Дэнни Уоллес: Jis sako Taip!

Verčiau jau būčiau sakęs Taip, nes tada bent jau nebūtų reikėję didžiąją dalį kelio eiti pėsčiomis per lietų.

Tačiau pamažu darėsi vis įdomiau. Radau tokių nuomonių, kurie apgailestavo, kad nepasakė Taip tam tikriems dalykams, ir žymiai svarbesniems — tai jau neatrodė susierzinimas dėl kasdienių smulkmenų. Buvo tokių, kurie kartą ar du gyvenime suklupo, o paskui, staiga prisiminę sumurmėjo „ajajai“, ir tingi popietė buvo sugadinta. Neatsargiai ištarę Ne, šie žmonės tikriausiai neteko kelių valandų ramaus miego...

Bet buvo ir tokių, kurie patyrė... skausmą.

Netekties skausmą... skausmą, kai žinai, kad kažkas galėjo nutikti... skausmą, supratus, kad kartais galimybės pasitaiko tik kartą gyvenime... skausmą, per vėlai supratus, kur juos atvedė tas neapgalvotas Ne, ir kas galėjo įvykti ištarus Taip.

Skausmą tekdavo patirti ne tik ištarus Ne, bet ir laiku nesušukus Taip.

Šiandien atidavėme PlayMobil žaisliukus. Atiduočiau kažin ką, kad Haris dabar paprašytą prisėsti ir pažaisti kartu. Verčiau jau būčiau sakęs Taipkiekvieną kartą, kai tik jis paprašydavo. Dabar Haris jau didelis ir niekada neprašo su juo žaisti. Labai pasiilgstu tų akimirkų.

„Taip! Taip!“ Būtų buvęs pats lengviausias atsakymas. Kodėl tų žodžių neištariau — iki šiol nesuprantu. Verčiau jau būčiau sakęs Taip.

Nemoku ir niekada nesugebėsiu apsakyti, kaip norėčiau, kad būčiau pasakęs Taip, nes tada bent jau viskas būtų likę taip, kaip yra. Būtume galėję laikyti jį apsikabinę, kol užges. Verčiau jau būčiau sakęs Taip.

pasiilgau jos, pasiilgau jos. verčiau jau būčiau sakęs Taip, nes dabar labai pasiilgau jos.

Verčiau jau būčiau sakiusi Taipkiekvieną kartą, kai jis norėdavo apsikabinti. Tada vis būdavau per daug užsiėmusi, o dabar nebegaliu... tiesiog nebegaliu...

Nepažinojau tų žmonių. Nežinojau nieko apie jų gyvenimus, praeitį ir niekada nesužinosiu, kodėl jiems tiek daug reiškė kažkada neištartas vienintelis Taip. Tai buvo tik balsai iš niekur. Tačiau neabejotinai dvelkė liūdesiu.

Gal ne taip supratau visus tuos pasisakymus, tačiau staiga ėmė atrodyti, kad neištarti Taip kažkokiam svarbiam dalykui yra daug blogiau, nei pasakyti Taip tam, kas atrodė išeis į bloga.

Žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas, bet suvokiau, kad neištaręs Taip , neišvengiamai gailėsiuosi. Ir gali būti, kad iš tiesų yra didžiulis skirtumas tarp apgailestavimo dėl to, ką padarei, ir dėl to, ko nepadarei. Ir tas skirtumas... rodės... susijęs su liūdesiu.

Paimkime, pavyzdžiui, kad ir patį kvailiausią kada nors jūsų iškrėstą dalyką... Galite pasiguosti bent jau tuo, kad padarėte. Viskas baigta. Galime pasimokyti iš klaidų ir atsitiesę keliauti toliau. Tačiau daug sunkiau pasimokyti iš kažko, kas neatsitiko , kažko, ko nežinome ir negalime apibūdinti, kažko, kas labai nesunkiai galėjo tapti geriausiu mūsų gyvenimo įvykiu, jei tik būtume pasikrutinę, jei tik būtume sustoję ir sulaikę kvėpavimą išrėžę: „Taip!“

Jei tik būtume tai padarę...

Jei vykčiau pas Lizą, ir nieko iš to neišeitų, ar gailėčiausi taip pat stipriai, kaip ir tuomet, jei šito nepadaryčiau? Ar žinojimas geriau už nežinią?

Staiga mečiau visas mintis į šalį. Išjungiau kompiuterį. Esu visiškas kvailys. Pasielgiau teisingai. Tik taip ir galėjau pasielgti.

Čia ne kino filmas. Tai mano gyvenimas. Tai dalis manęs — o gal net ir jūsų — tikėjosi, kad beskaitydamas tuos atsitiktinius žmonių pasakojimus ir pamatęs jų liūdesį kažkas mano širdyje persivers, trakštelės ir... suprasiu, kad nenoriu, jog man nutiktų taip pat, kaip ir jiems, nenoriu gailėtis taip, kaip jie, suprasiu, kad dar nevėlu, kad dar galiu griebti pasitaikiusią galimybę...

Bet taip neįvyko...

Supratau tik tiek — yra ir kitų žmonių, kurie mane suprastų, tikrai žinotų, kaip jaučiuosi. Ir tuo metu man šito tarsi užteko.

Kitą rytą ketinau uždaryti kreditines korteles. Dar užsuksiu į kirpyklą, kur paliksiu tą nelemtą plaukų uodegėlę, ir vėl tapsiu savimi. Paieškosiu kokių nors būdų parduoti automobilį. Grįšiu ten, kur pradėjau, ir pažiūrėsiu, kuo galėčiau tapti.

Greitai penktadienis. Dar turiu kelias dienas pasiruošti priimti bet kokią Jano sugalvotą bausmę. Priimsiu jo linkėjimus su humoru, šypsodamasis. Nori, kad pašokčiau bare su žydromis kelnaitėmis? Puiku. Nori, kad apsirengčiau piratu ir tris savaites prisistatinėčiau kaip ponas Mėšlius? Puikumėlis. Padarysiu viską, ko tik Janas pageidaus.

Dar kartą, bet tik vieną vakarą būsiu vaikinas, kuris tiesiog negali pasakyti Ne.

Taip susiplanavęs gyvenimą, patraukiau į prekybos centrą. Išsinuomojau kelis DVD filmus. Pradėjau svarstyti, ką darysiu sausio mėnesį, pradėjęs darbą BB C. Paskui pažaidžiau kelis kompiuterinius žaidimus, pakeičiau elementus visuose nuotolinio valdymo pulteliuose, pataisiau sulūžusį parkerį ir įsitaisiau prie televizoriaus. Paskambinusi Liza paliko žinutę, kad saugiai parvyko namo. Palinkėjo man laimingų Kalėdų. Nepaskambinau jai.

Ir kaip tik tada, kai tikėjausi, kad viskas baigta, kad mano gyvenimas dabar tapo paprastas ir aiškus, gavau atviruką.

Tas atvirukas, mano mielieji draugai, pakeitė viską .

26 SKYRIUS

kuriame nutinka kai kas nepaprasta

Buvo antradienio popietė — artinosi metas priimti man skirtą bausmę.

Vairavau per Londono centrą iki Langhamo gatvės, kur Yorkshire Grey aludėje manęs jau tikriausiai laukė Janas.

Pastačiau automobilį šalia Yorkshire Grey , ant priekinio stiklo pritvirtinau ženklą ASMENINĖS PARAPIJOS DVASININKAS ir žengiau pro duris. Draugas manęs laukė prie nedidelio staliuko šalia židinio. Pamatęs mane, nusišypsojo. Kurgi ne. Šunsnukis. Laukė šitos minutės visą vasarą, o tai, kad nuslėpiau nuo jo tiesą apie Kristen, tik padvigubino jo pagiežą.

Rankoje turėjau dienoraštį, atsiradusį šešis mėnesius intensyviai sakant Taip , kaip įrodymą, kad mano gyvenimas buvo atiduotas Taip malonei. Kartu ir dokumentą, patvirtinantį, kad pralaimėjau. Padėjęs dienoraštį ant stalo, pamačiau, kad ir Janas kažką atsinešė. Ilgą raudoną voką su užrašu „Bausmė“.

— Ar tai man skirta bausmė? — šiek tiek nerūpestingai paklausiau.

— Tikrai taip. Labai gera. Manau, tau patiks. Labai ilgai galvijau, Deni. Labai !

Janas nusišypsojo.

— Tau sekėsi geriau, nei maniau, — pasakė. — Gaila, kad turėjo šitaip baigtis. Tačiau susitarimas yra susitarimas. Kaip jau nustatėme, tau nepasisekė tris kartus, vidutiniškai tai bus viena nesėkmė per du mėnesius. Nelabai įspūdinga.

Tiesa ta, kad visi trys Ne buvo ištarti per paskutiniąsias šešias savaites, tačiau Janui tai nieko nereiškė. Be to, jam pasirodė labai patogu pamiršti, kad pats suvaidino gana niekšišką rolę, viską tik dar labiau apsunkindamas.

Laimei, aš nepamiršau.

Jano dar laukia kerštas. Tik ne šiandien.

— Tai... pasižiūrėkime, kam tu ištarei Ne.

— Palauk. Gal pasižiūrėkime, kam pasakiau Taip? — sustabdžiau draugą.

Janas kiek pasvarstė ir teatrališkai pamojavęs ranka parodė, kad paaiškinčiau. Pasijutau tarsi baudžiauninkas išsikovojęs audienciją pas jo Didenybę karalių.