvės nuotrauką...

Prisipažįstu, kad niekada gyvenime taip nelaukiau tos akimirkos, kai išvysiu didžiulės karvės nuotrauką.

— Gerai, — pareiškė Vegas išgirdęs varpą, reiškiantį, kad priimami paskutiniai užsakymai. — Eime į klubą. Tinka?

— Taip, — pasakiau tvirtu balsu, tarsi nė neabejočiau savo sprendimu.

Vegas net išsižiojo.

— Ką tu pasakei?

— Taip. Eime į klubą. Taip ir pasakiau.

— Į klubą?

— Taip.

Vegas atrodė truputį sumišęs. Išgertas alus, kaip ne kaip, paveikė — labai išaugo mano entuziazmas ir tikėjimas pradėto reikalo sėkme. Net nuostabu, kaip keli bokalai šviesiojo alaus gali pakelti pasitikėjimą savo jėgomis.

— Kokį klubą?

— Chmmm...

— Apie kokį dar klubą kalbi?

— Tai tu čia kalbi, — atrėmiau Vego puolimą. — Juk tu pasakei: „Eime į klubą“!

— Tikrai?

— Taip! Visada taip sakai!

— Na... gal, bet tik todėl, kad nesitikiu, jog tu sutiksi! Kada gi tu norėjai eiti į klubą? Ir kodėl staiga užsimanei ten eiti?

— Nes tu, Vegai, paklausei. Eime. Juk šeštadienio vakaras. Mudu pačiame Londono centre. Argi ne taip turėtų elgtis dvidešimt šešerių metų vyrukai?

— Bet... jau beveik vienuolikta vakaro! Koks kipšas tave apsėdo?

— Jau sakiau! Gyvenimas duotas tam, kad gyventum! Nepažįstamieji yra tavo dar nesutikti draugai! Kartais labiausiai rizikuoji nedrįsdamas surizikuoti!

— Na ir užgiedojai! Visai kitos giesmės!

— Taip. Kitos.

Vegas, rodės, susirūpino.

— Tu pakvietei eiti į klubą. Aš sutikau. Pats žinai, kad dabar neišsisuksime, — pareiškiau.

Ką gi — patraukėme ieškoti naktinio klubo.

— Tai visos šios didelių dalykų nuotraukos, — nedrąsiai spėliojau, — tai... lyg ir tavo pomėgis?

— Ne, ne, — nusišypsojo Liza. — Mano brolis siunčia jas. Šiaip, kad būtų linksmiau. Ir tai ne šiaip sau dideli dalykai. Tai Dideli Dalykai. Abi „d“ didžiosios.

— Iš kur žinai, kad aš pasakiau be didžiųjų raidžių? — nustebau.

— Paprasčiausiai žinojau, — nesutriko Liza.

— Dideli Dalykai, — pakartojau, bandydamas kaip nors ištarti taip, kad „d“ būtų didžiosios.

— Brolis tas nuotraukas siunčia, norėdamas priminti apie namus. Visi draugai galvoja, kad tai juokinga, o aš manau, jog tai be galo keista.

— Baik tu, tai šaunu, — karštai užginčijau ir tuojau pat pasigailėjau.

— Dideli Dalykai išsibarstę po visų Australiją. Kažkodėl Australijoje jie tapo visai įprasti.

— Įprasta statyti didžiulius betoninius...

Man nebaigus sakinio, Liza įteikė dar vieną nuotrauką.