Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Kur Nedas?

— Už kampo, — gergždžiančiu, užkimusiu balsu sududeno senis, mostelėjęs nykščiu dešinėn pusėn.

Bandžiau išklausti Lizos, kas tas Nedas, bet pridėjusi pirštą prie lūpų mergina parodė, kad sekčiau paskui ją.

Tada ir pamačiau. Su šautuvu vienoje ir kibiru kitoje rankoje, iškilęs vos ne iki pat dangaus stūksojo milžiniškas Nedas Kelis. Didelis Dalykas. Mano pats pirmasis Didelis Dalykas! Gal trisdešimties metrų aukščio! Tikras Australijos didvyris su meile nulipdytas iš betono ir jau trupančio gipso. Ką gi, nors tai ir ne Didžiulė Krevetė, tačiau vis tiek žavus.

Stovėjome prie Nedo Kelio, rodės, visą amžinybę. Tylėjome priblokšti paminklo didybės. Pagarba tiesiog tvyrojo ore. Todėl man ir patinka Liza.

Parsiradę namo, sėdome prie žemėlapio ir entuziastingai ėmėmės žymėti per visą Australiją vedantį maršrutą. Tai turėjo būti didžiulė, įspūdinga kelionė, kurios metu aplankysime Didžiąją uolą, Didįjį omarą, Didžiąją karvę ir Didžiąją austrę. Mudu — Liza ir aš. Kelyje mažu, raudonu automobiliuku. Mėnesių mėnesius.

Gruodžio 29-oji

Žemėlapis kažkur paslaptingai pradingo.

Kaip keista. Liza atrodo lygiai taip pat nustebusi ir susijaudinusi, kaip ir aš. Dirsčiojo į mane tokiu žvilgsniu, kurį bet kas kitas būtų palaikęs kaltės pripažinimu, tačiau aš tikrai žinau, kad ji nuoširdžiai nusivylusi.

Gruodžio 31-oji

Naujųjų metų išvakarės.

Praėjo lygiai vieneri metai. Šiąnakt, kai baigiasi Taip įžadai, turėjau praleisti aludėje su Janu ir triumfuoti paskelbdamas Taip žmogaus pergalę arba nuolankiai priimti man skirtą bausmę. Užuot sėdėjęs bare, esu štai čia, kitoje pasaulio pusėje, ką tik pasakęs patį didžiausią ir netikėčiausią mano gyvenime Taip ... ir laimingas. Laimingesnis nei kada nors esu buvęs. Toks laimingas, kad čia atvykau.

Melburnas net liepsnojo nuo fejerverkų. Mudu su Liza stovėjome Federacijos aikštėje, klausėmės gyvai koncertuojančių grupių pasirodymų — iki pat vidurnakčio. Aplinkui džiūgavo, glebėsčiavosi ir spaudė rankas laimingi Australijos gyventojai, aikčiojantys nuo kiekvieno aukštai virš galvų išsiskleidžiančio fejerverko.

Mudu apsikabiname. Kažkuriuo metu Liza pasižiūri į mane ir sako kažką tokio, kas turėtų reikšti: „Mes galima visa tai įveikti, tiesa?“ ir pasižiūrėjęs į laikrodį pamatau, kad jau keturios minutės po dvyliktos, vadinasi jau Naujieji metai. Ir suprantu, kad pirmą kartą per šitiek laiko esu laisvas sakyti, ką tiktai noriu, be jokių apribojimų ir apgailestavimų. Ką tiktai noriu.

Atsisuku į merginą.

Ir pasakau: Taip .

1 EPILOGAS

kuriame Janas gauna tai, ko nusipelnė

Kam: Denis

Nuo: Janas

Tema: Gelbėk!

Brangusis Deni,

Per paskutiniąsias 48 valandas sulaukiau gal šimto skambučių į namų telefoną. Ir vis koks nors sumišęs italas norėdavo pasikalbėti su Čarliu. Viena paauglė mergaitė ypač įnirtingai skambinėja, ir vos tik pakeliu telefono ragelį — kokią minutę šaukia ant manęs.

Žinoma, pasielgiau protingai ir įjungiau autoatsakiklį. Tačiau pamiršau, kad autoatsakiklis praneša mano mobilaus telefono numerį, ir šį rytą sulaukiau 32 žinučių ir 40 balso pašto pranešimų — vienas jų buvo pusė minutės klyksmo.

Manau, kad šie įvykiai — ne atsitiktinumas.

Tu šunsnukis.

Buvęs draugas, kuris dabar trokšta, kad būtų dar daugiau padėjęs metusiajam iššūkį,

Janas

P. S. Pasimėgauk Australija

2 EPILOGAS

kuriame turime pagaliau atsisveikinti

Ką gi, jau išklausėte.

Išklausėte tą labai keistą pasakojimą apie trumpą žodelį.

Dabar man visiškai aišku, kad teoriškai man nepasisekė išlikti Taip žmogumi. Labai dėl to gailiuosi ir tikiuosi, kad nepasijutote per daug apgaudinėjami. Manau, jog pripažinsite, kad pabaigoje gavau kai ką žymiai svarbesnio. Ir viliuosi, kad kada nors šiandien, rytoj ar kitą savaitę galbūt pasakysite Taip , nors paprastai tokioje situacijoje tardavote Ne.

Nebūtinai turėtumėte sutikti išbandyti psichotropinę proto bombą, pritarinėti vyrukams klube, kurie įtaria, kad jūs spoksote į jų merginas ar lakioti į atsitiktines keliones po pietryčių Azijos mažutes salas. Tarkite Taip nedideliems dalykams. Taip draugui. Taip užsukti po darbo į barą. Taip nepažįstamiesiems. Taip sau. Nustebsite pamatę, kur tai gali nuvesti.

Kita vertus, jei dar turite laiko, tikriausiai turėčiau papasakoti dar kelias naujienas.

Niekada nesužinojau, kas buvo tas vyrukas autobuse. Ir man beveik patinka ta nežinia. Nes galiu tikėtis, kad Maitrėja tikrai vaikštinėja gatvėmis ir rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Labai gerai nieko tiksliai nežinoti. Tiesa, nuo to laiko į visus barzdočius žvilgčioju gana dviprasmiškai ir dėl to galiu susilaukti bėdų.

Džeisonas grįžo iš Tailando po kelių mėnesių man parvykus iš Australijos, ir mudu susitikome prie bokalo alaus. Šįkart jis atrodė kur kas laimingesnis. Visiškai atsitiktinai pasirodė, kad Naujųjų metų išvakarėse jis taip pat buvo Melburne — nors tuo metu nė vienas šito nežinojome. Net keista pagalvojus, jei aną naktį nebūtų sugedęs metro, nė vienas mūsų nebūtume atsiradę tame mieste, Federacijos aikštėje po gausybe virš galvos švysčiojančių fejerverkų ir nebūtume džiugiai sveikinę Naujųjų metų. Vienuolis Samtenas pasakytų, kad tai neišvengiamas atsitiktinumas. Markas sakytų, kad atsitiktinumai neegzistuoja. Dievai žino, ką apie tai pasakytų hipnošuo, tad palieku apie tai spėlioti jums.

Jano bausmė, kaip pasirodė paskui, buvo labai senamadiška. Vos man grįžus iš Australijos, draugas įteikė raudoną voką. Atplėšęs jį, perskaičiau žodžius: „Keliauk į Australiją“. Atrodo, jei nebūčiau padaręs to pats, jis vis tiek būtų mane išsiuntęs pas Lizą. Pagalvojau, kad tai labai neįtikėtinai miela, ir pasakiau Janui, tačiau jis net paraudęs išvadino mane šunsnukiu ir ėmė aiškinti, kad sugalvojo tokią bausmę, nes taip anksčiau bausdavo nusikaltėlius. Paskui suskambo draugo telefonas, ir Janas turėjo atsiliepti.

Jūs tikriausiai jau nekantraujate išgirsti... Taip , mudu su Liza vis dar kartu. Nors, turiu pripažinti, kad Liza nėra jos tikrasis vardas. Mergina pasirinko tokį vardą, kai nusprendžiau aprašyti visus įvykius. Sakėsi, visada norėjusi tokio vardo. Nepaisant to, kad jos antras vardas ir yra Liza, niekas jos taip nevadina, tad, jei jau ji atsidurs knygoje, mielai pasivadintų šiuo vardu. Labai būdingas Lizai elgesys.

Praėjus vos keliems mėnesiams po Naujųjų, Liza gavo pasiūlymą dirbti Londone. Labai greitai ji persikraustė į šį miestą. Dabar stovėdama man už nugaros žiūri, kaip spausdinu. Perduoda jums linkėjimų.

Be to, Liza mano, jog jums reikėtų žinoti, kad praėjus keliems mėnesiams po jos persikraustymo, aš nusprendžiau, kad dabar jau mano eilė užduoti jai klausimą. Didžiulį klausimą.

Ji atsakė Taip.