Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Kočėlus? — negalėjau patikėti savo akimis.

— Taip. Kočėlus, bananus, statines, omarus, koalas...

— Oho. Nors koala atrodo visai suprantama. Jos bent jau gyvena Australijoje.

— Taip. Didžiosios koalos, — nusijuokė Liza. — Tik įsivaizduok, kaip mes tuo didžiuojamės. Turime net didžiulį betoninį Nedą Kelį2.

— Oho, — nusistebėjau. — Didžiulį Nedą Kelį! Labai norėčiau pamatyti...

— Tai turėtum susidraugauti su kokia nors mergina iš Australijos, — pareiškė Liza ir taip nusišypsojo, jog man susisuko galva.

Taip. Lyg nuo putojančio šampano burbuliukų.

— Manau, tikrai turėčiau, — sumurmėjau ir staiga šiek tiek paraudau.

Matyt, dėl to, kad suvokiau, jog kalbu su Liza taip, lyg būtume ką tik susipažinę. Taip ir jaučiausi, bet iš tiesų mudu jau kuris laikas pažinojome vienas kitą, tik ne artimai, o kaip draugų pažįstami. Liza buvo pradėjusi susitikinėti su mano bičiuliu, tačiau niekada neteko kartu bastytis po miestą ar šiaip leisti laiką, kad pažintume vienas kitą artimiau. Kažkaip nutikdavo, kad būdavome skirtingose vietose, su kitais žmonėmis, užsiėmę kitais dalykais. Staiga supratau, kad visiškai nepažįstu Lizos. Ir lygiai taip pat staiga užsimaniau ją pažinti artimiau.

— Tai kokią betoninį skulptūrą pastatytum, jei paprašyčiau Didelio Dalyko?

Susimąsčiau. Turiu neprašauti pro šalį, pasakyti kažką gero. Merginos mėgsta taip klausinėti, jei nori patikrinti, ar vaikinas joms tinkamas. Tai tarsi koks psichologinis testas. Pavyzdžiui, jei sakyčiau „didelį mielą šunį“, tai būtų neabejotinai geras atsakymas. O prabilęs apie „milžinišką peilį“ arba „didžiulį durų belstuką“... na, turbūt visai nepataikyčiau.

Kas patinka merginoms? Kas patinka merginoms, kurios patinka man?

— Aš tikriausiai pastatyčiau tau... — mykiau beviltiškai ieškodamas kokios tinkamos idėjos, — kūdikį.

Liza sužiuro į mane.

— Kūdikį? — pakartojo tarsi nesupratusi.

Aišku, ką tik rėžiau per daug atvirai. Mergina suprato, kad apie kūdikį prabilau tyčia, kad jai įtikčiau. Nes, mano nuomone, apie tai norėtų išgirsti kiekviena mergina. Reikia kažką skubiai daryti. Turiu pakeisti atsakymą.

— Palauk... Tai ne šiaip sau kūdikis.

— O tai kas tada? Du viename? Kūdikis ir butelių atidarytuvas?

— Ne. Tai ypatingas kūdikis.

Liza pakėlusi antakius ir įdėmiai žiūrėdama laukė, kaipgi patobulinsiu kūdikį.

Pavyko!

— Tai kinų kūdikis!

Lizai kažkokiu būdu pavyko antakius pakelti dar aukščiau, nei jie buvo. Nė neįtariau, kad tai įmanoma, nes mergina, spėju, nebuvo pabėgusi iš animacinio filmuko.

— Kinų kūdikis? — sušuko nustebusi Liza.

— Storas kinų kūdikis, — sugalvojau dar vieną pataisymą.

— Atsiprašau... — sumurmėjo Liza, nors neatrodė, kad ji ko gailėtųsi. — Storas kinų kūdikis?

Ji buvo teisi. Ką tik leptelėjau apie storulį kinų mažylį. Ir kodėl, po galais, prabilau apie tokias keistenybes?

— Visiškai teisingai, — tarsi viską seniai apgalvojęs kuo tvirčiausiu balsu patikinau. — Storas kinų kūdikis.

— Ir kodėl tu pastatytum storą kinų kūdikį? — pasidomėjo Liza. Jos balsas skambėjo keistokai. Mielai tai būčiau pavadinęs susižavėjimu, tačiau balso tonas veikiau panėšėjo į tą, kuriuo patyrę gydytojai kalbasi su sergančiais ir nerimaujančiais mažyliais.

— Na... nieko nėra mielesnio už kinų kūdikius, — pasakiau tikėdamasis, kad tai visai netoli tiesos. — Oi, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kiti kinai nemieli, ne... Gal tai skamba kiek globėjiškai, bet...

Liza sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— ...noriu pabrėžti, kad kinų kūdikiai yra ypatingai gražučiai ir... lygiai tokie kinų pensininkai, kai gerai pagalvoji. Bet... žinai ką... visi kiti, kaip čia pasakius... jei jau atvirai...

Staiga ėmė atrodyti, kad nusišnekėjau, bet vis dar vyliausi galįs ištaisyti padėtį.

— Nagi, pažiūrėkime, kas iš to išeitų, — griebiausi kaip už šiaudo paskutinio kozirio, — žmonės iš toliausiai atvyktų pasižiūrėti storo kinų kūdikio.

ŽMONĖS IŠ TOLIAUSIAI ATVYKTŲ PASIŽIŪRĖTI STORO KINŲ KŪDIKIO? Ką po galais aš kalbu?

Užsičiaupiau ir įsispoksojau į savo taurę sugėrimu.

Neiškentusi prabilo Liza.

— Na... gerai, manau, kad jeigu...

Bet taip ir nesužinojau, ką apie tai mano Liza. Lyg iš po žemių išdygęs Ronas su alaus skardinėmis ir dubeniu mažų morkyčių prisėdo prie mūsų ir ėmėme plepėtis apie Londoną, Australiją ir apie tai, kaip Liza pasiilgo namų. Daugiau nė vienu žodeliu nebeužsiminėme apie storus kinų kūdikius visą vakarą.

Tiesą sakant, visus metus.

Buvo dvidešimt minučių po trečios valandos nakties. Mudu su Vegu vos laikėmės ant kojų — tokie girtutėliai vargu ar kada buvome.

Galų gale atsidūrėme klube Soho rajone. Sėdėjome kampe šnekučiuodamiesi su vyrukais iš Australijos, kurie buvo atvykę į Londoną praleisti atostogų. Norėdamas padaryti jiems įspūdį, pasitelkiau visas turimas žinias apie Australiją.

— Tai ką, vyručiai, turite Didžiulius Ananasus? — puikavausi žiniomis. — Ir tą Didžiulę Krevetę. Ir netgi milžinišką Nedą Kelį.

Vyrukai spoksojo į mane bukais žvilgsniais.

— Žinote... tos skulptūros... jų pilna visur? Juk turėjote matyti. Didžiulė Statinė ir Didžiulis Uodas. Matėte? O Didžiulį Slieką? Didžiulį Apelsiną? Niekada nebuvau Australijoje, bet mačiau nuotraukas — rodė tokia mergina, su kuria lyg ir susitikinėjome, — ir, žinote, tai tikrai nuostabu.

Į mane vis dar bukai spoksojo. Nusprendžiau, kad išvardijau dar nepakankamai Didelių Dalykų. Taigi tęsiau:

— Didžiulė Skardinė. Didžiulė Menkė. Didžiulė Morka. Didžiu...

— Didžiulis nuobodus šunsnukis, — rėžė Vegas, ir visi nusikvatojo.

— Ei, tu, aš čia pasakoju apie Australijos kultūrą, — Vegas jau gana mane prinervino, tad pasakysiu, kad tikras jo vardas Veinas. — Juk svarbu, kad šie ponai sužinotų, jog Jungtinėje Karalystėje domimasi jų šalimi.

— Bet juk jie iš Austrijos, — nustebo Vegas.

Atidžiai nužvelgiau šalia mūsų sėdinčią trijulę.

— Ar jūs austrai? — pasiryžau pasitikslinti.

Tie patvirtino linksėdami galvomis.

— Labai gaila. Maniau, kad jūs iš Australijos. Kodėl galvojau, kad esate iš Australijos?

Visi tik gūžtelėjo pečiais.

— Bet juk pasakojau apie Australiją ir apie tai, ką reiškia būti australu, štai jau beveik...

— Dvidešimt minučių, — pastebėjo vienas vyrukų. Austrišku akcentu. Tik tuomet pastebėjau ant jo marškinėlių užrašą AUSTRIJA.

— Taip, dvidešimt minučių, — patvirtinau. — Na, ką gi... tikiuosi, iš mūsų pokalbio bent šį tą sužinojote apie Australiją. Geros dienos. Sveiki atvykę į mūsų šalį.

Mudu su Vegu kuo mandagiau pasiplovėme nuo austrų, jei tik iš viso įmanoma mandagiai pasišalinti siūbuojant ir nuolat trankantis į žmones. Sustojome šokių aikštelės pakraštyje.

— Dar po vieną? — paklausė Vegas.

— Taip! — beveik išrėkiau, supratęs, kad vėl atėjo metas pasakyti Taip . — Taip. Taip. Taip!

Kiekvieną kartą tardamas Taip, iškeldavau ranką ir pergalingai pamojuodavau pirštu. Vegas nuėjo prie baro atnešti gėrimų, o aš vis dar mojavau.