Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Susidomėjau Dideliais Dalykais ir net pamėgau juos. Štai ir dabar sėdėdamas BBC radijo stoties kabinete naršiau po internetą ieškodamas informacijos apie šias didžiules statulas. Žavėjausi. Paaiškėjo, kad turiu netgi mėgstamiausias. Pavyzdžiui, Didžiulė Uola (tik įsivaizduokite), Didžiulis Avokadas, esantis Duranbajaus pramogų parke, tropinių vaisių pasaulyje (dar vadinamame Avokado nuotykių šalyje... cha... visai panašu į vieną popietę, kurią praleidau Lentynos nuotykių šalyje...)

— Deni, gal galėtume pasikalbėti?

Tai mano viršininko balsas... Apsisukau su visa kėde, prieš tai tylutėliai uždaręs interneto naršyklės langą — nenorėjau, kad ekrane būtų matyti žodžiai „Tropinių vaisių pasaulis“. Deja, naršyklės langui užsidarius išdavikiškai pasimatė žaidimas MineSweeper , kurį žaidžiau anksčiau, bet viršininkas mandagiai nutylėjo.

— Klausyk, tu gali nesutikti, bet šią savaitę TV centre vyks susirinkimas — kažkas apie plėtros planus, pageidaujama, kad dalyvautų radijo stoties atstovai. Visi, kurių tik paklausiu, staiga prisimena turį svarbių reikalų. Net juokas ima, kokie užsiėmę tampa žmonės, kai nenori pasakyti Taip. Tai kaip tu? Galėtum dalyvauti?

— Taip, — pasakiau didžiuodamasis, kad galiu įsiteikti. — Žinoma, galiu. Koks ten susirinkimas?

— Plėtra. Kaip įprastai — susėdę svarsto pasiūlymus. Bet tu tikrai nusiteikęs eiti?

— Taip.

— Gerai. Puiku. Taip ir pasakysiu. Ačiū, Deni. Eik, džiaukis tropinių vaisių pasauliu.

Kai išeidamas viršininkas uždarė duris, nutariau, kad vis dėlto geriau truputėlį padirbėsiu.

Dirbti namuose labai puiku, tačiau lygiai taip pat puiku dirbti ir BBC radijo stotyje — šis pastatas tapo namais tūkstančiui apsmukusiais megztiniais vilkinčių radijo prodiuserių. Laisvai samdomo darbuotojo kontrakte buvo numatyta, kad porą dienų per savaitę praleisčiau dirbdamas viename iš kabinetų radijo stotyje — ieškočiau naujų idėjų. Tarp kitų atrodžiau tikras dabita.

Dirbau BBC radijo stotyje nuo pat universiteto baigimo laikų. Tada kažkaip netyčia patekau į šešių mėnesių kursus pramogų skyriuje ir štai aš vis dar čia — atsidavęs ir uolus pramogų skyriaus radijo laidų prodiuseris, jau kelerius metus besigėdijantis vis artėjančio trisdešimtmečio ir pirmojo įsigyto megztinio. Nesu visiškai tikras, tačiau visiems atrodo savaime aišku, kad vienas svarbiausių dalykų dirbant pramogų versle — nutįsęs megztinis. Manau, kad Nikas Parsonsas įvedė tokią madą.

Tačiau kaip ten bebuvę, radijo stotis yra pasakiškai puiki darbo vieta, besipuikuojanti dar ir šlovinga praeitimi — pradedant Čerčilio karo laikų laidomis ir baigiant šiuolaikinėmis komedijomis. Nuoširdžiai didžiuodamasis žengdavau pro žalvariu kaustytas duris vidun, o prie džinsų prisegtas kabaluodavo specialus BBC leidimas. Reikia pripažinti, kad nesu iš tų žurnalistų, kurie gali didžiuotis darą vienas patikimiausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų žinių laidas. Nesu nė vienas tų, kurie nuverčia vyriausybes, atskleidžia korupcijos faktus ar visą naktį rausęsi slaptuose dokumentuose kitą rytą jau pateikia skandalingas naujienas. Buvau iš tų, kurie rengia tas kvailas ir nesuprantamas radijo programėles, padedančias prastumti laiką pakeliui į namus arba linksminančias kokį nors vienišą piemenį, Savanos stepėse pasigavusį radijo bangomis sklindančius garsus, o gal vedančias į sumišimą kalinį, kuris nuo 1987 metų sėdįs kalėjime už padeginėjimą, visiškai nebesupranta laidomų juokelių. Išties tai keistas darbas, tačiau, mano manymu, kas nors juk turi linksminti piemenis ir gluminti kalinius.

Taigi, bandžiau nuveikti ką nors doro. Tikrai stengiausi dirbti, tačiau keli dalykai man aiškiai trukdė. Pirmiausia tai vis labiau jaudinausi dėl to, kad mano gyvenimas dabar priklauso nuo ko tik nori, tačiau ne nuo manęs paties. Vienas vienintelis laiku ir vietoje ištartas Taip kokiai nors pasitaikiusiai galimybei gali pakeisti mano likimą. Pagerinti arba, jei tikėtume Janu, amžiams sugriauti mano gyvenimą. Kitas dalykas, nedavęs man ramybės ir neleidęs šiandien imtis darbo, buvo tas, kad to darbo buvo labai nedaug. Vieną projektą buvau ką tik baigęs. Žinoma, galėjau imtis naujo, tačiau atrodytų tarsi pats ieškau darbo. Kas gi taip elgiasi? Be to, kas gi nori dirbti, kai galima džiaugti gyvenimu lauke, saulėkaitoje, kai galima nori nenori sakyti sutiktiems žmonėms Taip? Išėjęs iš kabineto patraukiau laukan. Bandžiau atrodyti labai reikšmingas, kaip žmogus, einantis į susirinkimą, kuriame pasakys labai daug svarbių dalykų, kalboje pavartodamas žodžius „susivienijimas“ ir „hierarchija“. Normalūs vyrai tokiuose susirinkimuose nualpsta, o moterys dėl ore tvyrančio testosterono baidosi net įkelti koją į susirinkimo salę. Testosterono kvapas turbūt panašus į gero losjono po skutimosi kvapą. Tikrų vyrų prakaitas skleidžia tokį kvapą.

— Sveikas, Deni, — staiga kairėje išgirdau balsą.

— Sveikas, — nugriaudėjau, nepamiršdamas atrodyti labai svarbus.

— Kaip laikaisi?

Mane užkalbino Robertas, su kuriuo kartu gana intensyviai dirbome visą savaitę montuodami vieną laidą. Ta savaitė užtruko beveik visą mėnesį, nes Robertas vis puldinėdavo į aludę, kad nepraleistų savaitės klausimo finalo ir kas penkias minutes imdavo man pasakoti kokį nors prisimintą mažai žinomą faktą iš gyvūnijos pasaulio arba prašydavo, kad patikrinčiau, ar jis teisingai atmena, kas pirmavo radijo stoties transliuojamų dainų sąrašuose kurią nors dešimtojo dešimtmečio savaitę.

— Gerai, ačiū, Robertai.

— Lauki lifto?

— Taip. O tu?

— Ne, — pareiškė tas.

O tada atvažiavo liftas ir jis žengė vidun kartu su manimi.

— Kitą savaitę darau tokį baliuką. Nieko labai įspūdingo, tik keletas draugų iš to paties verslo.

Kalbėdamas mosikavo rankomis — rodė skyrybos ženklus, o paskui labai savimi patenkintas, juokdamasis papurtė galvą.

— Pagalvojau, gal ir tu norėtumei dalyvauti?

Šiaip jau būčiau susimąstęs, kaip gudriau atsisakyti. Ne todėl, kad Robertas būtų buvęs nuobodus, ne, visada užstodavau, kai kas nors jį šitaip išvadindavo, bet todėl, kad šis vyrukas siaubingai bukas.

— Žinoma, norėčiau, Robertai, — atsakiau patenkintas bent jau tuo, kad turėsiu nors šį tą įrašyti į dienoraštį. — Tikrai, labai džiaugsiuosi galėdamas dalyvauti.

— Labai šaunu. Kuo puikiausiai! Tu vienintelis iš BBC gali dalyvauti! Kiti labai užsiėmę.

— Tai jau girdėjau.

— Na, iki. Parašysiu tau.

— Gerai.

Taip pasikalbėję mudu su Robertu išėjome iš sustojusio lifto, paspaudėme vienas kitam rankas, o tada jis žengė atgal ir vėl pakilo į penktą aukštą.

Šypsodamasis žingsniavau Ridžento gatve, vis dar švietė saulė. Kai mano nutrinama kortelė laimėjo, pradėjau galvoti... o ką, jei kiekviena gyvenimo akimirka, jei tik, žinoma, nemiegu, gali atnešti kai ką nuostabaus? O ką, jei viskas, ko tereikia — tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes? Galų gale, juk vyrukas autobuse man leido suprasti, kad tos nedidelės kasdieniame gyvenime nutinkančios nelaimės nebūtinai yra nelaimės. Spūstis metro, autobusas, kuris nesustoja, ir liekate stovėti stotelėje, arba naktinis klubas, į kurį jūsų neįleidžia... Anksčiau galvodavau apie šias nesėkmes kaip apie atskirus, su niekuo nesusijusius įvykius. Niekada net nebuvau rimtai susimąstęs, kad jie gali būti ko nors naujo pradžia, kad gali pasiūlyti kai ką naujo ir viskas išeis tik į gera.