Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Ne. Tai jau nepriklauso nuo duoto pažado sakyti Taip . Šitą Taip būčiau ištaręs bet kokiu atveju.

— Suprantu, kad tas bilietas į Edinburgą... na, tada viskas buvo kitaip, bet dabar, jei pajusčiau, kad tu...

— Ne, Liza. Nė kiek nemeluoju.

— Šaunu.

Bet nenorėjau, kad ji pagalvotų, jog aš tiktai iš mandagumo leidau apsistoti.

— Rimtai, — pradėjau dėstyti. — Aš niekada...

— Ša. Tikiu tavimi.

Pasižiūrėjo į mane taip, kad teliko pripažinti, jog tikrai tiki.

Pralėkė dar kelios dienos — lygiai taip pat greitai kaip ir Edinburge. Liza eidavo į susirinkimus, o paskui aš ją pasitikdavau, ir mudu kartu klajodavome po miestą. Susitikome papietauti su Janu — jis dar niekada nebuvo matęs vos ne mistika laikomos Lizos. Mergina elgėsi nepriekaištingai ir neleptelėjo, ko nereikia.

Janas tuojau pat prisipažino dalyvavęs metusiojo iššūkį sąmoksle, vos tik mečiau jam tokius kaltinimus. Bandė mane įtikinti, kad tai mano gerovei, aiškino, kad jaudinosi, jog man tas reikalas nusibos, paskui įrodinėjo manęs, jog sakyti Ne yra geriau, nes net ir pasakęs Ne, vis tiek būčiau laimėjęs. Buvau su Janu griežtas, tačiau turėjau pripažinti, kad Taip manifeste ničnieko nėra pasakyta apie draudimą patvirtinti Hanos įtarinėjimus. Taigi pasakiau draugui, kad atleidžiu jam. Bet tik todėl — kol kas tebūnie tai tarp mūsų, — kad turėjau paruošęs jam kai ką ypatinga.

Kaip ten bebuvę, Liza mudu pavaišino ledais ir labai mielai kvatojo iš visų Jano laidomų juokelių. Manau, jai buvo gaila mano draugo, turinčio penio didinimo aparatą.

— Nuostabi mergina, — pasakė Janas, kai Liza nuėjo į tualetą, ir aš linktelėjau galvą sutikdamas, kad ji tikrai tokia.

Susikimšę į mano mažulytį automobiliuką nuriedėjome iki kino teatro prie Canary prieplaukos ir, nepaisydami to, kad Janas priešinosi, nutarėme eiti į tą filmą, kurį pirmąjį rekomenduos kasininkas. Po filmo susėdome bare kažkur dokų rajone, ir Liza išbarė Janą, kad tas smaginosi palikęs mane varguose, bėdose, kad užsiundė ant manęs Haną, kad nieko nesako apie paslaptingą manęs laukiančią bausmę.

— Beje, bausmė taip ir išlieka, — pareiškė Janas. — Mūšį tu laimėjai, tiesa, tačiau karo — dar ne. Dar gali pralaimėti. Aš vis dar galiu tave nubausti.

— Kokia gi toji bausmė? — turbūt jau trečią kartą tą vakarą paklausė Liza. — Negali laikyti jos paslaptyje. Turi pasakyti Deniui, kas jo laukia. Tai gali būti geras paskatinimas laikytis susitarimo.

— Negaliu atskleisti šios paslapties, — nepasidavė Janas. — Bet galiu užtikrinti, kad bausmė tikrai gera.

— Ką tu sakai? — neatlyžo Liza. — Tu net pats nežinai, tiesa? Nėra jokios bausmės. Manei, kad su metusiojo iššūkį pagalba nugalėsi Denį!

— Ne! Yra. Bet nesakysiu. Tokia gera, kad negaliu pasakyti.

Lizai šovė į galvą mintis.

— Teisinga būtų bausti Denį tik tuomet, jei pats patirtum, ką reiškia būti žmogumi, sakančiu Taip ... — ėmė dėstyti mergina. — Tada pats supranti, apie ką kalbama ir gali atitinkamai parinkti bausmę...

Nusišypsojau. Supratau, kur ji lenkia.

— Tada galėtum sugalvoti tikrai tinkamą bausmę...

— Po galais, neketinu viskam sakyti Taip! — atrėžė Janas. — Paklausk šalia sėdinčio Taip žmogaus, pasakys, kuo tai kvepia! Nesu nusiteikęs išleisti visų savo pinigų pirkdamas mokslo laipsnius ir stebuklingus preparatus internetu.

Mudu su Liza slapta susižvalgėme. Mes tikrai žinome, ką jis pirkinėją internetu.

Tačiau Liza įtikinėjo Janą, kol jai galų gale pasisekė — tas sutiko viskam sakyti Taip , bet tik šį vakarą. Viskas baigėsi tuo, kad jis pavaišino gėrimais tris vaikinus prie baro, itin nuobodžiam kolegai, norėjusiam su Janu papietauti rytojaus dieną, parašė žinutę su vieninteliu žodžiu TAIP , ir labai smagiai pasikalbėjo su blondine prie gretimo stalelio. Vieną kartą teko Janą gelbėti — įstrigo prie žaidimų automato ant kampo. Vos tik baigdavo žaidimą, aparatas paklausdavo: „ŽAISTI DAR KARTĄ?“ Kai pastebėjome, jog Janas kažkur prašapo, jau buvo praėję keturiasdešimt minučių.

Kitą rytą mudu su Liza nuvažiavome į Batą apžiūrėti miesto, aplankyti mano tėvus ir katiną Semį. Grįžę į Londoną, vieną lietingą šeštadienio popietę nukeliavome į Madraso slėnį pavalgyti indiškai paruošto viščiuko, o paskui praleidome kelias valandas Didžiojoje Portlando gatvėje, kur Liza sėdėjo ir kvatojosi su manimi ir dar keliais šimtais artimiausių mano draugų.

Mudu... ėmėme artėti — Liza ir aš. Ne. Neteisingai sakau. Mes jau buvome suartėję. Tai atrodė puiku.

Bet ir liūdna.

Vieną popietę mergina grįžo pas mane su nedidele dovanėle.

— Radau metro stotyje. Pagalvojau, kad tau patiks.

Tai buvo skrajutė. Perskaičiau viršutinę eilutę.

Pakvietimas. Timo Milerio Gėją pasirodymas.

— To pasirodymo metu gėjai bando išreikšti asmeninius išgyvenimus vaidyba ir šokiu, — paaiškino Liza. — Žinau, kad nesi gėjus, bet juk čia kvietimas. Be to, įsivaizduoju, kad mėgsti šokti, tiesa?

Nusijuokiau. Ji visai rimtai — nemanė, jog tai kvaila.

— Be to, dar pagalvojau, kad ir aš galėčiau pabandyti.

— Ką pabandyti? Išreikšti asmeninius išgyvenimus šokiu?

— Ne. Sakyti Taip . Tai va — užsukau į kelionių agentūrą ir paklausiau, kur būtų geriausia praleisti penktadienio vakarą. Jie atsakė, kad Prahoje. Nupirkau du bilietus.

— Ką tu padarei?

— Nupirkau mums du bilietus į Prahą. Ką pasakysi? Nori su manimi vykti į Prahą penktadienį vakare?

— Tu... tai bent... — tai buvo pirmas kartas, kai mergina padaro kažką panašaus dėl manęs. Net neįtariau, kad kuri nors šitaip galėtų. Suradau Taip merginą! Norėjau pasakyti Lizai, kad ji nuostabi, kad pasielgė nuostabiai, kad Praha irgi yra nuostabi, tačiau viskas, ką sugebėjau sumurmėti, buvo... — Taip .

Kelionė praėjo neįtikėtinai smagiai. Spontaniškai, be jokių rūpesčių, greitai ir linksmai. Išskridome vienai nakčiai po pietų, o devintą vakaro jau vaikštinėjome po senamiesčio aikštę. Toji gruodžio naktis pasitaikė labai šalta, tačiau giedra ir rami. Norėdami sušilti rankas, nusipirkome karšto šokolado. Aplankėme Šv. Nikolo katedrą ir bučiavomės ant Čarlzo tilto. Tuojau po dešimtos valandos sužiurome aukštyn į dangų, nes kažkas nutiko. Iš pradžių net nesupratau, tačiau greitai paaiškėjo, kad iš dangaus švelniai ir neskubėdamos leidžiasi snaigės. Mudu juokėmės, tačiau Liza juokėsi kažkaip ypatingai. Tada ir toptelėjo galvon — juk tai pirmas kartas, kai mergina mato sniegą. Čia. Dabar. Labai nustebau. Štai, kur ją atvedė žodis Taip . Štai, ką padovanojo. Sniegą gražiausiame pasaulio mieste.

Nesupykite, bet pasakysiu, kad tai tikrai buvo tobula .

Tądien, kai Lizai atėjo metas išvykti, nė vienas nedrįsome prasižioti apie ateitį.

Kažkaip vengėme tos temos. Kartu praleidome dvi nuostabias savaites. Vieną Edinburge. Dar vieną Londone. Bandžiau galvoti vien apie mudviejų laiką kartu.

Pabudau anksti. Žiūrėjau, kaip mergina miega, ir nors jaučiausi ramus, buvau šiek tiek įsitempęs. Žinojau, kad ji išvyksta. Ir dar žinojau, kad viduje baisiausiai trokštu ką nors padaryti, kad šitai neįvyktų.

Kol Liza užsisakė taksi iki oro uosto, pagaminau pusryčius. Baigusi krautis daiktus, ji atėjo į svetainę, kur sėdėjau su sulčių pakeliu rankose.

— Turiu tau vieną Taip , — tyliai sukuždėjo mergina.