Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Man tereikėjo nukrapštyti...

Hanai tai padarė įspūdį.

— Kurgi ne... Tu visuomet krapštaisi ir kasaisi. Ypatingai kai kur nors išeidavome — žiūrėk jau ir kasosi. Bet, Dieve mano! Deni! Neįtikėtina! 25 000 svarų!

— Žinau!

— Tai... kada turėsi pinigus?

Oi, nepagalvojau.

Štai čia ir buvo šuo pakastas.

Po valandos su Janu sėdėjome Yorkshire Grey aludėje.

— Janai, papasakosiu tau kai ką. Kai ką neabejotinai nuostabaus.

— Parašei eilėraštį?

— Ne, dar geriau. Tai...

Išsitraukiau iš krepšio dienoraštį.

— ...mano dienoraštis. Noriu, kad perskaitytum. Sužinosi visus dalykus, kuriems per šią savaitę tariau Taip . Suprasi, kaip nuoširdžiai ir atsidavęs tai dariau.

Janas ėmė versti dienoraščio lapus. Vienas, rodės patraukė jo dėmesį.

— Nupirkau kelias naujas kasetes spausdintuvui...

— Nekreipk dėmesio, — paėmęs dienoraštį atverčiau reikiamą puslapį. — Štai, skaityk nuo šios vietos.

Janas ėmė garsiai skaityti.

Pirmadienis

Totenhemo Kort gatvėje užsukau į Scientologijos centrą. Moteris paklausė, gal norėčiau, kad man nemokamai atliktų asmenybės tyrimo testą. Pasakiau Taip . Testas truko keturiasdešimt minučių. Pasirodo, esu visai mielas žmogus.

— Manai, kad ta moteris testą atliko tinkamai?

— Skaityk toliau.

Oksfordo gatvėje vaikštinėjantis kvaištelėjęs pamokslininkas, tas pats kuris su garsiakalbiu rankoje šūkauja: „Nepasiduokite nuodėmei! Nugalėkite blogį!“, man beeinant pro šoną šūktelėjo, kad sustočiau. Jis paklausė:

— Ar tu pasiruošęs priimti Dievo siųstą išbandymą?

Priėjęs arčiau, pareiškiau, kad taip, esu pasirengęs priimti visus Dievo siunčiamus išbandymus.

Dar paklausiau, kokie tai išbandymai ir ar juos atlaikytų pats Jėzus. Atrodo, vyrukas nebežinojo, ką man atsakyti. Kiek patylėjęs nusisuko, o paskui vėl ėmė šūkalioti, kad nepasiduotume nuodėmei ir nugalėtume blogį. Pagalvojau, kad būtų įdomu žinoti, kiek žmonių išlaikė tuos išbandymus, o jeigu išlaikė, tai ar jiems buvo leista nors truputėlį pabūti Jėzaus vietoje.

— Deni, kas gi čia dabar? Kur link suki?

— Pamatysi. Skaityk toliau.

Atsistojęs pasukau prie baro.

Kai grįžau su bokalu rankoje, Janas buvo nemažai perskaitęs.

— Tai nuėjai į golfo reikmenų išpardavimą, taip?

— Taip.

— Ir restorane užsisakei žuvies tik todėl, kad pasiūlė padavėjas, nesvarbu, kad žuvies nemėgsti ir nesi niekada jos valgęs?

— Taip. Dėl žuvies klydau. Man būdavo keista, kad jos taip spokso į mane tomis žuviškomis akimis. Net jei be galvos. Pasirodo, žuvis skanu.

— Gerai...

Vedžiodamas pirštu per jau skaitytas dienoraščio eilutes, Janas kažko ieškojo.

— Aha, štai... nuėjai į koncertą, nusipirkai naują dušo kremą, ir sumuštinį iš Boots tik dėl „labai gudriai organizuojamos prekybos“...

— Aha...

— Paskui pasiėmei reklaminį anglų kalbos mokyklos bukletą ir, kaip buvo rekomenduojama, pasidomėjai jų internetine svetaine... paskui paragavai naujos šokolado rūšies... ir nusiuntei užsakymą, kad gautume reklaminį leidinį apie Turkiją...

— Turkija — stebuklų šalis...

— Paskui pasakei Taip, kai kažkas paprašė paskolinti dešimt svarų.

— Taip.

— Iš senutės nupirkai pašto ženklų. Sutikai eiti išgerti su nuobodžiu kolega. Labai puikiai leidai pinigus. O paskui dar dalyvavai visai nepažįstamo žmogaus palydėtuvėse į paskutinę kelionę... Na, nenuostabu, kad labai neliūdėjai.

— Na taip... Ką dabar skaitysi?

— Ketvirtadienį.

Ketvirtadienis

Šiandien metro iš jaudulio vos nesustojo širdis. Pamačiau skelbimą, kuriame teiravosi, ar įmanoma susilaikyti nuo pirkinių Ispanijoje.

Staiga galvoje nušvito — nė neabejojau, kad turiu investuoti pinigus į vilą Ispanijoje.

O paskui dar kartą atidžiai perskaitęs skelbimą suvokiau, kad tikrai Taip , galiu Ispanijoje nieko nepirkti. Vieninteliai žmonės, negalintys šito padaryti, tikriausiai yra ispanai.

Janas pavartė akis, o aš pamaniau, kad visai be reikalo, nes paskutinė pastaba yra visai rimta kultūrinė įžvalga. Pasimaivęs draugas skaitė toliau.

Pasakiau Taip , kai kažkoks vyrukas paprašė smulkių. Sutikau padėti atlikti rinkos tyrimą.

Janas ėmė skaityti greičiau.

Taip tariau susitikimui su Vegu kitą savaitę. Taip naujo tipo kreditinei kortelei. Taip kavai su Hana. Taip vyrui, kurį apsėdusi banginių gelbėjimo manija.

Pagaliau Janas pasiekė užrašus apie penktadienį.

Penktadienis

Nusipirkau virtualią parapiją.

— Kas tai yra ta virtuali parapija?

— Dabar galiu tuokti žmones ir panašiai. Skaityk toliau.

— Kaip suprasti „tuokti žmones ir panašiai“?

— Aš — kunigas. Galiu atlikti tuoktuvių apeigas, krikštyti ir visa kita. Skaityk gi toliau.

— Tu — kunigas?

— Sakau gi, skaityk!

Janas taip ir padarė — kurį laiką skaitė, tačiau paskui staiga nuščiuvo ir nė krust. Net nepakėlė akių. Mačiau, kad dar ir dar kartą skaito tą patį sakinį. Paskui pasakė tai balsu:

Laimėjau 25 000 svarų.

Lėtai pakėlė akis į mane.

— Tu tikriausiai juokauji.

Papurčiau galvą.

— Negali būti, tu tikrai juokauji!

Tokios reakcijos ir tikėjausi. Įkišęs ranką į kišenę išsitraukiau laimėjimo kortelę — tą pačią, kuri prieš valandą pribloškė Haną. Pastūmiau kortelę per stalą Janui.

Paėmęs kortelę apžiūrėjo skaičius.

25 000.25 000.25 000.

Suglumęs papurtė galvą.

— Kaip galėjo būti...

— Juk sutikau žaisti futbolą, tiesa?

Janas linktelėjo galvą.

— Jei būčiau nesutikęs, būčiau tuo metu niekur nėjęs iš namų. Susitikau vyrą, kurio nebūčiau sutikęs. Tam vyrui reikėjo svaro ir pasakiau jam Taip. Tačiau man reikėjo išsikeisti pinigus, todėl nuėjau nusipirkti laikraščio, kurio šiaip jau nebūčiau pirkęs. O tame laikraštyje, kurio nebūčiau pirkęs, jei nebūtų reikėję svaro tam vyrukui, kurio nebūčiau sutikęs, jei nebūčiau tau pasakęs Taip , radau nutrinamą žaidimo kortelę. Ant jos buvo parašyta, kad žaisčiau — nutrinčiau skaičius. Taip ir padariau. Laimėjau.

Janas nusijuokė.

— Oho, — tepasakė.

— Tai buvo įvykių grandinė, Janai. Kiekvienas ištartas Taip priartino mane prie 25 000 svarų. Taip norėjo, kad laimėčiau.

Janas pastūmė kortelę atgal prie manęs.

— Dieve... taigi... Kada pasiimsi pinigus?

Oi.

Taip, štai čia ir prasidėjo bėdos.

Turėjau papasakoti Janui tą patį, ką prieš valandžiukę porinau Hanai. Ir su kuo buvo šiek tiek sunkoka susitaikyti.

Nutiko kai kas, ko nė nesugalvotumėte ramiausiai sėdėdami metro traukinyje kelios dešimtys metrų po žeme, apsupti nepažįstamųjų. Tai atrodo visiškai nereikšminga, bet tik tol, kol nelaimite 25 000 svarų. Vis dėlto taip atsitiko, nors labai norėčiau, kad nieko panašaus nebūtų įvykę.

Praėjus dešimčiai minučių po to, kai laimėjau 25 000 svarų...

Aš jų netekau...

Vos tik supratęs, kad laimėjau pinigų, labai užsimaniau kam nors apie tai papasakoti. Bet kam. Tačiau metro traukinyje telefonai neveikia, be to, neatrodė, kad būtų labai išmintinga imti vagone šokti ir šūkauti. Nereikia pamiršti, kad buvau Londone, kur netgi nusičiaudėjus nemandagu žiūrėti žmonėms į akis. Taigi teko prikąsti liežuvį ir tyliai sėdėti bandant nekikenti ir nesišypsoti.