Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Žinoma. Klausyk, jei iki trisdešimt penkerių metų aš neištekėsiu ir neturėsiu vaikų, tai nugirdyk mane ir nuvesk į kinų kvartalą.

Nusikvatojau, bet greičiau jau išsigandęs nei dėl kurios kitos priežasties.

— Tai ką paskutiniu metu veikei? — pasidomėjo Liza.

— Nelabai ką teveikiau, tiesą sakant, — prisipažinau. — Na, kaip čia pasakius... Saugau save sau pačiam.

Liza nutaisė susirūpinusį veidą.

— Kodėl? — paklausė, tačiau aš nenorėjau apie tai kalbėtis. Pakeičiau temą.

— Klausyk... ar tai tiesa, ką tada minėjai Ronui? Apie grįžimą į Australiją?

— Aha. Grįžtu po dešimties dienų. Gavau naują darbą, tai grįžtu atgal, tiesiai į australišką vasarą. Geriau nei angliškas lietus. Ir kur dingo baltosios Kalėdos? Taip norėjau bent kartelį pamatyti sniegą.

— Tu nemačiusi sniego? — nustebau.

— Baisu, ar ne? Dar niekada nemačiau sniego, o tu nematei didžiulio Nedo Kelio. O žmonės dar dejuoja, kad vyksta karai...

Mudu nusijuokėme, o po valandžiukės — nė pats nežinau, kaip tai įvyko, bet pasibučiavome.

Kai išėjome iš klubo, prapliupau juokais.

Kvatojau ir kvatojau, ir dar kvatojau.

Visiškai įsilinksminau. Šiaip jau nesu kovingos prigimties, o štai vos nesusimušiau. Muštis! Aš! Ir dar laimėjau!

— Vegai, ką tik laimėjau muštynes! O tas vyrukas dvigubai didesnis už mane!

— Nieko tu nelaimėjai. Ir visai jis ne dvigubai didesnis. Gal tik keliais centimetrais aukštesnis už tave.

— Jis buvo milžiniškas! Ir aš laimėjau!

— Nelaimėjai. Tas vyrukas paprasčiausiai apsigalvojo ir nemušė tavęs, štai ir viskas. O, beje, ką tu jam pasakei?

— Pasakiau, kad spoksojau į jo merginą, kad jis kvailys ir kad norėčiau, jog užvažiuotų man per srėbtuvę.

— Ką? Ką tu padarei?

— Tą ir padariau! Pasakiau: „Taip, žiūriu į tavo merginą. Trenk man, jei išdrįsi, mulki neraliuotas!“

— Taip ir pasakei?

— Na, kažkaip panašiai. Taip! Oi, ne, ne visai taip. Bet viskas įvyko labai laiku, nė neįsivaizduoji, Vegai. Nuostabu! Atsidaviau likimui ir šit, pasižiūrėk, stoviu sveikas gyvas!

Vegas taip ir padarė — pasižiūrėjo į mane.

— Tu girtas kaip pėdas. Ir ką tik pasisekė išnešti sveiką kailį.

— Žinau! Tai puiku!

Skamba kvailai. Nė neabejoju, kad sunku suprasti, bet jaučiausi... na... taip tarsi būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje.

Mudu patraukėme ieškoti naktinio autobuso, tačiau tuojau pat privažiavo įtartinas senas Volvo automobiliukas.

— Taksi? — pasiteiravo vairuotojas.

— Nejaugi aš panašus į taksi? — vos į kelnes neprileidau besijuokdamas. Nei Vegas, nei automobiliuko vairuotojas nesuprato, ko taip įsikvatojau.

— Važiuosiu šita mašina, — pareiškiau Vegui.

— Tikrai?

Gūžtelėjau pečiais.

— Juk pakvietė.

— Ką veiksi ryt, poryt?

— Ką tik nori.

Automobiliui riedant upės pakrante džiūgavau kaip vaikas. Mane viskas žavėjo ir jaudino. Jaučiausi taip, tarsi tuojau turėtų nutikti kažkas didingo ir nuostabaus. Aplenkėme naktinį autobusą. Nejučia atsigręžiau pasižiūrėti, kas važiuoja autobusu. Šiek tiek vyliausi, kad gal nors akies krašteliu pamatysiu tą vyruką, kuris nė pats nenorėdamas paskatino tokius didžiulius pokyčius. Ech, jei tik būčiau pastebėjęs jį, būčiau sustabdęs taksi, išsiropštęs laukan, pasivijęs autobusą ir įšokęs į jį... Būčiau papasakojęs tam vyrukui, kaip pasikeičiau, kiek daug nuveikiau ir kaip puikiai praleidau dieną — geriausią dieną savo gyvenime. Ir visa tai tik dėl to vyruko! Jo ir tų trijų paprastų žodelių.

Parsiradęs namo, užsiplikiau arbatos ir įsijungiau kompiuterį. Buvau laimingas, pavargęs ir visai norėjau miego.

Valydamasis dantis pasitikrinau pašto dėžutę.

Vienas laiškas nuo mano draugo Meto.

Sveikas, Deni! Malonu gauti tavo laišką! Ką manai, gal papusryčiautume rytoj? 9:30? Kamdeno rajone?

Pažvelgiau į laikrodį. Rytoj, — tai jau šiandien. Laikrodis rodė beveik šeštą valandą ryto. Norėdamas spėti laiku nuvažiuoti iki Kamdeno, turėsiu keltis jau už kelių valandų. O dar, įtariu, laukia nemenkos pagirios...

Pradėjau rašyti atsakymą Metui:

Metai ,

Truputį per vėlai pamačiau tavo laišką. O gal galėtume susitikimą atidėti? Gal susitiktume kitą savaitę, arba pavyz...

Staiga nustojau rašęs. Žodžiai atrodė tušti ir nenuoširdūs. Lyg nieko nebūčiau išmokęs. Tiesa, diena, kai sakau vien Taip , jau baigėsi... Bet juk dar vienas Taip nepakenks?

Lėtai tryniau raidę po raidės, kol liko tuščias lapas, ir taip pat lėtai, beveik miegodamas, nebeklausančiais pirštais suspaudžiau...

T

A

I

P

Per pietus jau neabejojau, kad sprendimas buvo tinkamas.

Mieloje, gerai vėdinamoje kavinėje sėdėjau su draugais. Pagirias beveik išgydė rytinė kava bei laikraščiai ir nuolat laidomi juokeliai. Pirmą kartą po ilgo laiko jaučiausi puikiai — taip jaukiai ir šiltai, tarsi būčiau kažko svarbaus dalis.

Gyvenime padariau tik vieną nedidelį pokytį, o štai kaip pasitaisė reikalai. Viskas, ko reikėjo, — leisti tam įvykti.

Būtent tada ir paskambinau Janui. Susitarėme susitikti aludėje, kad galėčiau papasakoti jam apie sprendimą, apvertusį mano gyvenimą aukštyn kojomis...

Jutau, kaip viskas keičiasi.

Tapau Taip žmogumi.

2 Nedas Kelis - Australijos liaudies herojus, kovojęs prieš kolonizatorius.

3 SKYRIUS

kuriame pakėlęs galvą Danielis pastebi saulę

Jau kelios minutės, bet ne kažin ką tepasakėme. Tiesiog sėdėjome — du vyrai, spoksantys į lubas ir bandantys suvokti, kas vyksta. Pastarųjų kelių dienų įvykiai aiškiai pribloškė Janą. Jam buvo apie ką pasvarstyti — nusiteikė visai filosofiškai.

— Janai, — pakalbinau neiškentęs.

Nieko. Tik spoksojo į mane buku žvilgsniu.

— Janai, ar girdėjai, ką tau pasakojau?

Nieko. Sujudo tik tada, kai pabandžiau nukniaukti iš jo lėkštės sūdytą riešutą.

— Gerai... pasakysiu tau du dalykus, — pratarė grūmodamas pirštu. — Pirma, tai baigęs pasakojimą pavadinai save Taip žmogumi.

— Taip.

— Bet juk šitaip negalima. Tai visiška beprotybė. Ir ką tu ketini daryti? Tapsi geruoju vienuoliu?

— Bet juk tai tik...

— O gal laikai save Kauliukų žmogumi? Ką? Tai kuriuo iš jų? Supermenu ar Kauliukų žmogumi?

— Na...

— Juk negalėtumei būti Kauliukų žmogus. Ką darysi, jei kas nors paprašys tave nužudyti žmogų? Kauliukų žmogaus juk paprašė nužudyti...

— Tai tik romanas. O, be to, jo niekas neprašė ką nors žudyti. Jis pats pasirinko, o jei dar tiksliau, tai pats leido kauliukui nuspręsti, daryti tai ar ne. Jis turėjo milijonus galimybių. Aš — tik vieną. Sakyti Taip .

Janas tik pamojavo ranka, rodydamas, kad visiškai nenori klausytis mano išvedžiojimų ir dėstė toliau:

— Antras dalykas... Tikiuosi, jog po to, kai kažkoks nepažįstamasis klube vos nesugurino tau nosies, padėsi šioms nesąmonėms tašką. Taip, smagiai papusryčiavote Kamdeno rajone su Metu ir kitais. Tačiau gerai pažįstu tave, Deni, ir įtariu, kad smagūs pusryčiai su Metu — tau ne šiaip sau pusryčiai. Tikriausiai nusprendei, kad tai kažką reiškia!