Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

25 000!

Išlipsiu kitoje stotelėje. Tuojau pat išlėkęs iš traukinio susirasiu gatvėje telefoną ir paskambinsiu nurodytu numeriu. O tada išvyksiu į Rio de Žaneirą arba Kubą, o gal dar kur nors, kur tik kelionių agentas pasiūlys nuvykti šiuo metų laiku. Rūkysiu pačius geriausius cigarus, kuriuos man siūlys murzini gatvės berniūkščiai. Ir dar... Ką čia dar... O, žinau, nusipirksiu pandą. Taip, mamai dovanų nupirksiu pandą! O tėčiui nupirksiu skrybėlę! Auksinį cilindrą!

Traukinys dundėjo, dūmė tolyn, o mane pamažu apėmė baimė. O ką, jei ką nors padariau ne taip? O jei suklydau? O ką, jei nelaimėjau 25 000 svarų?

Patikrinau numerius. Baimė, pasirodo, buvo be jokio pagrindo. Tikrai laimėjau. Visi numeriai sutampa.

O ką, jei tai sena kortelė? Iš kitos dienos laikraščio numerio?

Ne. Laikraštis šiandieninis. Tai visiškai akivaizdu.

Dar kartą permečiau akimis taisykles.

Nutrinkite šešis skaičiais pažymėtus langelius...

Šešis langelius? Oi, o aš nutryniau tik tris. Ramiai, neskubėdamas suradau kitus tris nurodytus skaičius. Pirmasis...

5 000.

Kitas...

5 000...

Žiūrėk tu man! Gal laimėsiu dar ir 5 000!

Nutryniau trečią langelį...

2.

Fu! O 5 000 buvo beveik mano rankose! Kaip būtų buvę šaunu! Įsivaizduojate — gauti vienintelę kada nors pagamintą kortelę su dvigubu laimėjimu! Štai tada ir susimąsčiau: o kas kituose langeliuose? O gal vis dėlto yra 5 000, ir aš galėčiau manyti, kad laimėjau 30 000?

Greitutėliai nutryniau vieną langelį...

1.

Oi! Tik pamanykite. Ką reiškia vienas, kai aš laimėjau 25 000!

5.

Na, nieko gero.

Tačiau paskui...

5 000.

5000!

O, Dieve! Negali būti! Ką tai reiškia?

Pabandžiau laikytis oriai, tačiau iš to nieko doro neišėjo, vis tiek spygtelėjau tarsi moterėlė. Ar gali būti, kad mano laimėjimas bus įskaitytas? Suprantu, kad tikri tik pirmieji šeši numeriai, tačiau gal tai kokia klaida? Gal vis dėlto laimėjau 30 000 svarų?

Puoliau naršyti laikraštį norėdamas dar kartą perskaityti taisykles. Viena didžiulėmis ryškiomis raidėmis parašyta taisyklių dalis aiškino, ką ir kaip daryti. Likusi puslapio dalis buvo primarginta pačiu smulkiausiu pasaulyje šriftu...

Prisimerkęs ėmiau studijuoti, kas tenai rašoma.

Galima dalyvauti nuo... amžiaus... gerai... teisė pretenduoti į laimėjimą... gerai... trys tokie patys skaičiai... gerai... laimėjimus atsiimti iki nurodytos datos... nekokybiškai išspausdintos kortelės nepriimamos... prizų skaičius ribotas... gerai, gerai, gerai.

O kur kas nors parašyta apie ypatingus, papildomus laimėjimus? Argi nieko nėra?

Skaičiai bus spausdinami visą savaitę... Skaičiau toliau...

Atsiimti laimėjimus... Vis skaičiau...

...gyventojai... Ieškojau akimis reikiamų žodžių...

O paskui pamačiau...

Nutrinkite tik sidabrinės spalvos langelius, atitinkančius nurodytus numerius...

Palaukite... O kas gi tai?

Nutrynus sidabrinės spalvos langelius, neatitinkančius nurodytų skaičių, kortelė laikoma negaliojančia.

Perskaičiau dar kartą.

Pasižiūrėjau į kortelę.

Pagalvojau apie tai, ką padariau.

O tada pasakiau ŠŪDAS taip garsiai, kad visa eilė priešais sėdinčių žmonių susirūpinę sužiuro į mane.

Tada traukinyje nė neįtariau, kokia bus Hanos reakcija. Įtariau, kad ji, na, žinote, kaip būna, pagalvos: „O ko daugiau iš tavęs tikėtis.“ Iš tiesų mergina sekundėlę susijaudinusi net paraudo. Pamaniau, kad laukia ilgas moralas, tad skubiai pareiškiau:

— Už kavą vis tiek moku aš.

Jano reakcija buvo daug staigesnė. Naujieną draugas priėmė labai sunkiai. Iš pradžių skaisčiai nuraudo, o paskui įkvėpė taip giliai, kad net pagalvojau, jog išsitrauks iš kišenės kelis balionus ir pripūtęs ims lankstyti iš jų gyvūnėlius.

O paskui pasipylė žodžių kruša.

— Tu... kvailas... sumautas... idiotas! — piktai gręždamas mane akimis iškošė pro dantis Janas.

— Ką? — paklausiau šiek tiek įsižeidęs.

— Deni, taigi turėjai 25 gabalus! Supranti? 25 gabalus! Ir paleidai juos vėjais!

Įsišūkavo visai be reikalo. Gal pasirodė, kad esu jam skolingas tuos dvidešimt penkis tūkstančius, ar kažkas panašaus.

— Negaliu patikėti, kad taip padarei! Netekai 25 000 svarų! Kaip?

— Neperskaičiau to, kas buvo parašyta smulkiu šriftu.

— Neperskaitei to, kas parašyta smulkiu šriftu! — teatrališkai kratydamas ore rankas šaukė Janas.

— Neperskaičiau, — ramiai aiškinau draugui. — O kaip tik ten buvo parašyta, kad galima nutrinti tik nurodytais numeriais pažymėtus langelius.

Sukryžiavęs rankas Janas purtė galvą.

— Kodėl nutrynei kitus langelius? Kodėl? Manei, kad jie pažymėti nurodytais skaičiais?

— Nežinau... Ant kortelės buvo vienas langelis su užrašu NEPAŽEISTI, tad maniau, kad jo neliečiant, visus kitus galima trinti. Labai jau ėmė pagunda. Važiavau metro traukiniu, išlipti pasigirti apie laimėjimą negalėjau, tad ėmiau krapštinėti kortelę.

— Bet juk nutrynus nereikalingus langelius laimingieji vis tiek liko?

— Taip ir bandžiau paaiškinti merginai, dirbančiai laimėjimus išduodančioje kontoroje, bet ji nenorėjo net klausytis. Pareiškė man, kad taisyklės parašytos juodu ant balto. Aš jai atrėžiau, kad taisyklės ne tik juodu ant balto, bet dar ir pačiu mažiausiu pasaulyje šriftu ir dar ten, kur niekas jų nepastebi. Visai atvirai — nežinau, kam reikalinga tokia beprasmė taisyklė.

— Ogi tam, kad tokie kaip tu neatsiimtų laimėjimų! O, Dieve, žmogau... tu gi paleidai pinigus vėjais!

— Nieko aš niekur nepaleidau. Tiesiog suklydau ir tiek. Bet ne tai svarbiausia, nes...

— Ką čia kalbi? Kas tada svarbu, jei ne tai? Beveik turėjai rankose 25 000 svarų ir išmetei juos. Štai kas išėjo iš to sumauto Taip . Tikiuosi, bent jau pasimokei...

Janas labai klydo. Taip, pasimokiau, tačiau visai ne to, apie ką jis kalbėjo. Pamoka buvo labai svarbi. Pabandžiau draugui tai paaiškinti.

— Supranti, svarbiausia, kad laimėjau tuos pinigus. Juk laimėjau 25 000!

Likau nesuprastas.

— Ne, tu nieko nelaimėjai.

— Taip, laimėjau!

— Bet juk netekai!

— Na, nekreipkime į šitai dėmesio.

Pamaniau, kad Janas tuojau sprogs.

— Ne! Tai neįtikėtina! Kaip galima šitai pamiršti! Tu sakai, kad iš to įvykio pasimokei. Nieko tu nepasimokei! Nėra jokios naudos iš to, kad nelaimėjai pinigų. Yra tik bukagalvis, vardu Denis Volisas!

Nekreipiau dėmesio, nes jau buvau viską apsvarstęs. Žinojau, jog esu teisus.

— Paklausyk, Janai, visiškai nesvarbu, kad netekau tų pinigų. Tai juk ne pasaulio pabaiga. Svarbiausia, kad jei nebūčiau pasakęs Taip, nebūčiau laimėjęs! Štai kas yra svarbu! Juk sutikau žaisti futbolą, taip? Jei nebūčiau važiavęs žaisti, nebūčiau sutikęs to vyruko, nebūčiau pirkęs laikraščio, sėdęs į traukinį ir nutrynęs tos kortelės. Dabar mudu sėdėtume čia, aludėje, ir kalbėtume, bet tik apie tai, kaip man sekėsi sakyti Taip ir kaip baigėsi mano išbandymo savaitė. O dabar esu linkęs manyti, kad išbandymai tik prasideda.

Janas atrodė dar labiau sumišęs.

— Tai naują gyvenimą pradedi netekęs 25 000 svarų?

— Ne, pradedu laimėjęs pinigus — štai kaip aš į tai žiūriu! Sakydamas Taip, laimėjau!