Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Būtent toks požiūris ir buvo tinkamiausias, kai pasukęs metro link pamačiau tai, nuo ko dar prieš kelias dienas būtų ėmusi duotis širdis ir kojos sulinktų per kelius: ilgiausia eilė žmonių vinguriavo nuo Oksfordo Žiedo stotelės iki pat gatvės. Metro ir vėl neveikė. Stojęs į eilės galą apsižvalgiau. Šiapus gatvės stovėjo koks šimtas žmonių, kitapus — dar daugiau. Visi keikdami likimą, nervingai šaukdami telefonais ar spardydami šaligatvį laukė, kol stotis atsidarys. Žiūrėdamas į šią pavargusią, piktą minią pagalvojau, jog nedaug trūko, kad būčiau vienas iš jų... Laimei, prisiminiau, jog būtent paskutinį kartą, patekęs į tokią situaciją, sutikau vyruką autobuse. Štai tada ir supratau. Juk tai puiku. Tai dar viena galimybė priimti gyvenimo mestą iššūkį. Argi noriu stovėti čia, ant dulkėto šaligatvio, šalia judrios gatvės, aidint mašinų signalams, ir uostyti dūmus? Gal verčiau pažvelgti į tai kaip į man suteiktą progą? Argi turiu stumdytis piktoje keliaujančių po darbo namo žmonių ir turistų minioje? Gal verčiau ką nors nuveikti? O ką, jei imčiau ir eičiau sau kur nors kitur? Jei visai nevažiuočiau metro, o pasižiūrėčiau, ką kita man pasiūlys likimas? Kas galėtų nutikti?

Taigi patraukiau pėsčiomis.

Tą vakarą taip ir ėjau, kur kojos nešė. Oksfordo gatve, per Soho rajoną, prie Pikadilio, paskui prie Lesterio aikštės. Ėjau lėtai, nenorėdamas pražiopsoti progos. Progos nepastebėjau, užtat pamačiau daug dalykų, kurių nė neįtariau esant Londone. Daug mažų, nesvarbių dalykėlių. Pavyzdžiui, Čarlio Čaplino statulą Lesterio aikštės viduryje. Arba kinų rajone stypsančias telefono būdeles, labai panašias į pagodas. Šveicarijos centro laikrodyje šokančius mažučius medinius piemenukus — jie sąžiningai pasirodydavo kiekvieną valandą ir sutrepsėdavo nesudėtingą trumputį šokį, kuriuo džiaugėsi turistai... ir tik turistai. Supratau, kad, kaip Londono gyventojas, labai menkai pažįstu šį miestą.

Keliavau Holborno link, pro Šanseri Leiną, paskui pasižvalgiau Flyt gatvėje, kiek atidžiau apžiūrėjau atminimo lentą savo bendravardžiui Volisui ir prisėdau ant suolelio Londono Sityje. Stebėjau, kaip kostiumuotas vyriškis tyliai susigrūdo į burną beveik visą riestainį. Paskui vėl vaikštinėjau, žingsniavau ir klaidžiojau, kol supratau, kad... beveik pasiekiau namus. Labai keista. Anksčiau visada skubėdavau. Londonas man buvo daugybė atskirų, rodos, nesusijusių vietų, į kurias reikia skubiai patekti. Bet šiąnakt namo ...parėjau. Lėtai. Ir tiek visko pamačiau. Man tai patiko. Netgi supratau, kad vėl pamilau miestą, kuriame gyvenu.

Grįžau namo vėlai, tačiau pailsėjęs ir laimingas. Į mikrobangų krosnelę įkišau troškinį su kariu, užkaičiau virdulį ir prisėdau prie kompiuterio patikrinti — gal gavau elektroninių laiškų.

Sveikas! Aš esu Sendė. Gal norėtum pasižiūrėti, kokios mes karštos pupytės ir kaip gerai leidžiame laiką su kambario draugėmis?

Nė nenutuokiau, kas toji Sendė, nors atrodė, kad tai pakankamai draugiška mergina. Pasiūlymas taip pat visai mielas, tačiau gali kiek palūkėti.

Dar vienas laiškas atėjo nuo techniko Roberto — priminė apie rengiamą vakarėlį. „Pralaužk ledus ir ateik pasilinksmint!“ — skelbė laiškas.

Ir tai viskas.

Pasiėmiau dienoraštį — įrašiau jame Roberto vakarėlį ir dar visus kitus dalykus, kuriems šiandien pasakiau Taip. Vis dėlto nusivyliau. Labiausiai dėl to mane taip džiuginusio pasivaikščiojimas po Londoną — juk tikrai galėjau rasti daugiau progų ištarti Taip .

Prisėdau ant sofos su arbatos puodeliu rankoje ir ėmiau tingiai vartyti Totver Hamlets Recorder — laikraštį, kurį slepiu, kai apsilanko mama. Stebėdamasis, kaip vos ne kiekvienas straipsnis mirguliuoja žodžiais „nužudė“, „apiplėšė“ ar „policija mano, kad užpuolikai renkasi akiniuotas aukas“, bandžiau rasti ką nors įdomaus.

Dar viena porcija kriminalų... Labdaros pobūviai... Straipsnis apie senovinį suolą.

Tačiau kitame lape, nuošaliai, šalia gimtadienių skelbimų ir labai seno sukriošusio katino nuotraukos pamačiau svarbų pranešimą:

Starbust grupė Kviečia visus visus į trečiąjį bendruomenės susitikimą! Ateikite, jei omitės ateiviais, telepatija ir panašeis dalykais. Laukiame jūsų Blind Beggar užeigoje, Vaitčapelio gatvėje trečiadienį 18 val. Ieškokite Brajano.

Kvietimas! Visiems visiems! Vadinasi, ir man!

Vis dėlto skelbimas atrodė truputį keistokas... Paprastai iš tolo vengiu susidėti su tais, kurie rašo „panašeis“, o ne „panašiais“... tačiau šįkart viskas kitaip.

Nusišypsojau. Trečiadienis jau rytoj. Pasižymėjau adresą ir išjungęs kompiuterį nuėjau miegoti.

Oi, ne, meluoju.

Nusišypsojau, pasižymėjau adresą ir paspaudžiau nuorodą Sendės laiške. Apžiūrėjęs didžiulę karštos pupytės, gerai leidžiančios laiką su kambario draugėmis, nuotrauką dar sykį nusišypsojau, išjungiau kompiuterį ir tik tada nuėjau miegoti.

Šypsodamasis.

Blind Beggar užeiga ne taip jau toli nuo mano namų. Ši užeiga — viena Ist Endo įžymybių.

Būtent čia vienas žymiausių Londono plėšikų, brolis dvynys Ronis Krėjus, mirtinu šūviu paguldė buvusį nusikaltėlį Džordžą Kornvelį. Bet kuris Londono taksi vairuotojas pasigirs, kad buvo užeigoje tą naktį, tačiau geriau per daug neklausinėkite apie šį įvykį. Kaip rašoma policijos raporte, tąnakt užeigoje buvo tik du pašaliniai žmonės — žigolo berniukai. Remdamasis patyrimu, galiu drąsiai pasakyti, kad taksi vairuotojai nelabai apsidžiaugia, kai paklausi, kaip sekėsi 1960 metais dirbti meilužio už pinigus darbą.

Žinoma, Krėjus buvo prisidirbęs visame Ist Ende — kur koją bekeltumei. Tą paliudytų bet kuris pensininkas.

— Taip, — sakytų senukas. — Tai ta pati siena, pro kurią sykį ėjo dvyniai Krėjai. O jūs ar ne turistai? Taip? Gal malonėtumėte penkis svarus?

Žinoma, kai kurios vietos iš tiesų nusipelno dėmesio. Pavyzdžiui, Peiliais kavinė, kurioje gurkšnodami arbatą Krėjai sukdavo verslo reikalus. Arba naktinis klubas Turnmills , kuriame beprotis Frenkis Freizeris pašautas į galvą išgyveno ir visiems porindavo apie tą įvykį. Dar ir namas Everingo gatvėje, kur Regis Krėjus nudūrė Skrybėlę Džeką Makvitį. Kol nepuolėte klausinėti, paaiškinsiu, kad tai ne galvos apdangalas, o žmogus. Matyt, abejonės neišsisklaidys, kol galų gale nebus sukurtas animacinis serialas Dvynių Krėjų nuotykiai .

Blind Beggar užeigoje, kaip ne kaip, bet tikrai vyko Ist Endo plėšikų Krėjų susirėmimas, todėl, sakau atvirai, šiek tiek stebėjausi, kad Starburst grupė pasirinko susitikti tokią vietą.

— Žinoma, keista, — pritarė man Džeimsas. Iš karto supratau, kad šis vaikinas priklauso Starburst grupei. — Pažįstu vieną tokį vyruką, buvusį čia tą naktį. Viską matė savomis akimis.

Kiti susirinkusieji — Laura, Bobas ir net pats Brajanas — atrodė gana pritrenkti tokio pareiškimo.

— Ar jis kartais ne taksi vairuotojas? — paklausiau.

Dabar nustebo ir Džeimsas. Sužiuro į mane.

— O tu, ką... pažįsti jį? — paklausė.

Nusprendžiau, kad gal bus nelabai tinkama vos susipažinus su žmonėmis imti porinti linksmas istorijas apie vyrų prostituciją, todėl papurtęs galvą pasakiau „Ne“.

Kaip išsiaiškinau, Starburst grupė kartą per mėnesį susitikdavo įvairiausiose Londono užeigose, kavinėse ir aludėse. Grupės branduolį sudarė minėti keturi žmonės. Kartais prisidėdavo vienas kitas naujas narys, o vienas nuolatinis susitikimų lankytojas šiuo metu buvo išvykęs atostogauti į Malagą.