Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Taip, reiškia! Tai visiškai naujo gyvenimo būdo pradžia!

— O, Dieve! Klausyk, Deni, čia vis dėl Lizos, tiesa?

— Ne, tai neturi nieko bendra su Liza, — nesutikau.

— Prieš pat išvykdama ji pakvietė tave kada nors atvažiuoti pas ją į svečius, o tu, žinoma, pasakei Ne.

— Nesakiau Ne! Aišku, kad pasakiau Taip!

— Bet turėjai galvoje Ne. Sakysi, kad klystu? Juk nė neketinai važiuoti?

— Pats save taip nubaudžiau, — niūriai sumurmėjau. — Kam reikėjo įsimylėti merginą, kuri gyvena už 30 000 kilometrų?

— Teoriškai teisinga, — Janas labai mėgo mokslines frazes, kad atrodytų protingesnis. — Bet tu Lizą jau įsimylėjai.

— Bet, Janai, aš kalbu apie esminius pasikeitimus. Pats žinai, kaip gyvenau. Ir žinai, kaip turėčiau gyventi. Štai apie ką kalbu. Ir būtent todėl nutariau ir toliau sakyti Taip.

— Ir toliau sakyti Taip? Gal proto netekai! Ar neužtektų paprasčiausiai šiek tiek dažniau sakyti Taip , priimti tik kai kuriuos pasiūlymus. Juk tai nereiškia, kad reikia aklai viską priimti. Turėk proto!

— Janai, suprask mane. Noriu pažiūrėti, kas iš to išeis. Aš neilgai... Dar kokią savaitę.

— Savaitę? Na jau ne! Ar neužteko vienos dienos? Tik jau nedaryk šito visą savaitę! Garantuoju: viskas baigsis tuo, kad tu ką nors nudėsi. O žudikai, kaip žinai, niekam nepatinka.

— Viena savaitė, ir viskas.

— Kada pradėsi?

— Dabar.

Janas įdėmiai pasižiūrėjo į mane.

— Gerai... Tai nupirksi man dar vieną alaus?

Atsistojęs išsitraukiau piniginę.

Janas plačiai nusišypsojo.

— Žinai, tiesą pasakius, gal visai nebloga mintis.

Svarbiausia, ko nesuprato ir turbūt niekada nebesupras Janas, buvo tai, kaip jaučiausi sakydamas Taip . O jaučiausi visiškai laisvas. Mano gyvenimas priklauso nuo ko tiktai norite, bet jis nebe mano valioje. Kur būsiu rytoj? O poryt? Ką sutiksiu? Ką mes darysime? Nieko nebežinojau ir nebeplanavau.

Pasakiau Janui, kad susitiksime po savaitės toje pačioje Yorkshire Grey aludėje ir įrodysiu jam, kad reikalo ėmiausi rimtai. Imsiu rašyti dienoraštį. Pasižymėsiu viską, ką nuveikiau, ir pateiksiu jam įrodymus.

— Ar dienoraštis yra patikimas įrodymas? — suabejojo Janas.

— Jei jis laikomas įrodymu teisme, tai tiks ir tau.

Kiek pagalvojęs draugas linktelėjo galva.

— Teisingai sakai.

Išėjęs iš aludės pradėjau savaitę su Taip .

Kaip reikalauja įprastinio pasakojimo rėmai, turėčiau tvarkingai papasakoti iš eilės visus įvykius, man nutikusius per kitas kelias dienas: viską, kas nutiko pirmadienį (o jis buvo puikus), paskui antradienį (tokia pat nuostabi diena) ir po to trečiadienį (ypatingai džiugi diena).

Tiktai šis pasakojimas nėra įprastas. Jei mudu — jūs ir aš — sėdėtume bare ir prašytumėte papasakoti, kas vyko toliau, turėčiau labai pasistengti ir sutelkęs visą valią imti iškloti viską iš eilės, o ne šokti tiesiog prie man rūpimos vietos, o paskui sugriebęs už pečių papurtyti ir paklausti: „Tai ką manai?“ Žinau, kad taip nesielgiama, tačiau, patikėkite, esu pasakojęs šią istoriją aludėse draugams, labai panašiems į jus, ir nė neabejoju, kad būtent taip turi būti pasakojamos tokios istorijos kaip ši. Taigi šiek tiek užbėgsime įvykiams už akių ir šoktelėsime į Taip savaitės pabaigą. Į penktadienį. Nes penktadienį nutikę dalykai neįtikėtini.

Buvo penktadienis.

Sakiau viskam Taip ištisas keturias dienas, ir klojosi išties puikiai. Taip pasirodė įdomus bendražygis, nuolat suteikiantis galimybę vis daugiau pasidžiaugti savimi.

Pabudau apie devintą ryto. Iš pradžių susimąsčiau, ar tik nebus tai toji diena, kai turiu eiti į BBC radijo stotį, — dirbau ten laisvai samdomu radijo laidų prodiuseriu, — bet paskui nusprendžiau, kad tai tikriausiai ne ta diena. Tik jau ne tada, kai aplinkui sukiojasi daugybė dar nepagautų ir neprijaukintų Taip .

Pakilęs iš lovos, užsiplikiau puodelį arbatos, pasitikrinau pašto dėžutę — nekantravau išvysti, ką nauja eksperimentui jau einant į pabaigą atnešė ši diena.

Pastebėjau vieną įdomų dalyką: nuo tos dienos, kai atsakiau į nuoširdų ir geranorišką Amazing Penis Patch pasiūlymą, šiukšlių kiekis mano pašto dėžutėje neįtikėtinai padidėjo... Atrodė, kad kompiuteris be perstojo klykia:

Vaistai su nuolaida! Jokių receptų! Spauskite nuorodą!

Pigi originali programinė įranga!

Viagra! Tik 0 ,95 dolerio už vieną dozę! Spauskite nuorodą!

Tai buvo juokinga. Atrodė, jog vien tik todėl, kad atsakiau į Amazing Penis Patch pasiūlymą, pasaulis staiga nusprendė, jog aš galiu susižavėti papildais svoriui kontroliuoti, tabletėmis nuo spuogų, naujausiomis plaukų atauginimo priemonėmis, Viagra ir knygomis apie tai, kaip sėkmingai bendrauti su merginomis. Šito niekaip negalėjau suprasti. Nejaugi atrodo, kad vyrukas, pasiryžęs pasididinti penį, šaukia: „Gelbėkite! Turiu problemų!“

Ir nepaisant visų abejonių, į gaunamus laiškus žiūrėjau labai rimtai. Suprasdamas savo pareigą tvirtai laikiausi Taip pozicijos, ir, kol savaitė dar nesibaigė, dariau viską, ko buvau prašomas laiškuose, spaudžiau visas nuorodas ir studijavau internetines svetaines. Neįtikėtina, bet vienas pasiūlymas iš tiesų buvo įgyvendinamas, nes tereikėjo atsakyti į klausimą:

AR NORITE BŪTI LEGALIAI VEIKIANČIU KUNIGU?

Taip!

NUSIPIRKITE PARAPIJĄ!

Gerai!

Dešimt minučių pragaišau pildydamas anketą ir galop įsigijau nuosavą parapiją. Dabar, be abejonės, galėsiu įsteigti savo bažnyčią, tuokti poreles ir krikštyti mažus vaikučius. Arba didelius vaikus. Po galais, galėsiu krikštyti visus, ką tik norėsiu, kokio dydžio jie bebūtų! O, koks aš būsiu kunigas! Per 28 dienas turėčiau gauti nedidelę plastikinę kortelę, patvirtinančią, kad esu kunigas. Ir tik už 119 dolerių! O dar kalba, kad pašto šiukšlės yra blogai.

Džiūgavau. Dar prieš savaitę niekas nebūtų įtaręs, kad aš, Denis Volisas, vienu žingsneliu priartėsiu prie bažnyčios įkūrimo idėjos?

Pradėjau gauti ne tik galybes šiukšlių, plaukė ir draugų laiškai. Pirmiausiai pasižiūrėjau Meto laišką.

Deni,

Gal nori paspardyti kamuolį? Nusipirkau naują! Susitinkame Haid parke dvyliktą valandą!

Paspardyti kamuolį? Žinoma, kad noriu! Trumpai brūkštelėjau Metui, kad būtinai būsiu.

Po valandos ar kelių, nusiprausęs po dušu ir „pasipuošęs“ skirtingomis kojinėmis, žingsniavau į metro. Diena buvo saulėta — kaip tik tinkama paspardyti futbolą su draugais. Tačiau priėjęs metro stotį pastebėjau vyrą šiek tiek susirūpinusiu veidu su balta lazdele rankoje. Vyras nejudėjo, tiesiog stovėjo, ir tiek. Susimąsčiau, kaip derėtų elgtis tokioje situacijoje. Gal turėčiau taktiškai praeiti pro šalį, kaip ir pro bet kurį kitą žmogų, stovintį metro stotelėje? O gal vis tik derėtų atsižvelgti į tai, jog vyras aklas? Tada ir pagalvojau... O ką jei tai dar vienas šansas? Gal mudu, pavyzdžiui, užmegsime pokalbį, tapsime tikri draugai ir galų gale dar patirsime nuostabių nuotykių, panašiai kaip nutiko tam vaikui ir vyrukui iš knygos Moters kvapas . Na, nelabai panašu, bet... vis dėlto, gal nereikėtų praleisti progos?..

Kiek padvejojęs, pagaliau giliai įkvėpiau ir priėjau.

— Sveiki. Ar viskas gerai?