Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Vyrą, rodės, toks netikėtas įsiveržimas nustebino. Jau gailėjausi nusprendęs prieiti.

— Taip. Taip, viskas gerai. Aš tik... kai ko laukiu.

Žinoma, kad laukia. Koks aš kvailys. Atsirado mat sumautas globėjas. Tačiau vyras tuojau pat vėl prabilo:

— Ačiū, kad pasidomėjote.

Pasijutau nebe taip nejaukiai. Jau norėjau minti šalin. Vaizdai apie nuostabius nuotykius su neregiu ėmė blankti. Kai jau buvau beveik prie laiptelių, išgirdau vyrą sakant:

— Tiesą sakant... gal galėtumėte padėti?

Tuojau prišokau.

Neregys delne turėjo porą monetų po 50 pensų.

— Gal turite vieno svaro monetą? — paklausė.

Atkišo man kitą delną, tarsi pasiruošęs priimti monetą.

— Oi, žinoma... tuojau... palaukite.

Naršiau po kišenes, murmėdamas balažin ką, ko gal ir nereikėjo daryti. Tačiau vieno svaro monetos neradau. Tik penkių svarų banknotą.

— Palaukite... tuojau nueisiu iškeisti.

Skubiai nulėkiau prie nedidelio prekystalio su laikraščiais šalia Bau Raudo stoties ir nupirkau patį pigiausią laikraštį, kokį tik radau, — Sun .

Po akimirkos jau stovėjau prie neregio.

— Štai, turiu, — pareiškiau.

— Puiku, — apsidžiaugė vyras, kai įspraudžiau į delną monetą.

Laukiau, kol jis atiduos man dvi monetas po 50 pensų.

Nesulaukiau.

Jis tiesiog padėkojo:

— Ačiū. Labai ačiū.

Stypsojau šalia.

— Viskas gerai, — patikino mane neregys.

Vis tiek stovėjau.

— Man kaip tik trūko vieno svaro, — prabilo vyras. Monetų delne jau nebeturėjo.

— A, štai kaip, — numykiau.

Palaukiau dar kiek laiko, tikėdamasis, kad neregys susipras ir atiduos man pinigus. Nebežinojau, ko dar griebtis. Juk aiškiai parodė man delne turįs dvi monetas po 50 pensų. Supratau, kad nori jas iškeisti. Bet vos tik padaviau jam svarą, monetos stebuklingai dingo. Kas man beliko daryti? Jis juk neregys! Negaliu reikalauti iš aklo žmogaus, kad atiduotų man 50 pensų! Gal net yra koks nors juos ginantis įstatymas, iš kur man žinoti!

— Dar kartą dėkoju, — prabilo neregys, kuriam aiškiai nusibodo mano draugija ir norėjo, kad eičiau sau šalin.

— Prašom, — atsakiau gana išdidžiai ir lėtai numyniau tolyn. Įvykis išmušė mane iš vėžių — jaučiausi kažkaip apsikvailinęs.

Užlipęs laiptais aukštyn, pasukau prie traukinio. O, tikrai, bent jau turiu laikraštį, galėsiu važiuodamas paskaityti. Gal nors iš to išeis kas gero.

Ėmiau versti laikraštį, nusiteikęs perskaityti jį nuo pradžios iki galo. Linksmai niūniuodamas skaitinėjau dienos naujienas. Buvau taip susidomėjęs, kad nė neatkreipiau dėmesio, kai iš laikraščio vidurio man ant kelių nukrito kažin koks lapelis. Pravažiavau dar dvi stoteles, kol supratau, kad ant kelių guli kažkokia reklama. Norėjau vėl imtis skaityti laikraštį, tačiau lapukas traukė akį. Lyg ir konkursas. Nutrinamos kortelės. Instrukcija.

Kviečia žaisti.

Mano šansas!

LAIMĖK MILIJONĄ!

Gerai!

Bet palaukite. Kas gi tai. Nutrinamas milijonas?

Tuojau pat ėmiau aiškintis žaidimo taisykles. Laikraštyje buvo rašoma, kad kortelėje rasiu šešis skaičius. Viskas, ką reikia padaryti, — tai surasti tuos skaičius ir nutrinti. Jei trys skaičiai sutaps, tai būtent tokią sumą ir laimėsiu. Paprasta!

Ėmiau žiūrinėti kortelę ieškodamas laikraštyje nurodytų numerių. Radau visus šešis. Staiga pasijutau šiek tiek kvailai. Aš, kaip ir jūs, per daug gerai žinau, ko vertos tos iš laikraščių ir žurnalų iškrentančios nutrinamos kortelės. Dar vaikystėje rasdavau tokių laikraščiuose. „Jūs jau beveik laimėjote!“ skelbdavo reklaminis šūkis. „Pagrindinis prizas jau jūsų rankose!“ Skubiai nulėkę prie telefono, tikriausiai ir jūs rinkdavote nurodytą numerį ir prakalbėdavote beveik keturiolika svarų tik tam, kad įsitikintumėte, jog nelaimėjote jokio pagrindinio prizo: nei valties, nei naujutėlių plačiaekranių televizorių. Tik vieną iš šešių milijonų segtukų plaukams.

Tačiau dabar ne metas gėdytis. Ne, daugiau jokių atidėliojimų.

Nutryniau pirmąjį skaičių.

25000.

Oho! Šauni pradžia! 25 000 svarų sterlingų!

Apsidžiaugęs tokiais puikiais pasiekimais, apsižvalgiau. Sveikintojų minia, matyt, vėlavo, tad tęsiau toliau.

Nutryniau dar vieną skaičių.

25000.

Puikumėlis! Dar 25 000 svarų! Dabar tereikia rasti dar vieną tokį patį skaičių, ir neįsivaizduojama galybė turtų bus mano. Tačiau, kaip ir jūs, puikiausiai žinau, kokios klastingos tos nutrinamos kortelės. Jos sužadina, suteikia viltį ir tada, kai jau patenkinti galvojate, kad nusišypsojo sėkmė ir galbūt turite šansą laimėti bei pradėti gyventi naujai, jūsų viltys sužlunga taip pat greitai kaip ir prasidėjusios. O, taip... Žinojau, kaip tai veikia. Žinojau, ko tikėtis. Tačiau pakilau virš visų nutrinamų kortelių gamintojų ir virš visų laikraščio Sun skaitytojų, kai nutrynęs trečiąjį skaičių pamačiau...

25000.

Palaukite.

Kokie gi čia skaičiai?

Oi...

O, Dieve...

25 000. 25 000. 25 000.

Užgniaužė kvapą.

Ką tik laimėjau 25 000 svarų sterlingų.

Jau sakiau jums, kad tai neįtikėtina.

4 SKYRIUS

kuriame Danielis padaro lemtigą klaidą

Buvau laimingas. Gal netgi per daug laimingas. Bet juk nenuostabu, kad žmogus taip pasijunta laimėjęs 25 000 svarų po to, kai nutrynė žaidimo kortelę, kurią paprastai žmonės išmeta nė neapžiūrėję. Aišku, mano nuotaika pasirodė įtartina.

— Kodėl tiek daug šypsaisi? — susidomėjo Hana. Aš jai paskambinau ir mudu sutarėme vėl susitikti, šįkart kavinėje netoli Holborno. Mergina tikėjosi, jog atsiprašysiu dėl netikusio elgesio, o aš degiau noru papasakoti apie laimėjimą.

— Deni, kas nutiko. Ta šypsena... Tikrai, pasakyk, kas?

— Tiesiog aš be galo laimingas, — pradėjau iš tolo, laukdamas tinkamo momento rėžti naujienas.

Hana sužiuro į mane.

— Tu mane gąsdini, Deni.

— Nė kiek nemeluoju — aš labai laimingas. Dėl daugelio priežasčių. Laimingas, kad esu čia. Laimingas, kad sėdžiu su tavimi, Hana. Su buvusiąja mergina.

Hanos akys išsiplėtė.

— Tik norėjau pasakyti, kaip pasakiškai nuostabu yra tai, kad tu sutikai tą vyruką. Manau, kad tai nuostabu. Tiesiog puiku.

Plačiai šypsojausi, norėdamas įrodyti, kaip stipriai tikiu tuo, jog tai nuostabu. Ir tikrai tikėjau. Buvo puiku. Viskas puiku.

— Deni... Ar tu... gėrei ko nors?

Šiek tiek pasvarstęs prisipažinau.

— Taip. Truputį.

Iš tiesų taip ir buvo — jaučiausi, kaip sako amerikiečiai, apsvaigęs nuo gyvenimo. Ką tik laimėtas aukso puodas mane nuteikė labai dosniai.

— Pirmiausia, — pareiškiau, — reikalauju, kad leistumei sumokėti už tavo kavą su pienu.

Pakėlęs abi rankas aiškiai parodžiau, kad šiuo klausimu su manimi ginčytis neverta. Moku aš.

— Dėkui, — padėkojo Hana (nors kai kas sakytų, kad padarė tai šiek tiek per greitai). — Ir ko gi taip įsilinksminęs?

— Įsilinksminęs? Na, taip, tikriausiai įsilinksminęs. Bet argi nesidžiaugtum laimėjusi... — dramatiškai patylėjau, — 25 000 svarų sterlingu?

Hana atrodė nustebusi. Visiškai priblokšta. Nusikvatojau.

— Tu laimėjai 25 000 svarų? — sumurmėjo mergina. — Tu tikrai laimėjai 25 000 svarų? Kaip?

— Na...

Ir susimąsčiau. Ar pasakoti Hanai viską, kaip tai nutiko? Ar turiu dėstyti visas smulkmenas to, ką ji pavadintų kvailais berniūkščių žaidimais? Juk būtent dėl to mudu išsiskyrėme... O gal kaip tik priešingai, dabar ji įsitikintų, kad vadinamosios kvailystės iš tiesų yra geras dalykas. Bet papasakodamas patvirtinčiau viską, ką ji manosi žinanti apie mane. Aha, žinoma, ir vėl tobulinu save. Dabar būsiu protingesnis, brandesnis, darysiu karjerą, virsiu makaronus ir naudosiuosi česnakų traiškyne.