Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

— Nemiegojai, Taip? Pasakei Ne! Tu jau buvai pasakęs Ne! Tai bent komedija! Koks apsimetėlis! Pasakei Ne merginai ir dar alaus bokalui! Tu ne tik pažeidei Taip manifestą! Tu sulaužei įstatymą! — Iškėlęs rankas aukštyn, dramatiškai atsilošė kėdėje. Nieko nekalbėjo gal penkiolika minučių. Nuėjęs prie baro nusipirko sau alaus bokalą, bet — pirmą kartą gyvenime — nenupirko man. Juk, šiaip ar taip, pasakiau Ne. Gal tai buvo bausmė.

Ne, pasirodo, kad ne bausmė.

— Ateik čia antradienį vakare, — pasakė Janas. — Priimti... bausmę .

Ir, ištuštinęs bokalą iki dugno, draugas išėjo.

Žinau. Labai gailiuosi. Turėjau tau pasakyti. Turėjau pasakyti, bet jaudinausi, kad nebepatiksiu tau. Nerimavau, kad palaikysi mane nevykėliu. Nepadariau nieko, ką turėjau padaryti su Kristen. Būtent dėl to ir nenorėjau apie tai kalbėtis. Žinoma, jei būčiau pasakęs tai merginai Taip , būčiau diskretiškai nutylėjęs visas pikantiškas smulkmenas, tačiau šitaip būčiau padėjęs dar vieną pliusą prie Taip , fantastiško Taip , nutikusio keistu gyvenimo laikotarpiu.

Bet negalėjau ištarti Kristen Taip . Tai jau buvo nebe pliusas, o didžiulis raudonas kryžius pakibęs man virš galvos.

Maniau, jeigu negalvosiu apie tą įvykį, tai ir visai pamiršiu. Maniau, kad tai nesiskaitys, ir man niekada nereikės galvoti apie pralaimėjimą. Taigi tylėjau, nepasakojau nieko nei dienoraščiui, nei sau pačiam. Pasakęs Taip Kristen, būčiau žengęs per toli. Nieko panašaus nenorėjau. Ir negalėjau. Manęs tai nebūtų paveikę, tačiau Kristen — Taip , jei būčiau priėmęs galimybę susitikti su ja dar kartą — gal būtų atsiliepę netgi Lizai.

Keista, bet tas Ne tik dar labiau paskatino šakyti Taip . Kaip tik tada pasiryžęs atsikovoti prarastas pozicijas, visomis jėgomis mečiausi į kovą. Taigi skridau į Barseloną ir tada, imu prisiminti, kaip viskas buvo — radau būdą, kaip išgrūsti save dar toliau, ir užsisakiau bilietą į Singapūrą. Negalėjau netyčia rasti tos reklamos, pasąmonėje aš jos tikriausiai ieškojau...

O dabar yra taip, kaip yra. Janas teisus. Pasakiau Ne merginai ir Ne bokalui alaus. Du dalykai, apie kuriuos paauglystėje vien pagalvojus šiaušdavosi plaukai.

Taip , mano nuotykis baigėsi. Pralaimėjau, ir Janas žino apie tai. Niekada net nemaniau, kad visa tai atrodys būtent šitaip. Neatrodė, kad būčiau turėjęs teisę rinktis. Juk, galų gale, tiktai sakydavau Taip . Norėjau ištverti iki Naujųjų metų ir kartu su draugais, stovėdamas po giedrame danguje trykštančiais fejerverkų fontanais, atgauti savo teisęs sakyti Ne.

Ir dangus šiandien tamsus ir apniukęs. Nė žvaigždelės. Tik po debesimis pasislėpęs mėnulis, lyg koks keistas laivas plaukia jam vienam težinomais keliais.

Žinoma, Janas teisus. Kartais privalome ištarti Ne. Dabar tai suprantu, ir geriau nei kas nors kitas. Tai dalis žmogiškosios patirties — buvau neteisus neigdamas save. Tačiau buvo smagu ir tikrai daug išmokau. Ir netgi nebuvau vienišas, tiesa? Nevisiškai vienišas. Visame pasaulyje tiesiog dabar žmonės priiminėja sprendimus. Milijonai sako Taip draugams, Taip naujiems potyriams, Taip patiems sau. Ir dar daugiau milijonų sako Ne. Ne galimybėms, Ne gyvenimui.

Gal šito man ir reikėjo, bent jau kurį laiką. Tik kurį laiką. Vėl pradėti sakyti Ne. Sustoti. Pailsėti. Gal ir būtų buvę teisinga. Jaučiausi pervargęs — tiek fiziškai, tiek emociškai.

Grįžęs namo, susiradau dienoraštį. Nuo to laiko, kai išvažiavo Liza, nesivarginau nieko rašyti. Gal dabar atėjo metas. Rašyti dienoraštį visai smagu. Rašydami tarsi įsitikiname, kad visa tai, kas aprašoma, mūsų patirta, kad visa tai unikalu, ir mes esame vieninteliai pasaulyje. Tačiau kiekviena mums šovusi mintis, kiekvienas mūsų posakis, kiekvienas kartas, kai nustebiname save nauju potyriu ar idėja, kiekvienas prisiminimas, kiekviena išgirsta ar mūsų pačių papasakota istorija jau yra... nutikusi kažkada anksčiau. Kažkur kažkaip kažkada kažkas tai jau išgyveno mums nė nežinant.

Gal kažkur egzistuoja tokie pat kaip mano dienoraščiai. Ir žmonės patyrė lygiai tą patį, ką ir aš.

Prisijungiau prie interneto, tačiau nepuoliau skaityti laiškų ar naujienų puslapių. Nuėjau į Google paiešką. Nė pats dorai nežinau kodėl, tačiau langelyje išspausdinau „verčiau jau būčiau sakęs Ne“, ir paspaudžiau „paieška“.

Tikėjausi išvysti milijonus rezultatų, tačiau nieko panašaus neįvyko. Paieška rado vos kelias bendrovių svetaines ir dar kelis verslui skirtus puslapius. Greičiausiai apgailestavimai neparduodami. Tačiau to, ką atvėrė internetas, specialiai neieškodami net ir nerastumėte. Tai buvo asmeninė žiniatinklio erdvė. Manau, kad to ir ieškojau.

Paieška surado interneto dienoraščius, įrašus svečių knygose ir interviu su keistomis įžymybėmis. Tačiau daugiausiai atradimų padariau internetiniuose dienoraščiuose, kuriuose slypėjo pačios slapčiausios mintys. Dienoraščiuose, parašytuose kur nors Talsoje, Pekhamo rajone Londone ar Maskvoje. Dienoraščiuose, kuriuos parašė žmonės norintys ir turintys ką pasakyti nematomam pasauliui. Dienoraščiuose, skaitomuose žmonių, kurių jie niekada nesutiks. Labai drąsu šitaip rašyti ir dalytis kasdienio gyvenimo smulkmenomis... nuobodžiomis, beprasmėmis ir tuo pat metu prasmingomis.

Tą vakarą, ieškodamas Dievai žino ko, perskaičiau daugybę įvairiausių puslapių. Ieškojau patarimo? Nuorodos? Užuot radęs kažką panašaus, aptikau tik tai, ko jūs ir tikitės, jog turėjau rasti. Žmones, pasakiusius Taip , kai tuo tarpu tikriausiai turėjo ištarti Ne.

Mergina iš Oklahomos labai norėjo, kad būtų pasakiusi Ne, kai vaikinas, vardu Rajanas, pakvietė ją į pasimatymą. Viskas baigėsi tuo, kad į vakarėlį Rajanas nuėjo su Steise, o ne su ta mergina.

Vyrukas iš Prancūzijos labai norėjo, kad vieną vakarą būtų nėjęs žaisti krepšinio, nes išsinarino riešą ir dabar net negali normaliai spausdinti.

Vaikinas, vardu Kenas, gailėjosi pakvietęs nepatyrusius paukščių dresuotojus į sakalų augintojų vasaros sąskrydį, nes tai pasirodė „gryniausia gėda“.

Ir daugelis, daugelis kitų...

Šiandien šeštadienis. Esu pas tetą. Verčiau jau būčiau pasakiusiNe. Ji norės kiaurą naktį lošti kortomis, ir aš praleisiu Pop Dievaičio koncertą.

Ir kam aš pasakiau, kad šį savaitgalį prižiūrėsiu Jono ir Kerolės šunį. Jau verčiau būčiau pasakęsNe. Jis dvokia šūdu.

Jau verčiau būčiau pasakiusi.Ne. Kai atsisuko, pasirodė, kad jis ant galvos dėvi močiutės arbatinuko apdangalą — mano, kad taip yra panašus į admirolą.

Keista, bet visa tai atrodė labai nereikšmingi nutikimai. Išskyrus tuos, kurie vartojo narkotikų, vairavo prisigėrę arba padarė kažką akivaizdžiai blogo ir neteisingo, ko tikrai nereikėjo daryti. Tačiau tai, ką radau paskui, atrodė visiškai kitaip. Tai, ką dabar surado paieška, atrodė svarbu. Šįkart paieškos langelyje išspausdinau: „Verčiau jau būčiau sakęs Taip“.

85 rezultatai.

Permečiau juos akimis.

Iš pradžių pasirodė, kad aprašomi nutikimai lygiai tokie pat nereikšmingi.

Verčiau jau būčiau sakęs Taip, kai jis man pasiūlė apmokėti sąskaitą pasidalinus pusiau. Juk tai buvo keturiasdešimt sumautų svarų sterlingų, o maistas net kaip reikiant nepagamintas.