Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Gali būti, kad būtent todėl į mane atkreipė dėmesį vyriškis su sombrero.

Iš pradžių pamaniau, kad jis meksikietis, bet paskui po truputėlį susiprotėjau, kad tikras meksikietis vargu ar dėvėtų tokią skrybėlę Londono naktiniame klube. Labai gali būti, kad vyruko ūsai buvo tikri, o ne priklijuojami. Meksikietis su priklijuojamais ūsais būtų tarsi super meksikietis su dvigubais ūsais. Tai būtų visai šaunu, nes jis galėtų vietoje apsiausto vilkėti pončą... Labai šaunu, tik staiga suvokiau, kad visus šiuos pasvarstymus išrėžiau meksikiečiui tiesiai į ausį.

— Tekilos? — paklausė vyrukas. Aišku — tai naują stilių demonstruojantis prekeivis tekila. Parodė prie diržo kabantį iš pirmo žvilgsnio tarsi ir ginklo dėklą, tačiau išties tenai puikavosi butelis tekilos. — Vienas šūvis tiktai svaras.

Per ilgą laiką man pavyko įgauti nuostabią savybę — vengti tekilos iš tolo kaip ugnies. Tiek sykių teko gailėtis nesėkmingai pasivaišinus šiuo tauriu gėrimu, kad net nesąmoningai ištardavau Ne, vos išgirdęs ką nors minint tekilą.

Taigi pasakiau...

— Taip!

Vyrukas pripylė stiklą tekilos, kurią nieko nelaukęs ir nugurkiau.

— Dar vieną?

Šį kartą buvo aiškiai matyti, kad nesidžiaugiu pasiūlymu.

— Taip, — pasakiau, tik jau be šauktuko. Skrandis po truputį grasino išpilti viską, ką išgėriau, o išgėriau aiškiai per daug. Tik žaidimo taisyklės buvo negailestingos. Maktelėjęs dar vieną porciją gėrimo nusišypsojau meksikiečiui, vildamasis, kad tas nueis šalin. Gal supratęs mano slaptą norą, o gal pagalvojęs, jog vilioju jį, vyrukas tikrai labai skubiai pasišalino.

Pabandžiau susikaupti žiūrėdamas į šokių aikštelę. Oho, atrodė visai linksma. Neliko jokių abejonių — esu puikus šokėjas. Tikrai, maniau galįs sušokti nė kiek ne blogiau nei ta mergina mėlyna palaidine ar ta kita, vilkinti žaliai. O jos šoko puikiai. Ypatingai ta mėlynoji. Ji judėjo nuostabiai! Bet ji man netiktų. O gal reikėtų ją pakviesti šokti? Tikrai, atrodo, jog mergina gerai žino, ką daryti su rankomis, kojomis, galva ir... visa kita... Tačiau vis tiek vien fizinis pasirengimas, gera koordinacija ir gal dar kelios klasikinio šokio pamokos negalėjo prilygti mano artistiškumui ir polėkiui. Galėčiau nesunkiai parodyti tuos pačius šokio žingsnelius — šituo buvau įsitikinęs. Tik štai mano šokis, visai kitaip nei klasikinis, nepripažįsta jokių taisyklių ir jokių ribų. Tikrai — nebijau laužyti taisyklių. Tačiau gali būti, jog išgąsdinau tą mėlynąją gražuolę, žaliai vilkinčią jos draugę ir gal net tą galiūną, kuris artinosi spoksodamas tiesiai man į akis. Tikriausiai norėjo patvirtinti, kad esu visiškai teisus — judu puikiai kaip Lord of the Dance grupės šokėjas! Puiku, paskui, matyt, kartu grįšime į šokių aikštelę, parodysiu jiems keletą judesių ir mes susidraugausime... o paskui...

— Ar tu spoksai į mano merginą? — staiga visai prie ausies sududeno galiūnas. Neatrodė, kad jis pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

— A? — džiugiai atsisukau.

— Ar spoksai į mano merginą?

Šypsojausi bandydamas sulaikyti lipančią aukštyn tekilą.

— Ar žiūriu į tavo merginą? — pakartojau. Tikėjausi, jog pavyko nutaisyti labai linksmą balsą.

Vyruko tai nė kiek nepralinksmino.

Staiga suvokiau, kad jis nusiteikęs kuo rimčiausiai. Nuojauta kuždėjo, kad turėčiau sakyti Ne. Ne viskam, ko jis bepaklaustų. Tikrai — metas sakyti Ne.

— O kuri tavo mergina? — pasidomėjau, tarsi nusiteikimas atlikti išsamų tyrimą būtų bent kiek galėjęs pataisyti padėtį.

— Mėlyna palaidine, — atsakė vis dar grėsmingai nusiteikęs galiūnas.

O, tai toji...

— Jūs labai tinkate vienas kitam, — pabandžiau įsiteikti.

— Tai į ją spoksai?

Prasti mano popieriai. Kiekviena kūno ląstelė šaukte šaukė, kad nesikivirčyčiau su tuo vyruku, pasakyčiau Ne ir gražiuoju nusvyruočiau šalin. Tačiau buvo akivaizdu, kad spoksojau būtent į tą merginą, o, be to, puikiausiai žinojau, ką turiu atsakyti... ką pats nusprendžiau sakysiąs visiems gyvenimo iššūkiams...

— Taip, — pagaliau linktelėjau.

Galiūnas tokio atsakymo nesitikėjo. Pasižiūrėjo į merginą, paskui vėl į mane.

— Aišku, — sumurmėjo. — Tai tu, vadinasi, spoksai į mano merginą.

— Aha, — laikiausi savo, bandydamas šypsotis. Beveik pavyko.

Tas irgi nusišiepė. Spėjau apsidžiaugti, kad viskas ne taip blogai, kaip atrodė. Gali būti, jog dar sulauksiu sveikinimų kaip puikusis Lord of the Dance šokėjas.

Bet paskui...

— Ar aš panašus į kvailį, kuris leistų spoksoti į savo merginą?

Oho... Rodos, priešininkas žvangina kardais. Ir netgi stipriai. Prašyte prašosi, jog pavadinčiau jį idiotu. Drėbčiau jam tai tiesiai į akis. Į veidą, tvirtą vyrišką veidą. Ką atsakytumėte, jei jūsų šitaip paklaustų?

Tikrai nesakytumėte...

— Taip.

Šiek tiek susigūžęs iš visų jėgų pasistengiau, kad tas Taip būtų kuo panašesnis į klausimą, nei į atsakymą.

Vyrukas vėl nusišiepė. Labai stipriai vyliausi, kad ta šypsena reiškia supratimą ir dėkingumą, tarsi būčiau pasakęs tai, ką jis seniai svajojo išgirsti. Kur jau ten... šansų, kad man pasiseks buvo labai nedaug.

Galiūnas žengė arčiau — jau užuodžiau jo dezodoranto kvapą.

— Nori, kad užvožčiau per makaulę? — pagrasino.

Tikriausiai kaip tik buvo metas nualpti ar gauti širdies smūgį, o gal pabėgti arba apsiverkus atsisakyti žmogaus, sakančio Taip , vardo. Galėjau pašaukti Vegą, apsimesti, kad esu iš FTB ar bent jau atsiprašyti. Nieko panašaus nepadariau. Priėmiau tai kaip iššūkį. Iššūkį tam, koks buvau anksčiau ir koks norėjau būti. Tarsi patikrinimą, kaip rimtai esu nusiteikęs. Ar man tai rūpi? Įsitempiau, užsimerkiau ir pasakiau...

— Taip.

Jėzau... Ką tik pasakiau, jog noriu gauti per makaulę. Nė kiek nenorėjau. Labai retai kada noriu tokių dalykų.

Teliko laukti smūgio. Jau beveik jutau, kaip kumštis sminga į veidą, net šiek tiek pasukau galvą, tikėdamasis, kad nepataikys į nosį ir nesudaužys akinių ar skruostikaulio. Ir šiaip vyliausi, kad nieko nesulaužys, nesutraiškys, nesuskaldys ir nenubrozdins.

Tačiau nieko neatsitiko.

Atsimerkiau.

Vyrukas stovėjo kaip stovėjęs ir stebėjo, kaip drebu.

Aš stebėjau, kaip jis stebi, kaip drebu.

O tada išgirdau sakant:

— Tu sumautas psichas.

Sumirksėjau.

Niuktelėjęs man per petį galiūnas nusisuko ir nuėjo.

Dieve, mano Dieve.

Aš likau gyvas. Naktiniame klube vyko muštynės ir likau gyvas! Tiesą pasakius, niekas ir nesimušė. Ir vis tiek išgyvenau! Taip, buvau tas, kuris sakė vien Taip , žvelgiau mirčiai į akis ir išsikapsčiau visiškai nenukentėjęs!

Staiga pastebėjau šalia stovintį Vegą. Nė neabejojau, kad jis viską stebėjo stovėdamas kiek atokiau.

— Gal dingstame iš čia? Ir kuo greičiau? — paklausė.

— Taip. Tikrai, — pritariau ir mudu išėjome. Kuo greičiau.

— Labai gailiuosi priplepėjęs kvailysčių, — pasakiau Lizai. — Na, žinai, apie tuos storus kinų kūdikius...

Man pavyko pasikalbėti su Liza po vidurnakčio — ėjo pirmosios Naujųjų metų minutės.

— Ką? Ai, tu apie tai... Žinai, aš visai pritariu. Tikrai, beveik nėra nieko mielesnio už rubuilius kinų kūdikius.

— Tu tikrai taip manai? — paklausiau tokiu balsu, tarsi man tai būtų labai svarbu, ir jeigu mergina pasakytų, jog vokiečių kūdikiai mielesni, imčiau ir nueičiau šalin.